Kodėl apskritai verta kalbėti apie bendruomenę?
Prisimeni tą jausmą, kai esi kambaryje pilname žmonių, bet vis tiek jautiesi vienišas? Arba kai turi idėją, kuri tau atrodo geniali, bet nėra nė vieno, su kuo ją aptarti? Tai ne tik tavo problema – tai viena iš labiausiai paplitusių šiuolaikinio žmogaus patirčių. Socialiniai tinklai žada ryšį, bet dažnai duoda tik paviršutinišką jo imitaciją. Ir čia į žaidimą įeina bendruomenė – tikra, gyva, prasminga.
Bendruomenė nėra tik grupė žmonių, kurie vienu metu yra toje pačioje vietoje. Tai žmonės, kurie dalinasi kažkuo svarbiu – vertybėmis, pomėgiais, vizija, patirtimi. Ir gera žinia ta, kad tokias bendruomenes galima kurti sąmoningai. Nereikia laukti, kol kažkas kitas tai padarys už tave.
Šis straipsnis – ne apie tai, kaip surinkti kuo daugiau sekėjų ar sukurti populiarią grupę feisbuke. Tai apie tai, kaip aplink save telkti žmones, su kuriais iš tikrųjų nori būti, ir kaip tą ryšį padaryti tvaru.
Pirmiausia – suprask, ko iš tikrųjų nori
Prieš pradedant kurti bet kokią bendruomenę, reikia savęs paklausti vieno labai paprasto, bet dažnai ignoruojamo klausimo: dėl ko? Ir ne tokio atsakymo tipo „noriu turėti draugų” – tai per platu. Kalbame apie konkretesnį supratimą.
Ar nori suburti žmones, kurie domisi tuo pačiu hobiu? Ar ieškau žmonių, su kuriais galėčiau augti profesiškai? Gal nori sukurti erdvę, kur žmonės galėtų saugiai kalbėti apie psichinę sveikatą? O gal tiesiog nori rasti savo „gentį” – žmones, kurie tave supranta be ilgų paaiškinimų?
Kuo aiškiau supranti savo „kodėl”, tuo lengviau bus pritraukti tinkamus žmones. Žmonės jaučia, kai kažkas yra autentiška, ir jaučia, kai tai – tik tuščia forma. Jei pats nežinai, ko nori, kiti irgi nesupras, kodėl turėtų prisijungti.
Praktinis patarimas: Pabandyk parašyti vieną sakinį, kuris apibūdina tavo bendruomenę. Ne puslapį teksto – vieną sakinį. Jei negali to padaryti, dar nesi pakankamai aiškus sau. Pavyzdžiui: „Bendruomenė žmonėms, kurie kuria savo verslą ir nori mokytis iš vienas kito klaidų” – tai jau kažkas konkretaus.
Kaip rasti žmones, kai atrodo, kad jų nėra
Viena iš dažniausių klaidų – laukti, kol bendraminčiai patys tave suras. Tai retai veikia. Ypač jei esi intravertas arba gyveni mažesniame mieste, kur pasirinkimų mažiau. Bet tai nereiškia, kad jų nėra – tiesiog reikia žinoti, kur žiūrėti.
Pirmiausia – eik ten, kur jau yra tavo žmonės. Tai skamba akivaizdžiai, bet daugelis to nepadaro. Jei domies fotografija – lankyk fotografijos parodas, prisijunk prie vietinių fotografų grupių, eik į workshopus. Jei domisi startuoliais – lankyk verslo renginius, hackhatonus, konferencijas. Jei rūpi aplinkosauga – prisijunk prie iniciatyvų, kurios jau veikia. Nereikia išradinėti dviračio – tiesiog rask, kur tas dviratis jau važiuoja.
Antra – nebijok būti pirmas. Kartais bendruomenė prasideda nuo vieno žmogaus, kuris tiesiog paklausė: „Ar yra kas nors, kas norėtų…?” Tai gali būti feisbuko įrašas, instagramo istorija, žinutė draugų grupėje. Nustebsi, kiek žmonių laukia būtent tokio kvietimo.
Trečia – naudok esamus tinklus protingai. Reddit, Discord, Meetup, LinkedIn – visos šios platformos turi savo niches bendruomenes. Lietuvoje taip pat auga tokių erdvių skaičius. Ieškokite grupių pagal savo interesus, bet ne tik tam, kad vartotum turinį – aktyviai dalyvaukite, komentuokite, klauskite.
Ir dar vienas dalykas, kurį dažnai pamirštame: tavo pažįstami yra tiltas. Kiekvienas žmogus, kurį jau pažįsti, žino dar kelis žmones, kurie gali būti tau įdomūs. Nebijok paprašyti supažindinti.
Ryšys kuriamas per pažeidžiamumą, ne per tobulumą
Čia daugelis daro klaidą. Manoma, kad norint suburti žmones aplink save, reikia atrodyti kompetentingai, sėkmingai, įdomiai. Ir taip – tam tikra charizmos dozė nepakenks. Bet tikras, gilus ryšys tarp žmonių atsiranda ne tada, kai kažkas atrodo tobulai, o tada, kai kažkas yra autentiškai savimi – su visais savo trūkumais ir neapibrėžtumais.
Psichologai tai vadina pažeidžiamumo paradoksu: kuo labiau žmogus leidžia sau būti pažeidžiamam, tuo stipresnį ryšį jis kuria su kitais. Brené Brown apie tai parašė ištisas knygas, ir ji teisi. Kai tu pasidalini kažkuo, kas tau sunku, kiti žmonės atsiliepia – nes jie irgi tai jaučia, bet bijojo pirmi pasakyti.
Praktiškai tai reiškia: nereikia apsimesti, kad viską žinai. Galima pasakyti „aš irgi nesuprantu, kaip tai veikia, bet noriu išsiaiškinti”. Galima pasidalinti nesėkme, ne tik sėkme. Galima paklausti pagalbos, o ne tik ją siūlyti. Žmonės prisijungia prie bendruomenių, kur jaučiasi priimti tokie, kokie yra – ne tokie, kokiais turėtų būti.
Konkretus pavyzdys: Jei kuri kūrybinę bendruomenę ir nori, kad žmonės dalintųsi savo darbais, pradėk nuo savęs. Parodyk neužbaigtą darbą. Papasakok apie projektą, kuris nepavyko. Tai sukuria saugią erdvę, kur kiti irgi drįsta būti atviri.
Erdvė, kuri kviečia grįžti
Surinkti žmones vieną kartą – vienas dalykas. Bet kaip padaryti, kad jie norėtų grįžti? Čia atsiranda erdvės kūrimo klausimas – ir tai ne tik apie fizinę vietą ar online platformą. Tai apie atmosferą, taisykles (net jei jos nerašytos) ir ritualus.
Geros bendruomenės turi aiškias vertybes, net jei jos niekur oficialiai neužrašytos. Žmonės jaučia, ar čia priimamas atviras pokalbis, ar čia dominuoja vienas balsas. Jaučia, ar čia galima nesutikti, ar reikia visada pritarti. Jaučia, ar čia svarbus kiekvienas, ar tik tie, kurie yra „svarbūs”.
Taip pat labai svarbu – ritualai ir reguliarumas. Bendruomenės, kurios susitinka tik tada, kai kažkas atsitinka, greitai išyra. Bet jei yra reguliarūs susitikimai – kas savaitę, kas mėnesį – žmonės pradeda tai laukti. Tai tampa dalimi jų rutinos. Gali būti savaitinis online pokalbis, mėnesinis susitikimas prie kavos, bendras projektas, kuris trunka keletą mėnesių.
Praktiniai patarimai erdvei kurti:
- Jei tai online bendruomenė – pasirink platformą, kuri tinka tavo žmonėms. Discord puikiai tinka jaunesniems, labiau tech-savvy žmonėms. Telegram – tiems, kurie vertina paprastumą. Facebook grupės – tiems, kurie jau ten yra.
- Nustatyk toną nuo pat pradžių. Pirmieji įrašai, pirmieji komentarai – jie nustato, kaip bendruomenė elgsis toliau.
- Pasveikink naujus narius asmeniškai. Net paprastas „Sveiki, džiaugiuosi, kad prisijungei!” daro stebuklus.
- Sukurk erdvę ne tik „rimtiems” pokalbiams, bet ir lengvesniam bendravimui. Žmonės turi juoktis kartu, ne tik diskutuoti.
Lyderystė, kuri nekelia savęs aukščiau kitų
Kai kuri bendruomenę, neišvengiamai tampi tam tikru lyderiu – bent jau pradžioje. Ir čia atsiranda didelė pagunda: pradėti galvoti, kad bendruomenė egzistuoja dėl tavęs, o ne atvirkščiai. Tai kelias į katastrofą.
Geriausi bendruomenių kūrėjai, kuriuos galima stebėti, turi vieną bendrą bruožą: jie nuolat ieško būdų, kaip perduoti galią kitiems. Tai reiškia – leisti kitiems žmonėms inicijuoti veiklas, priimti sprendimus, formuoti bendruomenės kryptį. Tai reiškia klausytis, ne tik kalbėti. Tai reiškia pripažinti, kai kitas žmogus turi geresnę idėją.
Yra ir praktinė priežastis tai daryti: jei bendruomenė priklauso tik nuo tavęs, ji išyra, kai tu išeini. Bet jei yra keletas žmonių, kurie jaučiasi atsakingi ir prisirišę – ji gyvuoja ir be tavęs. Tai yra tikras sėkmės ženklas.
Taip pat svarbu kalbėti apie konfliktus – nes jie bus. Bet kurioje bendruomenėje, kur yra gyvi žmonės su skirtingomis nuomonėmis, kils nesutarimų. Klausimas ne kaip jų išvengti, o kaip su jais dorotis. Gera praktika – turėti aiškias taisykles, kaip sprendžiami konfliktai, ir neignoruoti problemų tikintis, kad jos išsispręs savaime. Jos neišsispręs.
Kai bendruomenė auga – kaip neprarasti to, kas svarbiausia
Yra toks keistas paradoksas: kartais, kai bendruomenė pradeda augti, ji praranda tai, dėl ko žmonės į ją atėjo. Tai nutinka dažniau, nei norėtųsi pripažinti. Maža, artima grupelė virsta dideliu, anoniminiu darinys, kur niekas niekam nebejaučia atsakomybės.
Kaip to išvengti? Vienas iš atsakymų – sąmoningai riboti augimą. Tai skamba kontraintuityviai, bet kai kurios geriausios bendruomenės yra nedidelės ne todėl, kad nepopuliarios, o todėl, kad sąmoningai nusprendė likti mažos. Kokybė prieš kiekybę – tai ne tik frazė.
Kitas variantas – kurti mažesnes grupes viduje. Jei bendruomenė auga, galima ją suskirstyti į mažesnius „klasterius” pagal interesus, miestus ar kitus kriterijus. Taip žmonės vis tiek jaučia tą artimą ryšį, bet bendruomenė gali plėstis.
Ir pats svarbiausias dalykas – reguliariai grįžti prie savo „kodėl”. Kas ketvirtį, kas pusmetį – sustok ir paklausk: ar mes vis dar darome tai, dėl ko susibūrėme? Ar žmonės, kurie čia yra, jaučiasi taip, kaip turėtų jaustis? Jei atsakymas „ne” – laikas keistis.
Tavo gentis laukia – tereikia pradėti
Vienas dalykas, kurį verta suprasti: nėra tobulo momento pradėti kurti bendruomenę. Nėra tokio taško, kai turėsi pakankamai sekėjų, pakankamai patirties, pakankamai laiko. Tas momentas niekada neateis, jei lauksi jo.
Bendruomenės prasideda nuo mažų žingsnių. Nuo vieno pokalbio su vienu žmogumi. Nuo vieno įrašo, kuriame paklausei, ar yra kas nors, kas jaučia tą patį. Nuo vieno susitikimo, kuriame atėjo tik trys žmonės – bet tie trys žmonės buvo tikri.
Svarbiausia, ką galima pasiimti iš viso šito: bendruomenė nėra produktas, kurį sukuri ir paliki veikti. Ji yra gyvas darinys, kurį nuolat maitini – savo laiku, energija, dėmesiu. Ir kaip ir bet kuris gyvas dalykas, ji auga, keičiasi, kartais suserga, bet gali ir klestėti. Jei esi pasiruošęs tam įsipareigojimui – pradėk. Tavo žmonės yra kažkur ten, ir jie irgi ieško tavęs.
O jei dar abejoji – prisimink, kad kiekviena didžioji bendruomenė, kuri šiandien atrodo neįtikėtinai stipri, kažkada buvo tik du ar trys žmonės, kurie nusprendė, kad verta bandyti.
