Kodėl tradicinis mokymasis kartais tiesiog neveikia
Prisimeni tą jausmą, kai sėdi klasėje, žiūri į lentą, klausai mokytojo ir galvoji: „Na gerai, bet kam man to reikės?” Ir ne todėl, kad esi tingus ar nenori mokytis – tiesiog kažkas toje situacijoje neveikia. Informacija įeina pro vieną ausį ir išeina pro kitą, o po savaitės negali prisiminti nė vieno fakto iš to paskaitų ciklo apie ekonomikos pagrindus.
Tai nėra tavo problema. Tai yra sistemos problema. Tradicinis mokymasis, pagrįstas pasyviu klausymusi, užrašų darymu ir egzaminų kalimusi, veikia tik daliai žmonių ir tik tam tikroms žinių rūšims. Kai reikia tikrai suprasti, kaip kažkas veikia – ne tik išlaikyti testą, bet realiai žinoti – reikia kažko daugiau.
Čia į žaidimą įeina mokymasis veikiant ir eksperimentuojant. Tai ne koks nors naujas trendas ar edukacinė mada – tai iš tiesų vienas seniausių ir efektyviausių būdų įgyti žinių. Ir šiame straipsnyje pakalbėsime apie tai, kaip tai veikia, kodėl tai veikia ir kaip tu pats gali tai pritaikyti savo gyvenime.
Ką iš tikrųjų reiškia „mokytis veikiant”
Terminas „experiential learning” arba patirtinis mokymasis skamba akademiškai, bet idėja labai paprasta: tu mokiesi geriau, kai darai, o ne kai tik klausai ar skaitai. Psichologas David Kolb dar 1984 metais suformulavo teoriją, kuri iki šiol laikoma viena pamatinių mokymosi psichologijoje. Pagal ją, mokymasis yra ciklas: patirtis → refleksija → konceptualizavimas → eksperimentavimas → ir vėl patirtis.
Bet nesusikabink prie teorijos. Praktiškai tai atrodo taip: tu bandai kažką padaryti, suklumpi, galvoji kodėl suklumpei, supranti principą, bandai dar kartą – ir šį kartą sekasi geriau. Tai yra mokymasis veikiant.
Pavyzdžiai iš tikro gyvenimo:
- Nori išmokti programuoti? Galima skaityti knygas apie programavimą mėnesį, arba galima pradėti rašyti kodą šiandien ir klysti kiekvieną dieną – antrasis variantas duos daugiau rezultatų per trumpesnį laiką.
- Nori išmokti gaminti? Galima žiūrėti „MasterChef” sezonus, arba galima tiesiog pradėti gaminti ir sugadinti kelis patiekalus – po mėnesio žinosi daugiau nei bet kuris žiūrovas.
- Nori išmokti kalbą? Galima kalti žodžius iš sąrašo, arba galima pradėti kalbėti su žmonėmis ir daryti klaidas – ir po trijų mėnesių turėsi tikrą kalbos jausmą.
Principas tas pats visur: veiksmas pirmiau, tobulumas vėliau.
Mokslas už šios idėjos: kodėl smegenys taip veikia
Jei nori suprasti, kodėl mokymasis veikiant yra toks efektyvus, reikia truputį pasinerti į tai, kaip smegenys apskritai formuoja atmintį ir įgūdžius.
Kai tu tik klausai informacijos, ji patenka į trumpalaikę atmintį. Jei jos nepakartojai, nesutvirtinai, nepanaudojai – ji tiesiog išnyksta. Neurologai tai vadina „use it or lose it” principu: neuroniniai ryšiai, kurie nenaudojami, silpsta ir galiausiai išnyksta.
Bet kai tu darai kažką aktyviai – sprendžia problemą, kuri reikalauja tos informacijos, bandai ir klysti, ieško sprendimų – smegenys dirba visiškai kitaip. Aktyvuojasi daugiau smegenų sričių vienu metu: ne tik tos, kurios atsakingos už loginį mąstymą, bet ir tos, kurios susijusios su emocijomis, motorika, erdviniu mąstymu. Ir kuo daugiau smegenų sričių dalyvauja mokymosi procese, tuo stipresni neuroniniai ryšiai susiformuoja.
Be to, yra kitas svarbus veiksnys – emocinis įsitraukimas. Kai tu darai kažką ir tai veikia, jauti pasitenkinimą. Kai neveikia – jauti frustraciją. Abi šios emocijos yra signalai smegenims: „tai svarbu, prisimink”. Ir smegenys prisimena. Neutrali informacija, kurią gauni pasyviai, tokio signalo neduoda.
Yra ir dar vienas aspektas: klaidos. Tradiciniame mokymesi klaida yra blogai – gauni žemą pažymį, jauti gėdą. Bet neurologiškai klaida yra vienas geriausių mokymosi įrankių. Kai klysti ir supranti, kodėl suklydai, smegenys labai intensyviai apdoroja tą informaciją. Todėl mokymosi aplinkoje, kur klaidos yra leidžiamos ir netgi skatinamos, žmonės mokosi greičiau.
Eksperimentavimas kaip gyvenimo būdas, o ne tik mokymosi metodas
Čia norisi pasakyti kažką, kas galbūt skamba truputį drąsiai: eksperimentavimas nėra tik mokymosi metodas. Tai yra požiūris į gyvenimą, kuris gali pakeisti tai, kaip tu priimi sprendimus, kaip žiūri į nesėkmes ir kaip apskritai augi kaip žmogus.
Pagalvok apie tai taip: mokslininkai nelaiko eksperimento nesėkme, jei jis neduoda laukto rezultato. Jie laiko tai informacija. „Šis kelias neveikia – gerai, žinome daugiau nei žinojome prieš eksperimentą.” Ši mentalinė pozicija yra labai galinga.
Kai pradedi žiūrėti į savo gyvenimo sprendimus kaip į eksperimentus, keičiasi daug kas:
Mažiau baimės klysti. Jei tai eksperimentas, klaida yra duomenys, o ne katastrofa. Bandei naują hobį ir nepatiko? Puiku, dabar žinai, kas tau netinka. Bandei naują darbo metodą ir jis nepadidino produktyvumo? Gerai, pabandysi kitą.
Daugiau noro bandyti naujus dalykus. Kai žinai, kad nesėkmė nėra galutinis nuosprendis, o tik vienas eksperimento rezultatas, lengviau ryžtis bandyti tai, ko dar niekada nedarei.
Greitesnis augimas. Žmonės, kurie daug eksperimentuoja, greitai mokosi, nes jie tiesiog turi daugiau patirties – tiek sėkmingos, tiek nesėkmingos. O kiekviena patirtis yra mokymosi galimybė.
Praktiškai tai gali atrodyti taip: vietoj to, kad savaitę galvotum, ar verta pradėti rašyti dienoraštį, tiesiog pradedi rašyti. Vietoj to, kad mėnesį svarstytum, ar verta mokytis gitaros, tiesiog paimi gitarą ir bandai. Vietoj to, kad ilgai planuotum projektą iki tobulumo, pradedi dirbti su tuo, ką turi dabar, ir tobulini pakeliui.
Kaip sukurti savo mokymosi eksperimentus: praktinis gidas
Teorija yra gražu, bet kaip tai realiai pritaikyti? Štai keletas konkrečių būdų, kaip galima struktūruoti mokymąsi veikiant, nesvarbu, ką nori išmokti.
1. Pradėk nuo minimalaus veiksnio
Startuolių pasaulyje yra koncepcija „MVP” – minimal viable product, minimalus veikiantis produktas. Tą pačią idėją galima pritaikyti mokymuisi. Nereikia turėti visko tobulai paruošta, kad pradėtum. Reikia tik minimalaus, kas leidžia pradėti veikti. Nori išmokti fotografuoti? Nereikia pirktis brangios kameros – pradėk su telefonu. Nori išmokti programuoti? Nereikia baigti kursų – pradėk rašyti paprasčiausią kodą šiandien.
2. Nustatyk aiškų tikslą kiekvienam eksperimentui
Geriausi eksperimentai turi aiškų klausimą, į kurį bando atsakyti. „Ar galiu išmokti pagaminti rizotą?” yra geresnis eksperimento klausimas nei „noriu išmokti gaminti”. Konkretus klausimas duoda konkretų atsakymą ir aiškų sėkmės kriterijų.
3. Nustatyk laiko ribą
Eksperimentai turi turėti pabaigą. „Mėnesį kasdien po 20 minučių mokiuosi ispanų kalbos ir po mėnesio įvertinu, kiek pažangos padariau” – tai yra eksperimentas su aiškia struktūra. Laiko riba padeda išvengti begalinio vilkinimo ir suteikia aiškų momentą refleksijai.
4. Dokumentuok tai, ką darai
Tai gali būti paprastas dienoraštis, užrašai telefone ar net video įrašai. Dokumentavimas padeda dviem būdais: pirma, verčia tave aktyviai mąstyti apie tai, ką darai ir ko mokiesi; antra, po laiko galite grįžti ir pamatyti savo progresą, o tai yra labai motyvuojantis dalykas.
5. Ieškok grįžtamojo ryšio
Mokymasis veikiant yra daug efektyvesnis, kai gauni grįžtamąjį ryšį iš išorės. Tai gali būti mentorius, draugas, kuris jau moka tai, ko tu mokaisi, ar net online bendruomenė. Klausk, rodyk savo darbą, prašyk kritikos. Tai gali būti nepatogu, bet tai dramatiškai pagreitina mokymąsi.
Mokymasis iš nesėkmių: kaip tai daryti teisingai
Vienas didžiausių iššūkių mokantis veikiant yra tai, kad tu daug klyssi. Ir tai yra gerai – bet tik jei moki iš tų klaidų. Nes tiesiog klysti be refleksijos nėra mokymasis. Tai tiesiog klaidos.
Yra skirtumas tarp to, kaip skirtingi žmonės reaguoja į nesėkmes. Vieni po nesėkmės tiesiog bando dar kartą, tikėdamiesi, kad šį kartą pasiseks – ir dažnai sulaukia to paties rezultato. Kiti po nesėkmės sustoja, analizuoja, kas nutiko, supranta priežastis ir tada bando kitaip.
Antrasis būdas yra daug efektyvesnis, ir jį galima išmokti. Štai paprastas klausimų rinkinys, kurį verta užduoti sau po kiekvienos nesėkmės:
- Kas nutiko? Aprašyk situaciją kiek įmanoma objektyviau, be emocijų.
- Kodėl tai nutiko? Ieškok tikrų priežasčių, ne tik paviršinių. Kartais reikia paklausti „kodėl” penkis kartus, kol pasieksi tikrąją priežastį.
- Ko aš išmokau? Koks principas, koks žinojimas kyla iš šios patirties?
- Ką darysiu kitaip? Konkretus veiksmas, kurį pakeisite kitą kartą.
Šis procesas vadinamas refleksija, ir tai yra esminis mokymosi veikiant komponentas. Be refleksijos patirtis yra tik patirtis. Su refleksija ji tampa žiniomis.
Dar vienas svarbus dalykas: nesėkmės turi būti saugios. Tai reiškia, kad geriausia eksperimentuoti tokiose situacijose, kur nesėkmės pasekmės nėra katastrofiškos. Jei nori išmokti kalbėti viešai, geriau pradėti nuo mažos grupės draugų, o ne nuo didelės konferencijos. Jei nori išmokti verslą, geriau pradėti nuo mažo projekto su mažomis investicijomis, o ne nuo didelio startuolio su skolintais pinigais.
Bendruomenė ir mokymasis kartu: kodėl nereikia mokytis vieniems
Mokymasis veikiant yra dar efektyvesnis, kai tai darai su kitais. Ir čia kalbame ne tik apie tai, kad kažkas gali tave pamokyti – nors tai irgi svarbu. Kalbame apie tai, kad mokymasis socialiniame kontekste turi savų privalumų, kurių negali gauti mokydamasis vienas.
Pirma, kai mokai kitus, pats mokaisi geriau. Tai yra gerai žinomas fenomenas, kartais vadinamas „protégé effect”. Kai turi paaiškinti kažką kitam žmogui, priverstas suprasti tą dalyką daug giliau, nei reikia tik sau. Turi rasti tinkamus žodžius, atsakyti į klausimus, kurie tau pačiam niekada nekilo. Šis procesas labai stipriai konsoliduoja žinias.
Antra, grupėje natūraliai atsiranda konkurencija ir motyvacija. Kai matai, kad kiti daro pažangą, nori ir pats. Kai turi prisistatyti grupei su savo darbu, stengiesi labiau. Tai nėra blogai – tai yra natūralus socialinis mechanizmas, kuris gali labai padėti.
Trečia, grupė suteikia įvairesnę perspektyvą. Kai visi eksperimentuoja su tuo pačiu dalyku ir dalijasi rezultatais, kiekvienas mokosi ne tik iš savo patirties, bet ir iš kitų. Tai dramatiškai pagreitina mokymąsi.
Praktiškai tai gali reikšti: prisijunk prie kokio nors kūrybinio projekto su draugais, rask online bendruomenę žmonių, kurie mokosi to paties, ką ir tu, arba tiesiog rask vieną draugą, su kuriuo galite kartu eksperimentuoti ir dalintis patirtimi.
Kai eksperimentai tampa gyvenimo projektu
Geriausias dalykas, kurį gali padaryti su visa šia informacija – tai ne tiesiog pritaikyti ją vienam konkrečiam mokymosi tikslui, o pakeisti savo bendrą požiūrį į tai, kaip tu augi ir tobulėji.
Žmonės, kurie labiausiai auga per savo gyvenimą, paprastai turi vieną bendrą bruožą: jie nuolat bando naujus dalykus, nuolat klausia savęs „o kas, jei?”, nuolat ieško naujų patirčių ir iš jų mokosi. Jie nėra tobulesni ar protingesni – jie tiesiog turi daugiau patirties, nes daugiau bandė.
Ir čia yra vienas svarbus momentas: pradėti niekada nėra per anksti, bet taip pat niekada nėra per vėlu. Jei esi jaunas ir skaitai šį straipsnį – puiku, turi laiko eksperimentuoti su daugybe dalykų ir rasti tai, kas tau tikrai patinka ir sekasi. Jei esi truputį vyresnis ir jautiesi, kad jau „per vėlu” kažką keisti ar išmokti – tai tiesiog mitas. Smegenys išlaiko plastiškumą visą gyvenimą, ir mokymasis veikiant veikia bet kokiame amžiuje.
Taigi štai ką siūlome kaip paskutinę mintį: šią savaitę pasirink vieną dalyką, kurį norėjai išmokti ar išbandyti, ir tiesiog pradėk. Ne planuok pradėti. Ne ruoškis pradėti. Tiesiog pradėk – su tuo, ką turi, ten, kur esi, dabar. Suklupsi, ko gero. Bet tai bus geriausia pamoka, kurią galėsi sau duoti.
Nes galiausiai, mokymasis nėra tai, kas nutinka tau. Tai yra tai, ką tu darai.
