Kai „tiesiog susiimk” nustoja veikti
Turbūt kiekvienas esame girdėję šiuos žodžius – iš tėvų, draugų, o kartais net iš savęs pačių: „tiesiog susiimk”, „visi taip gyvena”, „nėra ko verkšlenti”. Ir kažkodėl mes vis dar tikime, kad psichikos sveikatos problemos yra kažkas, apie ką geriau tylėti. Kad jei prisipažinsi, jog tau sunku, kiti pagalvos, kad esi silpnas, dramatizuoji arba tiesiog ieškai dėmesio.
Bet realybė yra tokia: psichikos sveikatos problemos nėra charakterio trūkumas. Jos nėra tingumas ar silpnumas. Ir tikrai nėra kažkas, ką galima „išspręsti” tiesiog nusprendus būti laimingam. Tačiau stigma – tas nemalonus jausmas, kad kalbėti apie psichinę sveikatą yra gėdinga ar pavojinga – vis dar stabdo daugybę žmonių nuo to, kad kreiptųsi pagalbos arba bent jau atvirai pasikalbėtų su artimaisiais.
Šiame straipsnyje pakalbėsime apie tai, iš kur ta stigma atsiranda, kaip ji veikia mūsų gyvenimus ir – svarbiausia – ką galime padaryti, kad situacija keistųsi. Ne teoriškai, o praktiškai.
Iš kur atsiranda stigma ir kodėl ji tokia atkaklė
Stigma nėra kažkas, kas atsirado per naktį. Ji formuojasi dešimtmečiais, kartais net šimtmečiais, per kultūrą, religiją, žiniasklaidą ir šeimos tradicijas. Lietuvoje, kaip ir daugelyje Rytų Europos šalių, istoriškai buvo labai stiprus „stoiškumo” kultas – vyrai neverkia, moterys yra stiprios, o jei tau sunku, tai tavo paties problema.
Sovietmečiu psichiatrinės įstaigos buvo naudojamos kaip politinio persekiojimo įrankis – žmonės buvo „diagnozuojami” ir izoliuojami ne dėl tikrų sveikatos problemų, o dėl politinių pažiūrų. Tai paliko gilų pėdsaką kolektyvinėje atmintyje: psichiatras asocijuojasi su kažkuo baisia, su prarastu kontrolės jausmu, su gėda. Nenuostabu, kad net ir šiandien dalis žmonių vengia kreiptis pagalbos.
Be to, žiniasklaida ilgą laiką (ir, deja, kartais dar ir dabar) vaizduoja psichikos sutrikimų turinčius žmones kaip pavojingus, nenuspėjamus ar juokingus. Filmuose „beprotis” dažnai yra arba antagonistas, arba komiškas personažas. Šis vaizdavimas formuoja stereotipus, net jei mes to nesuvokiame sąmoningai.
Socialiniai tinklai situaciją daro dviprasmiška. Viena vertus, jie atvėrė erdvę kalbėti apie psichinę sveikatą – dabar galite rasti tūkstančius žmonių, kurie dalijasi savo patirtimis su depresija, nerimu ar kitomis problemomis. Kita vertus, tie patys socialiniai tinklai kuria nerealias laimingo gyvenimo iliuzijas, dėl kurių žmonės jaučiasi dar labiau izoliuoti ir „sugedę”, kai jiems nėra gerai.
Kaip stigma veikia konkrečius žmones – ne statistikas, o žmones
Lengva kalbėti apie stigmą abstrakčiai. Bet pažiūrėkime, kaip ji atrodo realiame gyvenime.
Įsivaizduokite studentą, kuris jau kelis mėnesius jaučia, kad negali išlipti iš lovos, kad niekas nebeturi prasmės, kad jis tiesiog egzistuoja, bet negyvena. Jis žino, kad kažkas negerai. Bet jis taip pat žino, ką pasakys draugai – „visi studentai taip jaučiasi, egzaminai, stresas, normalu”. Arba dar blogiau – „tu tiesiog tingus”. Tad jis tyli. Ir situacija blogėja.
Arba mergina, kuri kenčia nuo panikos atakų. Ji bijo eiti į parduotuvę, bijo susitikimų darbe, bijo vairuoti. Bet ji sako, kad „tiesiog šiek tiek nervinasi”, nes prisipažinti, kad tai panikos atakos, reikštų prisipažinti, kad ji „ne visai normali”. O kas tada pagalvos jos kolegos? Ar darbdavys?
Stigma veikia keliais lygiais:
- Visuomeninė stigma – tai, ką apie psichinę sveikatą galvoja visuomenė apskritai. Stereotipai, diskriminacija, neteisingas vaizdavimas žiniasklaidoje.
- Savęs stigmatizavimas – tai, kai pats žmogus internalizuoja tuos stereotipus ir pradeda galvoti, kad jis tikrai yra silpnas, nenormalus ar nepajėgus. Tai dažnai yra labiausiai žalojanti stigmos forma.
- Institucinė stigma – kai sistemos (darbo vietos, mokyklos, sveikatos apsaugos sistema) nesudaro sąlygų žmonėms gauti pagalbą arba aktyviai diskriminuoja psichinės sveikatos problemų turinčius asmenis.
Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tik apie 1 iš 5 žmonių, kuriems reikia psichinės sveikatos pagalbos, ją gauna. Ir viena pagrindinių priežasčių – stigma. Žmonės tiesiog nedrįsta kreiptis.
Kalbėjimas apie problemas – tai ne silpnumas, o drąsa
Čia norisi sustoti ir pasakyti kažką svarbaus: kalbėti apie tai, kad tau sunku, yra vienas drąsiausių dalykų, kuriuos gali padaryti. Ne silpnumas. Drąsa.
Pagalvokite apie tai logiškai. Jei sulaužytumėte koją, niekas nesitikėtų, kad jūs tiesiog „susiimsite” ir eisi toliau. Jūs eitumėte pas gydytoją, uždėtumėte gipsą, ilsėtumėtės. Psichikos sveikata veikia lygiai taip pat – smegenys yra organas, ir tas organas kartais serga arba jam reikia pagalbos. Tai nėra charakterio klausimas.
Tyrimai rodo, kad kalbėjimas apie emocines problemas – tiek su draugais, tiek su specialistais – realiai padeda. Ne todėl, kad kalbėjimas „išsprendžia” problemą, bet todėl, kad:
- Jis sumažina izoliacijos jausmą. Kai žinai, kad nesi vienas, tampa lengviau.
- Jis padeda suprasti savo jausmus. Kartais tik ištardami žodžius suprantame, kas iš tikrųjų vyksta.
- Jis atveria duris pagalbai. Negalite gauti pagalbos, jei niekas nežino, kad jos reikia.
- Jis mažina stigmą. Kuo daugiau žmonių atvirai kalba, tuo labiau normalizuojasi pokalbiai apie psichinę sveikatą.
Ir dar vienas dalykas – kalbėjimas apie psichinę sveikatą neapsaugo nuo jos problemų, bet gali apsaugoti nuo tragiškiausių pasekmių. Lietuva ilgą laiką buvo viena iš šalių su aukščiausiais savižudybių rodikliais Europoje. Tai nėra statistika – tai realūs žmonės, kurie galėjo būti išgelbėti, jei kas nors būtų kalbėjęs, klausęs, pastebėjęs.
Praktinis vadovas: kaip kalbėti apie psichinę sveikatą (su savimi ir kitais)
Gerai, teorija aišku. Bet kaip tai atrodo praktiškai? Kaip iš tikrųjų pradėti kalbėti apie tai, kad tau sunku, kai visą gyvenimą buvai mokomas tylėti?
Jei nori pasikalbėti su draugu ar artimuoju:
Nereikia didelės kalbos ar ilgo pasiruošimo. Kartais pakanka paprasto „ei, man pastaruoju metu tikrai sunku, gal galėtume pasikalbėti?” Pasirinkite tinkamą momentą – ne tada, kai žmogus skuba ar yra išsiblaškęs. Geriausia – ramiai, be kitų aplink.
Jei bijote, kaip žmogus reaguos, galite pradėti nuo mažesnių dalykų. Ne iš karto „man depresija”, o „pastaruoju metu jaučiuosi labai išsekęs ir nežinau kodėl”. Tai mažiau „gąsdinantis” pokalbis, bet vis tiek atveria duris.
Jei nori kreiptis į specialistą:
Pirmasis žingsnis dažnai yra sunkiausias. Bet štai keletas praktinių dalykų:
- Galite pradėti nuo šeimos gydytojo – jis gali nukreipti pas psichologą ar psichiatrą ir paaiškinti, koks specialistas jums labiausiai tinka.
- Lietuvoje veikia nemokamos psichologinės pagalbos linijos – pavyzdžiui, Jaunimo linija (8 800 28 888), kuri veikia visą parą ir yra nemokama.
- Jei esate studentas, daugelyje universitetų veikia psichologinės pagalbos centrai, kur galite gauti nemokamą konsultaciją.
- Jei finansinė situacija yra kliūtis, žinokite, kad valstybinėse įstaigose psichologo paslaugos su siuntimu gali būti kompensuojamos.
Jei nori padėti draugui, kuriam sunku:
Svarbiausia – klausytis, o ne spręsti. Nesakykite „viskas bus gerai” arba „kiti turi dar sunkiau”. Tiesiog būkite šalia. Paklauskite „kaip tu jautiesi?” ir iš tikrųjų klausykitės atsakymo. Jei manote, kad žmogui gresia pavojus, nebijokite tiesiogiai paklausti – tyrimai rodo, kad klausimas apie savižudybę nepadidina jos rizikos, o atvirkščiai, gali padėti žmogui jaustis suprastam.
Socialiniai tinklai ir psichinė sveikata: draugas ar priešas?
Negalima kalbėti apie psichinę sveikatą ir stigmą šiandien, nepalietę socialinių tinklų temos. Nes jie yra ir dalis problemos, ir dalis sprendimo.
Teigiama pusė: „Instagram”, „TikTok” ir kitos platformos tapo erdvėmis, kur žmonės atvirai dalijasi savo patirtimis su depresija, nerimu, valgymo sutrikimais ir kitomis problemomis. Tai normalizuoja pokalbius apie psichinę sveikatą, ypač tarp jaunesnės kartos. Matydami, kad kiti žmonės – net ir tie, kurie atrodo „tobuli” – kenčia nuo panašių problemų, jaučiamės mažiau vieniši.
Neigiama pusė: socialiniai tinklai taip pat gali sustiprinti psichinės sveikatos problemas. Nuolatinis palyginimas su kitų „tobulais” gyvenimais, FOMO (baimė praleisti kažką svarbaus), patyčios internete, algoritmai, kurie stumia vis ekstremalesnį turinį – visa tai gali labai neigiamai veikti psichinę sveikatą, ypač paauglių.
Keletas praktinių patarimų, kaip naudoti socialinius tinklus sveikiau:
- Reguliariai peržiūrėkite, ką sekate. Jei koks nors paskyros turinys nuolat verčia jus jaustis blogiau apie save – unfollow. Tai ne grubumas, tai savęs apsauga.
- Nustatykite laiko limitus. Daugelyje telefonų yra įrankiai, leidžiantys apriboti laiką socialiniuose tinkluose.
- Prisiminkite, kad tai, ką matote, yra kuruotas turinys. Niekas nefilmuoja savo blogiausių dienų (arba filmuoja tik tada, kai jau yra geriau).
- Naudokite socialinius tinklus aktyviai, o ne pasyviai – komentuokite, bendraukite, o ne tik slinkite be tikslo.
Kaip keičiasi situacija Lietuvoje ir kur dar reikia pokyčių
Nors stigma vis dar egzistuoja, situacija Lietuvoje tikrai keičiasi – ir tai verta pastebėti. Per pastaruosius dešimt metų savižudybių skaičius Lietuvoje gerokai sumažėjo. Vis daugiau žmonių kalba atvirai apie savo psichinės sveikatos patirtis viešoje erdvėje. Mokyklose daugiau dėmesio skiriama emociniam raštingumui. Tai yra tikra pažanga.
Tačiau yra sričių, kur pokyčių dar labai trūksta:
Psichinės sveikatos specialistų trūkumas. Lietuvoje vis dar jaučiamas didelis psichologų ir psichiatrų trūkumas, ypač regionuose. Laukimo eilės gali būti labai ilgos, o tai reiškia, kad žmonės, kuriems reikia pagalbos dabar, jos negauna laiku.
Finansinės kliūtys. Privatus psichologas Lietuvoje kainuoja nuo 40 iki 100 eurų per sesiją. Tai yra didelė suma daugeliui žmonių, ypač studentams ar mažas pajamas gaunantiems asmenims. Valstybinė sistema yra perkrauta ir ne visada prieinama.
Darbo aplinka. Daugelyje darbo vietų vis dar nėra kultūros, kuri leistų kalbėti apie psichinę sveikatą. Žmonės bijo, kad prisipažinus, jog jiems sunku, jie bus laikomi nepatikimais ar neproduktyviais darbuotojais.
Švietimo sistema. Nors situacija gerėja, emociniam raštingumui mokyklose vis dar skiriama per mažai dėmesio. Vaikai mokomi matematikos ir fizikos, bet ne to, kaip atpažinti savo emocijas, kaip su jomis susidoroti, kaip prašyti pagalbos.
Psichinė sveikata – ne tendencija, o gyvenimo dalis
Pastaruoju metu psichinė sveikata tapo savotišku „trendu” – apie ją kalbama podkastuose, socialiniuose tinkluose, reklamose. Ir tai yra gerai, nes tai reiškia, kad tema normalizuojasi. Bet kartu kyla pavojus, kad psichinė sveikata taps dar vienu vartojimo produktu – „self-care” rutinomis, brangiais žurnalais ir meditacijos programėlėmis, kurios yra gražios, bet neišsprendžia realių problemų.
Psichinė sveikata nėra tendencija. Ji nėra kažkas, ką galima „išspręsti” brangiu kremu ar penkių minučių meditacija (nors meditacija tikrai gali padėti!). Tai yra nuolatinis procesas – kaip ir fizinė sveikata. Mes sportuojame, valgome sveikai, einame pas gydytoją profilaktiškai. Psichinę sveikatą reikia prižiūrėti lygiai taip pat.
Ir svarbiausia – kalbėti apie ją reikia ne tik tada, kai jau yra labai blogai. Reikia kalbėti nuolat, normaliai, kasdieniškai. „Kaip jautiesi?” – ir iš tikrųjų klausyti atsakymo. „Man šiandien buvo sunku” – ir nebijoti to pasakyti. Tai yra pokyčiai, kuriuos kiekvienas iš mūsų gali pradėti daryti jau šiandien, savo aplinkoje, savo santykiuose.
Stigma neišnyks per vieną dieną. Bet ji išnyks, jei kiekvienas iš mūsų nuspręs, kad kalbėti apie psichinę sveikatą yra normalu. Kad prašyti pagalbos yra drąsu. Kad „kaip jautiesi?” yra klausimas, į kurį galima atsakyti sąžiningai.
Pradėkite nuo savęs. Paklauskite savęs, kaip iš tikrųjų jautiės. Ir jei atsakymas yra „nelabai” – tai yra pirmas žingsnis. Svarbiausias žingsnis.
