Kai mokslininkai pradeda žaisti Dievo vaidmenį
Įsivaizduok: ateini pas gydytoją ir jis sako – galime pakeisti tavo DNR taip, kad tavo vaikai niekada nesirgs vėžiu. Skamba kaip fantastinis filmas, tiesa? Bet tai jau ne fantastika. Genų inžinerija šiandien yra tokia reali, kad kai kuriose šalyse jau gimė vaikai, kurių genetinis kodas buvo redaguotas laboratorijoje. Ir čia prasideda vienas didžiausių etikos klausimų, su kuriais mūsų karta turės susidoroti.
Jaunimui šios temos gali atrodyti tolimos – kažkas, apie ką kalba mokslininkai su baltais chalatais ir rimtais veidais. Bet iš tikrųjų tai tiesiogiai liečia mus visus. Kada tu pats turėsi vaikų, sprendimai apie genų redagavimą gali būti visiškai įprasta medicinos dalis. O gal net privaloma. Todėl verta suprasti, kas čia vyksta, ir turėti savo nuomonę – ne todėl, kad reikia, o todėl, kad tai tavo ateitis.
CRISPR – žirklės, keičiančios gyvenimą
Prieš nerdami į etikos klausimus, reikia suprasti, apie ką apskritai kalbame. CRISPR-Cas9 – tai technologija, kurią mokslininkai vadina „genetinėmis žirklėmis”. Supaprastintai: ji leidžia tiksliai iškirpti konkrečią DNR dalį ir ją pakeisti kita. Tarsi redaguotum tekstą kompiuteryje – randi klaidą, ją ištrinai, įrašei teisingą variantą.
Ši technologija atsirado maždaug 2012 metais ir nuo to laiko mokslas šuoliais pirmyn. Jau dabar CRISPR naudojamas:
- Gydant kai kurias genetines ligas (pvz., pjautuvinę anemiją)
- Kuriant vėžio terapijas
- Tiriant genetines ligas laboratorijose
- Žemės ūkyje – kuriant atsparesnius augalus
Bet štai kur prasideda sudėtinga dalis: yra skirtumas tarp to, kai redaguoji suaugusio žmogaus ląsteles (somatinė terapija) ir kai redaguoji embrioną. Kai keiti embriono genus – tie pakeitimai perduodami visiems būsimiems palikuonims. Tai vadinamoji „germline” (lytinių ląstelių linijos) redakcija. Ir būtent dėl to kyla didžiausios etinės diskusijos.
2018 metais kinų mokslininkas He Jiankui sukrėtė pasaulį pranešdamas, kad sukūrė pirmąsias genetiškai redaguotas mergaites – dvynes Lulu ir Nana. Jis pašalino geną, kuris teoriškai turėtų apsaugoti jas nuo ŽIV. Mokslo bendruomenė reagavo su siaubu – ne tik dėl etikos pažeidimų, bet ir todėl, kad niekas nežino, kokios ilgalaikės pasekmės. Mokslininkas buvo nuteistas kalėti. Bet mergaitės jau gyvena. Ir jų DNR yra pakeistas amžiams.
Dizaineriniai kūdikiai – ar tai jau per toli?
Vienas jaudinančiausių ir kartu baisiausių scenarijų – vadinamieji „dizaineriniai kūdikiai”. Tai situacija, kai tėvai galėtų ne tik pašalinti ligas iš vaiko genetinio kodo, bet ir pasirinkti savybes: ūgį, akių spalvą, intelektą, sportinį potencialą. Skamba kaip „Black Mirror” epizodas, bet technologiškai tai nėra taip toli.
Čia iškyla keletas rimtų klausimų, į kuriuos nėra lengvų atsakymų:
Ar tai laisvas pasirinkimas ar prievarta? Jei technologija bus prieinama, ar tėvai, kurie jos nepasinaudos, bus laikomi atsakingais už savo vaiko „trūkumus”? Įsivaizduok pasaulį, kur dauguma vaikų yra genetiškai optimizuoti, o tavo vaikas – ne. Ar tai jo pasirinkimas? Ar tavo? Ar apskritai čia yra koks nors pasirinkimas?
Kas tai gali sau leisti? Genetinis redagavimas kainuoja. Dabar – labai daug. Jei ateityje tai taps prieinama tik turtingiems, mes sukursime biologinę nelygybę, kuri bus daug gilesnė nei bet kokia socialinė. Turtingų šeimų vaikai bus ne tik geriau aprengti ir išsilavinę – jie bus biologiškai pranašesni. Tai jau ne distopija iš knygų – tai realus scenarijus.
Kas yra „defektas” ir kas yra „savybė”? Kurčiųjų bendruomenė, pavyzdžiui, jau dabar aktyviai diskutuoja apie tai, ar kurtumas yra liga, kurią reikia „išgydyti”, ar tiesiog kitoks būdas egzistuoti pasaulyje. Kai kurie kurčiųjų tėvai nenori, kad jų vaikai būtų „pataisyti” – nes tai reikštų, kad jų pačių gyvenimas buvo klaida. Tai labai sudėtingas klausimas, ir jis taikosi ne tik kurtumo atveju.
Kai medicina susiduria su tuo, kas žmogiška
Medicina visada turėjo vieną pagrindinį tikslą – mažinti kančią ir ilginti gyvenimą. Genų inžinerija šį tikslą gali pasiekti kaip niekada anksčiau. Bet kartu ji kelia klausimą: ar mes žinome, kur yra riba tarp gydymo ir tobulinimo?
Filosofai šią ribą vadina „terapija vs. patobulinimas” (angl. therapy vs. enhancement). Gydyti ligą – aišku, tai gerai. Bet ką daryti, kai pradedame kalbėti apie tai, kad žmogus galėtų turėti geresnę atmintį, stipresnę imuninę sistemą ar ilgesnį gyvenimą nei „natūraliai” įmanoma?
Čia verta paminėti filosofo Michaelo Sandelo argumentą. Jis teigia, kad kai mes pradedame optimizuoti savo vaikus, mes prarandame kažką svarbaus – gebėjimą priimti tai, kas ateina kaip dovana, o ne kaip projektas. Vaikas, kuris yra „suprojektuotas”, tampa tėvų ambicijų produktu. Ir tai keičia santykį tarp tėvų ir vaiko, tarp žmogaus ir gyvenimo.
Kita vertus, transhumanistai – žmonės, tikintys, kad technologijos turėtų padėti žmonijai peržengti biologines ribas – sako: kodėl gi ne? Mes jau naudojame akinius, kad geriau matytume. Vartojame vitaminus, kad būtume sveikesni. Kuo genų redagavimas skiriasi? Tai tik kitas žingsnis tame pačiame kelyje.
Ir čia nėra lengvo atsakymo. Abu argumentai turi prasmę. Bet tai nereiškia, kad reikia nustoti galvoti.
Ką sako religija, kultūra ir teisė – ir kodėl tai svarbu
Genų inžinerijos etika nėra tik mokslo klausimas. Ji kerta per religiją, kultūrą ir teisę taip giliai, kad bet koks sprendimas neišvengiamai bus politinis.
Daugelis religinių tradicijų – krikščionybė, islamas, judaizmas – mano, kad žmogaus gyvenimas yra šventas ir kad kišimasis į jo genetinį kodą yra Dievo prerogatyvos uzurpavimas. Katalikų bažnyčia aiškiai pasisako prieš embrionų genetinį redagavimą, nes tai susiję su embrionų naikinimu. Tačiau kai kurie teologai mano, kad jei technologija padeda išvengti kančios, ji gali būti suderinama su tikėjimu.
Kultūriniu požiūriu skirtingos šalys turi labai skirtingus požiūrius. Kinijoje, kur He Jiankui atliko savo eksperimentą, reguliavimas buvo silpnesnis (nors ir jis buvo nuteistas). Europoje reguliavimas yra griežtas. JAV situacija sudėtinga – federalinės agentūros draudžia finansuoti tokius tyrimus, bet privatus sektorius yra mažiau suvaržytas.
Teisiniu požiūriu daugelis šalių dar neturi aiškių įstatymų, reglamentuojančių genų redagavimą. Tai reiškia, kad dabar formuojasi precedentai, kurie lems ateitį. Ir čia jaunimas gali turėti balsą – per pilietinį aktyvumą, per balsavimą, per diskusijas.
Praktinis patarimas: Jei nori suprasti, kaip tavo šalis žiūri į šiuos klausimus, ieškok informacijos apie nacionalines bioetikos komisijas. Lietuvoje veikia Lietuvos bioetikos komitetas. Jų dokumentai yra vieši ir gana suprantami – tai geras pradžios taškas.
Dirbtinis intelektas ir medicina – dar vienas galvosūkis
Genų inžinerija nėra vienintelė ateities medicinos revoliucija. Dirbtinis intelektas jau dabar diagnozuoja ligas tiksliau nei daugelis gydytojų. „Google DeepMind” sukurta sistema AlphaFold išsprendė baltymų struktūros problemą, prie kurios mokslininkai dirbo dešimtmečius. Tai atveria duris naujų vaistų kūrimui tokiu greičiu, kurio anksčiau niekas negalėjo įsivaizduoti.
Bet ir čia kyla etiniai klausimai:
Privatumas. Kad DI galėtų diagnozuoti ligas, jam reikia duomenų – tavo medicininių duomenų. Kas turi prieigą prie šios informacijos? Ar draudimo bendrovės galės naudoti tavo genetinius duomenis, kad atsisakytų tave apdrausti? Kai kuriose šalyse tai jau vyksta.
Atsakomybė. Jei DI padarė klaidą ir pacientas mirė – kas atsakingas? Gydytojas, kuris pasitikėjo sistema? Programuotojai? Įmonė? Šis klausimas teisiškai vis dar nėra išspręstas.
Prieiga. Pažangiausi DI medicinos įrankiai bus prieinami turtingose šalyse ir turtingiems pacientams. Tai reiškia, kad medicinos nelygybė tarp turtingų ir vargingų šalių gali tik didėti.
Šie klausimai nėra abstraktūs. Jie tiesiogiai veikia, kaip tu būsi gydomas po dvidešimt metų.
Kaip jaunimas gali dalyvauti šiose diskusijose
Galbūt skaitydamas šį straipsnį galvoji: „Na gerai, įdomu, bet ką aš galiu padaryti?” Ir tai yra teisėtas klausimas. Bet atsakymas nėra „nieko”.
Pirma, edukuok save. Šioje srityje yra puikių resursų, kurie nėra per sunkūs:
- Dokumentinis filmas „Human Nature” (2019) – puikus įvadas į CRISPR temą, prieinamas „Netflix”
- Yuval Noah Harari knygos „Homo Deus” – kalbama apie tai, kur žmonija eina technologijų požiūriu
- Podkastas „Radiolab” turi keletą puikių epizodų apie genų inžineriją
- Jennifer Doudna (viena CRISPR kūrėjų) yra parašiusi knygą „A Crack in Creation” – ji pati kelia etikos klausimus
Antra, kalbėk apie tai. Su draugais, šeima, mokytojais. Šios diskusijos neturėtų vykti tik tarp mokslininkų ir politikų. Kuo daugiau žmonių supranta, kas vyksta, tuo geresnių sprendimų galima tikėtis iš visuomenės.
Trečia, stebėk politiką. Kai balsuoji (ar kai sulauki amžiaus balsuoti), žiūrėk, kokią poziciją politikai turi biotechnologijų reguliavimo klausimu. Tai nėra mažiau svarbu nei ekonomika ar aplinkosauga.
Ketvirta, jei studijuoji ar planuoji studijuoti biologiją, mediciną, teisę, filosofiją ar net komunikaciją – bioetika gali būti tavo specializacija. Šioje srityje labai trūksta žmonių, kurie moka kalbėti tiek su mokslininkais, tiek su visuomene.
Tarp vilties ir atsargumo – kur mes einame
Genų inžinerija ir ateities medicina yra vienu metu labiausiai žadanti ir labiausiai bauginanti žmonijos technologinė kryptis. Ji gali išgydyti ligas, kurios šiandien yra nuosprendis. Ji gali pratęsti gyvenimą. Ji gali sumažinti kančią milijonams žmonių. Ir tuo pačiu ji gali sukurti naujų formų nelygybę, pažeisti žmogaus orumą ir atverti duris, kurių mes negalėsime uždaryti.
Svarbu suprasti, kad čia nėra vieno teisingo atsakymo, kurį kažkas jau žino ir tereikia jį rasti. Šie klausimai yra tikrai atviri. Mokslininkai nesutaria. Filosofai nesutaria. Religiniai lyderiai nesutaria. Ir tai nėra silpnybė – tai ženklas, kad mes susiduriame su kažkuo tikrai nauju.
Jaunimo vaidmuo čia yra esminis – ne todėl, kad jūs turite visus atsakymus, o todėl, kad jūs gyvensite su pasekmėmis ilgiau nei bet kas kitas. Sprendimai, priimami dabar – laboratorijose, parlamente, tarptautinėse konferencijose – formuos pasaulį, kuriame jūs auginate savo vaikus ir senstansite.
Todėl svarbiausia, ką galima pasakyti: nebūk pasyvus stebėtojas. Šios temos nėra per sudėtingos, kad jas suprastum. Jos nėra per tolimos, kad tave liestų. Ir tikrai nėra per vėlu pradėti galvoti apie tai, kokio pasaulio tu nori – ir ką esi pasiruošęs padaryti, kad jis toks būtų.
