Kai mama nebeskambina kiekvieną rytą
Prisimeni tą dieną, kai pirmą kartą pabusdai bendrabutyje ir supratai, kad niekas tau nepasakys, ką valgyti pusryčiams? Arba kai prireikė susimokėti už komunalines paslaugas ir tu net nežinojai, kaip tas mokėjimas atrodo? Universitetas – tai ne tik paskaitos, egzaminai ir naujų draugų paieška. Tai pirmas rimtas gyvenimo egzaminas, kuriame niekas neduoda atsakymų iš anksto.
Savarankiškumas universitete – tema, apie kurią kalbama daug, bet dažnai paviršutiniškai. Visi sako „tu jau suaugęs”, bet niekas tiksliai nepaaiškina, ką tai reiškia praktiškai. Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti, kaip iš tikrųjų auga studentų nepriklausomumas, kodėl tai svarbu ir ką galima padaryti, kad šis procesas nebūtų toks skausmingas.
Savarankiškumas – tai ne vienas didelis šuolis
Dažnai galvojame, kad savarankiškumas ateina staiga – tarsi vieną dieną esi priklausomas nuo tėvų, o kitą – visiškai savarankiškas žmogus. Bet realybė yra daug nuobodesnė ir kartu daug įdomesnė. Savarankiškumas auga mažais žingsneliais, kartais net nepastebimais.
Psichologai šį procesą vadina individuacijos procesu – tai momentas, kai jaunas žmogus pradeda formuoti savo tapatybę, atskirą nuo šeimos. Universitetas yra idealus šio proceso katalizatorius, nes pirmą kartą gyvenime atsiduri aplinkoje, kur niekas tavęs nepažįsta, niekas nežino tavo istorijos ir niekas nelygina tavęs su vyresniais broliais ar seserimis.
Štai kaip dažniausiai atrodo savarankiškumo augimo etapai universitete:
- Pirmasis semestras – chaosas ir atradimas. Viską darai pirmą kartą: pirmą kartą pats planuoji dienotvarkę, pirmą kartą gyveni su nepažįstamais žmonėmis, pirmą kartą suvoki, kad maistas neatsirado savaime.
- Antrasis semestras – pirmosios sistemos. Pradedi suprasti, kaip tau asmeniškai veikia mokymasis, kokios rutinos padeda, o kokios trukdo.
- Antri metai – jau moki paklausti pagalbos. Ir tai yra didžiulis žingsnis, nes savarankiškumas nereiškia visko daryti vienam.
- Vėlesni kursai – pradedi matyti savo vertybių sistemą, supranti, ko nori iš gyvenimo, ir tai nebūtinai sutampa su tuo, ko norėjo tavo tėvai.
Praktinis patarimas: Nepyk ant savęs, jei pirmaisiais mėnesiais jauti, kad nieko nesusitvarkei. Tai normalu. Visi tavo kurso draugai jaučia tą patį, tiesiog niekas apie tai nekalba garsiai.
Laiko valdymas – ta baisiausia frazė, kuri iš tikrųjų keičia viską
Kalbėti apie laiko valdymą yra nuobodu. Tai žinome. Bet ignoruoti šią temą būtų neatsakinga, nes būtent čia dauguma studentų suklumpa labiausiai.
Universitete niekas nestovi virš tavęs su laikrodžiu. Dėstytojas nepaklaus, kodėl neparašei referato – tiesiog gausite nepatenkinamą pažymį. Niekas neprimins apie artėjantį egzaminą trečią kartą. Ir tai yra ir laisvė, ir atsakomybė vienu metu.
Tyrimas, atliktas Vilniaus universitete, parodė, kad net 67% pirmakursių pirmąjį semestrą jaučia, jog neturi pakankamai laiko viskam. Bet įdomu tai, kad dauguma jų turėjo pakankamai laiko – tiesiog nežinojo, kaip jį paskirstyti.
Keletas dalykų, kurie iš tikrųjų veikia:
- Naudok „time blocking” metodą – skirtingoms veikloms skiri konkrečius laiko blokus. Ne „rytoj mokysiu”, o „rytoj nuo 10 iki 12 val. mokau statistiką”. Skirtumas milžiniškas.
- Sužinok savo produktyvumo piką – vieni žmonės geriausiai dirba ryte, kiti – vėlai vakare. Nėra teisingo atsakymo. Svarbu tai žinoti apie save ir tuo naudotis.
- Pomodoro technika – 25 minutės koncentruoto darbo, 5 minutės pertraukos. Skamba paprastai, bet veikia, nes smegenys negali efektyviai dirbti ilgai be pertraukų.
- Savaitės apžvalga sekmadienį – 15 minučių, per kurias peržiūri, kas laukia ateinančią savaitę. Tai pašalina tą nerimą, kai jautiesi, kad kažką pamiršai, bet nežinai ką.
Ir dar vienas dalykas – išmok sakyti „ne”. Universitete visada bus kažkas, kur galima eiti, kažkas, ką galima veikti. Savarankiškas žmogus moka pasirinkti, o ne tiesiog plaukti pagal srovę.
Finansinis savarankiškumas: kai pirmą kartą supranti, kad pinigai baigiasi
Tai galbūt skaudžiausia savarankiškumo pamoka. Tėvai davė pinigų mėnesiui, ir tu juos išleidai per dvi savaites. Arba pamiršai, kad reikia mokėti už internetą. Arba nusipirkai naujus batus, o paskui savaitę valgei tik makaronus.
Finansinis raštingumas Lietuvos mokyklose dėstomas minimaliai, todėl dauguma studentų į universitetą ateina be jokių realių žinių apie biudžeto planavimą. Ir tai nėra jų kaltė – tai sistemos problema. Bet tai yra jų atsakomybė išmokti.
Pradžiai – keletas konkrečių žingsnių:
- 50/30/20 taisyklė – 50% pajamų būtiniems dalykams (maistas, nuoma, transportas), 30% norams (pramogos, drabužiai), 20% taupymui arba skolų grąžinimui. Tai ne dogma, bet geras atspirties taškas.
- Sekk išlaidas bent mėnesį – tiesiog užsirašyk viską, ką išleidi. Daugelis žmonių yra šokiruoti, kai mato, kiek pinigų išleidžia kavai ar maistui iš lauko.
- Sukurk skubios pagalbos fondą – net 50 eurų, kurių neliesi. Kai suges telefonas arba prireiks neplanuoto vizito pas gydytoją, būsi dėkingas sau.
- Naudok studentiškas nuolaidas – tai skamba akivaizdžiai, bet daugelis studentų tiesiog pamiršta apie jas. Studentų kortelė, ISIC, įvairios programos – tai pinigai, kurie lieka tavo kišenėje.
Ir dar vienas svarbus dalykas – nesigėdyk kalbėti apie pinigus. Jei draugas siūlo eiti į brangų restoraną ir tau tai per brangu – pasakyk. Tikri draugai supras. O jei nesupras, tai galbūt verta pagalvoti apie draugystės kokybę.
Socialinis savarankiškumas: kaip kurti ryšius be tėvų pagalbos
Mokykloje draugai dažnai atsirado savaime – tiesiog sėdėjai šalia kažko dešimt metų ir tapote draugais. Universitete viskas kitaip. Čia reikia aktyviai kurti ryšius, ir tai daugeliui yra tikras iššūkis.
Socialinis savarankiškumas reiškia ne tik gebėjimą susirasti draugų. Tai reiškia gebėjimą:
- Spręsti konfliktus be tarpininkų (tėvų, mokytojų)
- Nustatyti sveikus ribas santykiuose
- Atpažinti toksiškas draugystes ir iš jų išeiti
- Kreiptis pagalbos, kai jos reikia
- Būti vienas ir jaustis gerai su savimi
Universitetas suteikia unikalią galimybę – čia gali tapti kitu žmogumi. Jei mokykloje buvai tylus, čia gali išbandyti, kaip jaučiasi būti aktyviam. Jei buvai grupės juokdarys, gali išbandyti, kaip jaučiasi rimtai kalbėti apie tai, kas tau svarbu.
Praktinis patarimas: Įstok į bent vieną klubą ar organizaciją, kuri nėra susijusi su tavo studijų programa. Tai geriausias būdas susipažinti su žmonėmis, kurie turi skirtingą perspektyvą nei tu.
Ir dar – išmok būti vienas. Tai skamba paradoksaliai, bet gebėjimas mėgautis savo kompanija yra vienas svarbiausių savarankiškumo požymių. Žmonės, kurie negali būti vieni, dažnai priima blogus sprendimus santykiuose, nes bijo vienatvės labiau nei nesveikų ryšių.
Akademinis savarankiškumas: nuo mokinio prie studento mentaliteto
Mokykloje sistema buvo paprasta: mokytojas pasakė, ką mokytis, kaip mokytis ir kada mokytis. Universitete tu esi atsakingas už savo mokymąsi. Tai fundamentalus pokytis, prie kurio daugelis studentų prisitaiko labai sunkiai.
Akademinis savarankiškumas reiškia, kad tu:
- Pats nusprendžiai, kurioms paskaitoms eiti (ir prisiimi atsakomybę už pasekmes)
- Pats ieškai papildomų šaltinių, kai kažko nesupranti
- Klausi dėstytojų klausimų, net jei tai gali atrodyti „kvailai”
- Supranti, kad pažymys nėra tikslas – žinios yra tikslas
Viena didžiausių klaidų, kurią daro studentai – laukia, kol kažkas jiems pasakys, ką daryti. Jei nesupratai paskaitos medžiagos, reikia eiti pas dėstytoją konsultacijos. Jei nežinai, kaip rašyti kursinį darbą, reikia ieškoti informacijos, klausti, skaityti. Niekas neateis ir nepasakys „ei, tau reikia pagalbos”.
Keletas konkrečių rekomendacijų akademiniam savarankiškumui ugdyti:
- Skaityk daugiau nei reikalaujama – bent viena papildoma knyga ar straipsnis per semestrą kiekvienam dalykui. Tai keičia perspektyvą.
- Naudok universiteto išteklius – biblioteka, konsultacijos, psichologinė pagalba, karjeros centras. Dauguma studentų niekada nesinaudoja šiais ištekliais, nors jie yra nemokami.
- Mokykis iš klaidų, ne tik iš sėkmių – kai gauni blogą pažymį, analizuok, kodėl. Ne tam, kad jaustumeis blogai, o tam, kad kitą kartą padarytum kitaip.
- Rask savo mokymosi stilių – vieni geriau mokosi skaitydami, kiti – klausydami, treti – rašydami. Tai ne pasiteisinimas, o informacija, kurią reikia naudoti.
Psichologinis savarankiškumas: kai tėvų balsas galvoje nutyla
Tai galbūt sudėtingiausia savarankiškumo forma, apie kurią kalbama mažiausiai. Psichologinis savarankiškumas reiškia, kad tavo sprendimai kyla iš tavo vertybių, o ne iš baimės nusivilti tėvus, draugus ar visuomenę.
Daugelis studentų universitete pirmą kartą susiduria su klausimais, į kuriuos nėra lengvų atsakymų: Ką iš tikrųjų noriu studijuoti? Kokios yra mano vertybės? Koks žmogus noriu būti? Ar mano pasirinkta specialybė tikrai mano, ar tėvų?
Šie klausimai gali sukelti nemažą egzistencinį nerimą, ir tai normalu. Tyrimas, atliktas Europos universitetuose, parodė, kad net 40% studentų bent kartą per studijas rimtai svarsto keisti specialybę. Ir tai nėra nesėkmė – tai savarankiškumo požymis.
Keletas dalykų, kurie padeda psichologiniam savarankiškumui:
- Terapija arba psichologinės konsultacijos – daugelis universitetų siūlo nemokamas konsultacijas. Naudokis tuo. Tai nėra silpnumo ženklas – tai protingas išteklių naudojimas.
- Dienoraštis – rašymas padeda apdoroti mintis ir emocijas. Net 10 minučių per dieną gali padaryti didelį skirtumą.
- Meditacija arba mindfulness – ne dėl to, kad tai madinga, o dėl to, kad tai veikia. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad reguliari meditacija mažina nerimą ir gerina sprendimų priėmimą.
- Kalbėk su žmonėmis, kurie turi skirtingą perspektyvą – tai gali būti vyresnio kurso studentai, dėstytojai ar tiesiog žmonės iš skirtingų kultūrų.
Ir svarbiausia – suprask, kad savarankiškumas nereiškia izoliuotumo. Galima būti savarankišku ir kartu priklausyti bendruomenei. Galima priimti savo sprendimus ir kartu klausytis kitų nuomonės. Savarankiškumas – tai ne siena tarp tavęs ir pasaulio, o pagrindas, ant kurio statai santykius su pasauliu.
Kai savarankiškumas virsta tikru gyvenimu
Universitetas baigiasi. Ir tada prasideda tikras gyvenimas – su visomis jo komplikacijomis, netikėtumais ir galimybėmis. Ir štai tada supranti, kad visi tie sunkūs momentai universitete – kai nežinojai, kaip sumokėti sąskaitą, kai pirmą kartą turėjai spręsti konfliktą su kambarioku, kai nesupratai paskaitos ir turėjai eiti pas dėstytoją – visi tie momentai buvo treniruotė.
Savarankiškumas universitete nėra tikslas savaime. Tai procesas, kuris formuoja žmogų, gebantį gyventi pilnavertį gyvenimą. Žmogų, kuris žino, ko nori, moka to siekti ir nepraranda savęs kelyje.
Jei šiuo metu esi pirmakursis ir jaučiesi paskendęs – tai normalu. Jei esi trečiakursis ir vis dar kartais skambini mamai paklausti, ką virti vakarienei – tai taip pat normalu. Savarankiškumas nėra binarinis – arba esi, arba nesi. Tai spektras, ir kiekvienas iš mūsų kiekvieną dieną juda šiame spektre.
Svarbiausia, ką galima pasakyti: nesulygink savo proceso su kitų rezultatais. Socialiniuose tinkluose matai tik geriausias kitų žmonių akimirkas. Realybė yra daug sudėtingesnė ir daug žmogiškesnė. Visi mes mokamės. Visi mes klystame. Ir visi mes, po truputį, tampame savarankiškesniais – net jei to nepastebime.
Universitetas suteikia tau kažką vertingesnio nei diplomas. Jis suteikia tau galimybę išbandyti save saugioje aplinkoje, kur klaidos dar nėra katastrofos, o tik pamokos. Pasinaudok tuo. Ir kitą kartą, kai pabusdamas bendrabutyje pagalvosi, ką valgyti pusryčiams – žinok, kad tas sprendimas, kad ir koks mažas, yra dalis to, kas daro tave tavimi.
