Kodėl dauguma žmonių gyvena be aiškaus tikslo (ir kodėl tai normalu)
Būkime sąžiningi – dauguma iš mūsų nežino, ko iš tikrųjų nori iš gyvenimo. Ir tai nėra kažkokia gėda ar nesėkmė. Mokykla moko matematikos, chemijos, kartais net programavimo, bet niekas nemoko klausti savęs: ko aš iš tikrųjų noriu? Ką reiškia gyventi prasmingai? Kas man svarbu?
Rezultatas? Dvidešimtmečiai, kurie renkasi studijų kryptį pagal tai, kas „perspektyvu”. Trisdešimtmečiai, kurie staiga suvokia, kad dirba darbą, kurio nekenčia. Keturiasdešimtmečiai, kurie klausia savęs – ar viskas? Tai ne gyvenimo krizė – tai tiesiog pasekmė to, kad niekas neskatino mąstyti apie asmeninę misiją.
Asmeninės misijos formulavimas – tai ne korporatyvinis žargonas iš verslo knygų. Tai labai praktinis įrankis, kuris padeda suprasti, kas tu esi, ko nori ir kaip nori gyventi. Ir geriausia žinia – tai nėra kažkas, ką reikia „atrasti” vieną dieną kaip eureka momentą. Tai procesas, kurį gali pradėti bet kada.
Kas iš tikrųjų yra asmeninė misija (ne tai, ką manai)
Kai žmonės girdi žodžius „asmeninė misija”, dažniausiai įsivaizduoja kažką panašaus į korporatyvinį teiginį – tą pompastišką sakinį ant įmonės svetainės, kurį niekas neskaito. Arba galvoja apie kažkokį didingą gyvenimo tikslą, pavyzdžiui, „išgelbėti pasaulį” ar „tapti geriausiu savo srities specialistu”.
Bet asmeninė misija yra daug paprastesnė ir kartu gilesnė. Tai atsakymas į klausimą: kaip aš noriu gyventi ir kodėl? Ji apima tris pagrindinius elementus:
- Vertybės – kas tau iš tikrųjų svarbu (ne kas turėtų būti svarbu, o kas yra)
- Stiprybės – ką tu darai natūraliai gerai, kas tau teikia energijos, o ne atima ją
- Poveikis – kaip nori prisidėti prie pasaulio, savo bendruomenės, artimų žmonių gyvenimo
Asmeninė misija nėra amžina ir nekintama. Ji gali keistis kartu su tavimi. Dvidešimties metų misija gali skirtis nuo trisdešimties metų misijos – ir tai visiškai normalu. Svarbiausia, kad ji būtų tikra, o ne nukopijuota iš kažkieno kito gyvenimo.
Japonijoje yra sąvoka ikigai – tai gyvenimo prasmės šaltinis, kuris randamas sankirtoje tarp to, ką myli, ką moki, ko reikia pasauliui ir už ką gali gauti atlygį. Ši koncepcija labai artima asmeninės misijos idėjai, tik ji primena, kad tikslas nėra kažkur toli – jis glūdi tavyje, tik reikia jį ištraukti į paviršių.
Savimonės pratybos: kaip pažinti save prieš formuluojant misiją
Prieš rašant bet kokį misijos teiginį, reikia atlikti namų darbus – ir šie namų darbai yra apie save. Tai gali skambėti keistai, nes atrodo, kad save turėtume pažinti geriausiai. Bet iš tikrųjų daugelis iš mūsų praleidžia daugiau laiko tyrinėdami naujus serialus „Netflix” platformoje nei savo pačių mintis ir jausmus.
Štai keletas konkrečių pratimų, kurie tikrai veikia:
Gyvenimo aukštumų ir žemumų žemėlapis. Paimk lapą popieriaus ir nubrėžk liniją. Tai tavo gyvenimo laiko juosta. Pažymėk momentus, kai jauteisi geriausiai – pilnas energijos, prasmės, džiaugsmo. Ir pažymėk momentus, kai jauteisi blogai – tuščias, be tikslo, pavargęs. Dabar paanalizuok: kas buvo bendra visuose geruose momentuose? Galbūt tai buvo kūryba, galbūt pagalba kitiems, galbūt fizinis aktyvumas, galbūt intelektualinis iššūkis.
Trijų žodžių testas. Paprašyk penkių žmonių, kurie tave gerai pažįsta, apibūdinti tave trim žodžiais. Tai gali būti draugai, šeimos nariai, kolegos. Surink visus žodžius ir pažiūrėk, kurie kartojasi. Dažnai kiti mato mūsų stiprybes geriau nei mes patys.
Pykčio ir susijaudinimo dienoraštis. Savaitę rašyk, kas tave pykdo ir kas tave džiugina. Abu šie jausmai yra rodikliai – pykdo tai, kas prieštarauja tavo vertybėms, o džiugina tai, kas su jomis dera. Jei pyksti matydamas neteisybę – galbūt teisingumas yra viena tavo pagrindinių vertybių. Jei susijaudini matydamas kažką naujai išmokstant – galbūt augimas ir mokymasis tau yra svarbūs.
Laiškas iš ateities. Įsivaizduok save po dešimties metų. Parašyk laišką dabartiniam sau iš tos perspektyvos. Ką tas ateities tu pasakytų? Ko linkėtų? Apie ką perspėtų? Šis pratimas padeda ištraukti giliai paslėptus norus ir baimes.
Vertybių hierarchija: ne visos vertybės yra lygios
Viena iš didžiausių klaidų formuluojant asmeninę misiją – tai manyti, kad visos tavo vertybės yra vienodai svarbios. Iš tikrųjų kiekvienas žmogus turi vertybių hierarchiją – kai kurios yra pagrindinės, kitos – antrinės.
Pavyzdžiui, gali vertinti ir šeimą, ir karjerą, ir laisvę, ir saugumą. Bet kai šios vertybės susiduria – o jos susidurs – kuri laimi? Jei gauni pasiūlymą dirbti svajų darbą kitame mieste, bet tai reikštų palikti šeimą – ką pasirinksi? Atsakymas į tokius klausimus atskleidžia tikrąją tavo vertybių hierarchiją.
Kaip nustatyti savo vertybių hierarchiją praktiškai:
- Surašyk 20-30 vertybių, kurios tau atrodo svarbios (laisvė, kūryba, šeima, saugumas, nuotykiai, teisingumas, augimas, bendruomenė ir t.t.)
- Susiaurink sąrašą iki 10, pašalindamas tas, kurios yra „turėtų būti svarbios”, bet iš tikrųjų nėra
- Iš likusių 10 išrink 5 svarbiausias
- Dabar surikiuok jas nuo svarbiausios iki mažiausiai svarbios
- Patikrink: ar tavo dabartinis gyvenimas atspindi šią hierarchiją? Jei ne – čia ir yra problema
Svarbu suprasti: nėra „teisingų” ar „neteisingų” vertybių. Jei tau svarbesnis nuotykis nei saugumas – tai ne problema, tai tiesiog tu. Problema atsiranda tada, kai gyveni pagal kažkieno kito vertybių hierarchiją, apsimesdamas, kad ji yra tavo.
Misijos teiginys: kaip parašyti ką nors prasmingo (ne korporatyvinį šlamštą)
Gerai, atlikei savęs pažinimo pratimus, supratai savo vertybes, identifikavai stiprybes. Dabar ateina dalis, kurios daugelis bijo – faktinis misijos teiginys. Ir čia žmonės dažniausiai arba paralyžiuojami (nes nori parašyti „tobulai”), arba parašo kažką tokio bendro ir tuščio, kad tai nieko nereiškia.
Geras misijos teiginys turi keletą savybių:
Jis yra konkretus, ne abstraktus. „Daryti pasaulį geresniu” – tai ne misija, tai bumper sticker’is. „Kurti edukacines patirtis, kurios padeda žmonėms iš mažiau privilegijuotų aplinkų atrasti savo potencialą” – tai jau kažkas konkretaus.
Jis kalba apie procesą, ne tik rezultatą. Misija nėra tik galutinis tikslas – ji apima ir tai, kaip tu nori gyventi kelyje į tą tikslą. Jei tau svarbu kūryba, tai turi atsispindėti misijoje, net jei galutinis tikslas yra kažkas visiškai kito.
Jis sukelia emociją. Skaitydamas savo misijos teiginį turėtum jausti kažką – susijaudinimą, ryžtą, ramybę. Jei jis sukelia tik abejingumą – jis dar nėra tikras.
Štai paprastas šablonas, nuo kurio galima pradėti (bet ne sustoti):
„Mano misija yra [veikla/procesas], kad [poveikis/rezultatas], nes man svarbu [vertybė].”
Pavyzdžiai:
- „Mano misija yra kurti ir dalintis istorijomis, kurios padeda žmonėms jaustis mažiau vienišiems, nes tikiu, kad ryšys yra pagrindinis žmogaus poreikis.”
- „Mano misija yra nuolat mokytis ir dalintis žiniomis, kad aplinkui esantys žmonės galėtų augti kartu su manimi, nes augimas man yra svarbiausias gyvenimo aspektas.”
- „Mano misija yra gyventi autentiškai ir drąsiai, kad mano vaikai matytų, jog galima rinktis savo kelią, o ne sekti visuomenės lūkesčiais.”
Neprisirišk prie pirmojo varianto. Rašyk, keisk, tobulink. Misijos teiginys yra gyvas dokumentas.
Kai misija susiduria su realybe: praktiniai iššūkiai
Čia ateina dalis, apie kurią motyvacinio kalbėjimo guru dažniausiai tyli. Turėti aiškią asmeninę misiją yra puiku – bet gyvenimas yra sudėtingas, ir misija neapsaugo nuo sunkumų. Tiesą sakant, ji kartais net sukuria naujų.
Vienas dažniausių iššūkių – artimųjų nesupratimas. Kai nusprendžiame gyventi pagal savo misiją, tai ne visada atitinka tai, ko tikisi tėvai, draugai ar visuomenė. Jei tavo misija susijusi su kūryba ar socialine veikla, o aplinkui visi tikisi, kad „turėsi stabilų darbą” – tai gali būti labai sunku. Čia svarbu atskirti: tu gali gerbti kitų nuomones, bet nesi įpareigotas pagal jas gyventi.
Kitas iššūkis – ekonominė realybė. Ne visada galima iš karto gyventi pagal savo misiją ir gauti pakankamai pinigų. Tai nereiškia, kad misija yra neteisinga – tai reiškia, kad reikia strategijos. Galbūt pirmiausia reikia sukurti finansinį pagrindą, o misiją realizuoti per šoninį projektą. Galbūt reikia ieškoti darbo, kuris nors iš dalies dera su misija. Kompromisai yra normalūs – svarbiausia, kad jie būtų sąmoningi.
Trečias iššūkis – misijos krizė. Ateina momentai, kai abejoji viskuo. Kai klausi savęs, ar tavo misija yra tikra, ar tik kažkas, ką susigalvojai. Tai normalu. Tai nereiškia, kad misija yra klaidinga – tai reiškia, kad esi žmogus. Tokiais momentais grįžk prie savo vertybių. Jos keičiasi lėčiau nei aplinkybės.
Misija kaip kompasas, ne žemėlapis
Viena iš svarbiausių dalykų, kurią reikia suprasti apie asmeninę misiją – ji nėra detalus gyvenimo planas. Ji yra kompasas, kuris rodo kryptį, bet ne konkretų kelią. Ir tai yra geras dalykas.
Gyvenimas yra nenuspėjamas. Planai keičiasi, aplinkybės keičiasi, mes patys keičiamės. Jei misija yra per daug konkreti ir susieta su konkrečiais tikslais, ji tampa trapus – vos tik kažkas pasikeičia, viskas sugriūva. Bet jei misija yra pagrįsta vertybėmis ir kryptimi, ji išlieka stabili net tada, kai konkretūs planai keičiasi.
Praktiškai tai reiškia: kiekvieną kartą priimdamas svarbų sprendimą, klausk savęs – ar šis pasirinkimas dera su mano misija? Tai nereiškia, kad kiekvienas sprendimas turi būti „misijos” sprendimas. Bet svarbūs gyvenimo posūkiai – karjeros pasirinkimai, santykiai, gyvenamoji vieta, kaip leidi laiką – turėtų būti tikrinami per šį filtrą.
Ir dar vienas svarbus dalykas: misija nėra tik apie „didžius” dalykus. Ji atsiskleidžia kasdienybėje. Jei tavo misija yra kurti ryšius ir palaikyti bendruomenę – tai gali reikštis tuo, kaip tu kalbi su parduotuvės kasininku, kaip reaguoji į draugo žinutę, kaip elgiesi su nepažįstamais žmonėmis internete. Misija nėra kažkas, ką darai kartą per metus – tai kaip gyveni kiekvieną dieną.
Pradėk nuo šiandien, o ne nuo „tobulo momento”
Jei iki šiol skaitei šį straipsnį ir galvojai „tai įdomu, galbūt kada nors pagalvosiu apie tai” – štai tau žinia: tas „kada nors” neateina. Ateina tik „dabar”.
Asmeninės misijos formulavimas nereikalauja savaitgalio retreato kalnuose, brangaus koučingo ar specialios programos. Reikia laiko, sąžiningumo ir noro pažvelgti į save be rožinių akinių. Pradėk nuo mažo – skyrink šiandien 20 minučių ir atsakyk į vieną klausimą: kokiais momentais gyvenime jautiesi labiausiai savimi?
Čia keletas paskutinių praktinių patarimų, kurie tikrai padeda:
- Rašyk, nerašyk galvoje. Mintys galvoje yra chaotiškos ir sunkiai pagaunamos. Kai jas užrašai, jos tampa konkrečios ir su jomis galima dirbti.
- Peržiūrėk misiją reguliariai. Kartą per metus – galbūt gimtadienio proga – grįžk prie savo misijos teiginio ir klausk: ar jis vis dar tikras? Ar kažkas pasikeitė?
- Nekopijuok kitų misijų. Galima įkvėpti, bet ne kopijuoti. Tavo misija turi būti tavo – su tavo specifine istorija, tavo stiprybėmis, tavo vertybėmis.
- Leisk sau klysti. Pirmas misijos teiginys greičiausiai nebus tobulas. Ir tai gerai. Geriau turėti netobulą misiją nei jokios.
- Kalbėk apie tai su žmonėmis, kuriais pasitiki. Misija, kuria dalinamasi, tampa realesnė. Ji nebėra tik mintis galvoje – ji tampa kažkuo, pagal ką gyveni.
Gyvenimas be misijos nėra tragedija – daugelis žmonių gyvena visą gyvenimą be aiškaus tikslo ir yra laimingi. Bet gyvenimas su misija yra kitoks. Jis turi kryptį. Sprendimai tampa lengvesni, nes turi filtrą. Sunkumai tampa prasmingai, nes žinai, kodėl jų verta. Ir svarbiausia – tu gyveni savo gyvenimą, o ne kažkieno kito scenarijų. O tai, draugai, yra vienas iš geriausių jausmų, kokius galima patirti.
