Kas tas reiškinių tyrimas ir kodėl jis apskritai svarbus?
Galbūt girdėjai žodį „fenomenologija” ir iš karto norėjosi perjungti kanalą. Skamba kaip kažkas, ką profesoriai kalba tuščioje auditorijoje, o ne kažkas, kas turi ryšį su tavo gyvenimu. Bet iš tikrųjų reiškinio tyrimas – tai vienas iš tų dalykų, kurie, kai supranti, apie ką jie kalba, staiga tampa labai asmeniški.
Paprastai tariant, reiškinio tyrimas (arba fenomenologinis tyrimas) – tai metodas, kuriuo bandoma suprasti, kaip žmonės išgyvena tam tikrus dalykus iš vidaus. Ne statistikos, ne grafikų, ne skaičių. Tiesiog – kaip tau atrodo, kai esi vienas pirmą kartą naujame mieste? Kaip jaučiasi tas momentas, kai supranti, kad santykiai baigėsi? Kaip atrodo egzaminų sesija iš vidaus, kai naktimis nemiegi ir galvoji, ar apskritai esi tinkamoje vietoje?
Būtent šie klausimai ir yra reiškinio tyrimo šerdis. Ir jaunimui – tau, man, mūsų draugams – šis metodas yra ypač aktualus, nes mes gyvename intensyvių pokyčių laikotarpiu, kur kiekviena patirtis palieka pėdsaką.
Kaip tai veikia praktiškai – metodai, kuriuos gali suprasti be filosofijos doktorato
Gerai, einam į konkretumą. Reiškinio tyrimas naudoja kelis pagrindinius metodus, ir jie nėra tokie bauginantys, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Giluminis interviu – tai tiesiog ilgas, atviras pokalbis. Ne anketa su atsakymų variantais, o tikras dialogas, kur žmogus pasakoja savo istoriją. Tyrėjas klausia: „Papasakok man apie tą momentą…” ir leidžia žmogui kalbėti. Jokių teisingų ar neteisingų atsakymų. Jaunimui tai ypač tinka, nes mes dažnai turime daug ką pasakyti, bet niekas neklausia tinkamų klausimų.
Dienoraščių metodas – tai, kai tyrimo dalyvis keletą savaičių ar mėnesių rašo dienoraštį apie savo patirtį. Jei tyrinėjamas, pavyzdžiui, pirmakursių adaptacijos procesas universitete, jie kasdien fiksuoja, kaip jaučiasi, kas keičiasi, kas lieka tas pats. Tai leidžia matyti patirtį dinamikoje, o ne tik kaip vieną sustingusį momentą.
Fokus grupės – tai grupiniai pokalbiai, kur žmonės su panašia patirtimi dalijasi ir reaguoja vienas į kitą. Jaunimui tai veikia puikiai, nes mes dažnai geriau suprantame savo patirtį, kai girdime, kad kiti jaučia tą patį.
Vizualiniai metodai – fotografija, koliažai, piešiniai. Tai gali skambėti kaip vaikų darželis, bet iš tikrųjų tai labai galingas būdas išreikšti tai, kam žodžių tiesiog nėra. Tyrėjai prašo dalyvių nufotografuoti tai, kas jiems svarbu, o paskui kartu aptaria, ką tie vaizdai reiškia.
Jaunimo patirtis po mikroskopu – ką tyrėjai iš tikrųjų tiria?
Dabar įdomiausia dalis. Kokios patirtys dažniausiai tiriamos, kai kalbame apie jaunimą? Spoileris: tai tikrai ne tik akademiniai dalykai.
Viena iš labiausiai tiriamų sričių – tapatybės formavimasis. Kas aš esu? Kur priklausau? Šie klausimai jaunimui nėra filosofiniai – jie labai kasdieniai ir kartais skausmingi. Tyrėjai, naudodami fenomenologinius metodus, bando suprasti, kaip jaunuoliai išgyvena tą tapatybės paiešką – ypač tie, kurie priklauso mažumoms, turi skirtingą kultūrinę kilmę arba tiesiog jaučiasi „ne ten”.
Kita sritis – socialiniai ryšiai ir vienišumas. Paradoksalu, bet mes gyvename labiausiai susijungusioje kartoje istorijoje, o vienišumas tarp jaunimo yra rekordiniai aukštas. Reiškinio tyrimai bando suprasti, kaip tai atrodo iš vidaus – ne tik kiek valandų per dieną žmogus praleidžia vienas, bet kaip tas vienišumas jaučiasi, kaip jis veikia mintis ir sprendimus.
Perėjimo momentai – baigimas mokyklos, pirmasis darbas, išvykimas iš namų, pirmieji rimti santykiai – taip pat labai dažnai tiriami. Nes šie momentai formuoja žmogų, bet mes retai juos sąmoningai apmąstome. Tyrėjai bando suprasti, kaip šie perėjimai išgyvenami, kas juos palengvina, kas apsunkina.
Ir, žinoma, psichinė sveikata. Nerimas, depresija, perdegimas – tai ne tik diagnozės, tai patirtys, kurios kiekvienam atrodo skirtingai. Fenomenologiniai tyrimai padeda suprasti šias patirtis iš vidaus, o tai vėliau padeda kurti geresnius pagalbos metodus.
Kodėl tradiciniai metodai čia neveikia – arba veikia, bet ne visada
Galbūt klausi – o kodėl ne tiesiog apklausa? Kodėl ne statistika? Ir tai yra labai geras klausimas.
Tradiciniai kiekybiniai metodai yra puikūs, kai nori žinoti kiek. Kiek procentų jaunuolių jaučia nerimą? Kiek kartų per savaitę jie sportuoja? Kiek laiko praleidžia socialiniuose tinkluose? Šie skaičiai yra svarbūs ir reikalingi.
Bet jie neatsako į klausimą kaip. Kaip tas nerimas atrodo? Kaip jis keičia kasdienį gyvenimą? Kaip žmogus su juo susitvarko – arba nesusitvarko? Ir čia kiekybiniai metodai tiesiog negali padėti, nes jie redukuoja sudėtingą patirtį į skaičių.
Pavyzdys: įsivaizduok, kad tyrimas rodo, jog 60% jaunuolių jaučia stresą dėl ateities. Gerai, žinome skaičių. Bet ką tai reiškia? Vienam tai reiškia, kad jis negali užmigti. Kitam – kad jis vengia kalbėti apie ateitį su tėvais. Trečiam – kad jis kompulsyviai tikrina darbo skelbimus net tada, kai dar mokosi. Tai yra trys visiškai skirtingos patirtys, ir fenomenologinis tyrimas leidžia jas pamatyti.
Tačiau reikia ir sąžiningumo: reiškinio tyrimas turi savo ribas. Jis nėra reprezentatyvus – negali sakyti, kad „visi jaunuoliai išgyvena taip”. Jis yra lėtas ir brangus. Ir jis reikalauja labai daug iš tyrėjo – gebėjimo klausytis, empatijos, gebėjimo atsisakyti savo išankstinių nuostatų.
Kaip tai atrodo realybėje – konkretūs tyrimų pavyzdžiai
Teorija yra gražu, bet pažiūrėkime, kaip tai veikia realiame gyvenime.
Vienas iš gražiausių pavyzdžių – tyrimai apie pirmakursių patirtį universitete. Tyrėjai kalbėjosi su studentais ne apie jų pažymius ar lankymą, o apie tai, kaip jiems atrodo pirmosios savaitės. Ir išgirdo dalykus, kurių niekas neklausė: kad didžiausias iššūkis yra ne akademiniai reikalavimai, o tai, kaip rasti savo vietą tarp žmonių, kurie atrodo žino, ką daro. Kad vienišumas yra labiausiai stebinantis jausmas, nes niekas neįspėjo, kad bus taip. Kad pirmasis skambutis namo dažnai baigiasi ašaromis, bet niekas apie tai nekalba, nes visi apsimeta, kad viskas gerai.
Kitas pavyzdys – tyrimai su jaunuoliais, kurie emigravo arba gyvena tarp dviejų kultūrų. Kiekybiniai tyrimai gali parodyti, kad jie turi žemesnę savigarbą arba daugiau psichinės sveikatos problemų. Bet fenomenologiniai tyrimai atskleidžia, kaip tai atrodo iš vidaus: kaip jaučiasi, kai namuose kalbi viena kalba, mokykloje – kita, ir niekur nesi visiškai „savų tarpe”. Kaip tai keičia tai, kaip tu galvoji apie save.
Arba tyrimai apie socialinių tinklų poveikį. Visi žino, kad jie veikia. Bet kaip? Fenomenologiniai tyrimai atskleidė, kad jaunuoliai dažnai žino, kad tai, ką mato, yra nerealus vaizdas, bet tai nekeičia to, kaip jie jaučiasi. Žinojimas ir jautimas yra du skirtingi dalykai – ir tai yra labai svarbus atradimas.
Kaip pats gali naudoti šiuos metodus – ne tik kaip tyrimo objektas
Čia dabar bus praktinė dalis, kurią tikrai verta perskaityti. Nes reiškinio tyrimo principai nėra tik mokslui – juos gali taikyti savo gyvenime.
Refleksyvus dienoraštis. Pradėk rašyti ne apie tai, kas nutiko, o apie tai, kaip tai jautėsi. Ne „šiandien turėjau sunkų pokalbį su draugu”, o „tas pokalbis man sukėlė tokį jausmą, lyg žemė išslydo iš po kojų, ir aš vis dar nesuprantu, kodėl”. Tai padeda geriau suprasti savo patirtį ir ilgainiui – save patį.
Aktyvus klausymasis. Kai draugas pasakoja apie savo patirtį, nebandyk iš karto spręsti problemos ar pasakyti, kad tu irgi taip jaučiaisi. Tiesiog klausk: „O kaip tau tai atrodo?” Ir klausyk. Tai yra fenomenologinio interviu esmė – ir tai yra vienas iš geriausių dalykų, kuriuos gali padaryti draugui.
Epoché – arba kaip sustabdyti savo išankstines nuostatas. Tai yra vienas iš pagrindinių fenomenologijos principų – gebėjimas „suspenduoti” tai, ką jau manai žinąs, ir pažvelgti į situaciją šviežiomis akimis. Praktiškai tai reiškia: kai susiduri su kažkuo, kas tave erzina ar stebina, prieš reaguodamas paklauski savęs – ar aš tikrai suprantu, kaip tai atrodo iš kito žmogaus perspektyvos? Ar mano reakcija grindžiama tuo, ką aš manau, kad turėtų būti, o ne tuo, kas iš tikrųjų yra?
Vizualizacija. Jei esi vizualus žmogus, pabandyk išreikšti savo patirtį ne žodžiais, o vaizdais. Nufotografuok tai, kas tau svarbu. Sukurk koliažą apie tai, kaip atrodo tavo savaitė. Tai gali atskleisti dalykus, kurių tu pats nežinojai apie save.
Etika ir ribos – ko tyrėjai neturėtų daryti (ir ko tu neturėtum daryti)
Reiškinio tyrimas yra galingas metodas, bet su galia ateina atsakomybė. Ir čia reikia pakalbėti apie etiką – ne kaip nuobodžią taisyklių sąrašą, o kaip tikrą dalyką, kuris svarbus.
Kai žmogus dalijasi savo gilia patirtimi – apie vienišumą, apie skausmą, apie tai, kas jam svarbu – jis yra pažeidžiamas. Tyrėjas turi tai gerbti. Tai reiškia: konfidencialumą, informuotą sutikimą, galimybę bet kada pasitraukti iš tyrimo be jokių pasekmių. Tai reiškia, kad tyrėjas negali naudoti žmogaus patirties kaip „medžiagos” ir pamiršti, kad tai yra tikras žmogus.
Ypač jaunimui tai svarbu, nes mes dažnai esame labiau linkę dalintis, kai kas nors klausia – ir ne visada galvojame apie tai, kaip mūsų žodžiai bus panaudoti. Jei kada nors dalyvausi tyrime, žinok: tu turi teisę klausti, kaip bus naudojami tavo duomenys. Tu turi teisę atsisakyti atsakyti į bet kurį klausimą. Tu turi teisę pasitraukti.
O jei pats nori kažką tirti – net neformaliame kontekste, pavyzdžiui, rašydamas straipsnį ar kurdamas projektą – prisimink: žmonių patirtys nėra tavo turtas. Jas reikia traktuoti su pagarba.
Kai tyrimas tampa gyvenimo būdu – arba kodėl tai keičia tai, kaip matai pasaulį
Galiausiai norisi pasakyti kažką, kas galbūt skamba truputį dideliai, bet yra tikra: kai pradedi galvoti fenomenologiškai – tai yra, kai pradedi domėtis tuo, kaip žmonės išgyvena pasaulį iš vidaus – tai keičia tave.
Pradedi mažiau skubėti su sprendimais. Pradedi klausti daugiau klausimų. Pradedi suprasti, kad žmogus, kuris elgiasi keistai ar erzina tave, tikriausiai gyvena kažkokioje patirtyje, kurios tu nematai. Tai nereiškia, kad viskas yra gerai ir visi elgiasi teisingai – bet tai reiškia, kad suprasti yra pirmasis žingsnis prieš reaguojant.
Jaunimui, kuris gyvena labai greitame, labai triukšmingame pasaulyje, kur nuomonės formuojamos per sekundes ir reakcijos ateina dar greičiau – šis lėtumas, šis noras suprasti prieš vertinant, yra kažkas labai vertingo. Ir tai nėra tik akademinis įgūdis. Tai yra gyvenimo įgūdis.
Reiškinio tyrimo metodai jaunimui nėra tik moksliniai įrankiai – jie yra būdas geriau suprasti save ir kitus. Ir galbūt tai yra svarbiausia, ką gali išsinešti iš viso šio straipsnio: tavo patirtis yra svarbi. Ji verta būti tiriama, suprasta, išgirsta. Ir tu pats gali būti tas, kuris tai daro – tiek sau, tiek aplinkiniams.
