Kodėl laikas Švedijoje – tai ne tik valandos ant laikrodžio
Kai galvoji apie Švediją, greičiausiai pirmiausia į galvą šauna IKEA, mėsos kukuliai ir gal dar ABBA. Bet štai ko tikrai neįsivaizduoji – kaip keistai ten sukasi laikas. Ne, rimtai. Švedija gyvena pagal GMT+1 (arba UTC+1, jei nori skambėti protingiau), o vasarą persijungia į GMT+2. Tai reiškia, kad jei Lietuvoje 13 val., Švedijoje – 12 val. Viena valanda atgal, nieko tokio, pasakysi. Bet šitas vienos valandos skirtumas – tai tik ledkalnio viršūnė.
Švedai turi visiškai kitokį požiūrį į laiką nei mes. Ten laikas nėra tik skaičiai ant telefono ekrano – tai filosofija, gyvenimo būdas, net tam tikra religija. Jie turi net specialų žodį „lagom”, kuris reiškia „kaip tik” arba „nei per daug, nei per maža”. Ir šitas principas persmelkia viską, įskaitant tai, kaip jie planuoja savo dienas.
Rytai prasideda anksčiau nei tau norėtųsi
Švedijoje darbo diena dažnai prasideda 8 ryto arba net anksčiau. Ir ne, tai ne bausmė – tai normalus gyvenimas. Žmonės ten tikrai kyla 6-7 ryto, išgeria savo kavą (o švedai geria DAUG kavos, net daugiau nei suomiai, kas yra įspūdinga), suvalgo savo knäckebröd su sūriu ir lekia į darbą.
Bet štai įdomybė – kadangi jie pradeda anksčiau, tai ir baigia anksčiau. Apie 16-17 val. daugelis jau yra namie. Ir tai nėra tingėjimas – tai efektyvumas. Švedai tiki, kad geriau dirbti intensyviai ir produktyviai, o paskui turėti laiko sau, šeimai, hobių. Čia ir tas „lagom” vėl išlenda – balansas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo.
Vasarą, kai saulė beveik nenusileidžia (rimtai, kai kuriose šiaurės dalyse birželį ji šviečia 24 valandas per parą), švedai tampa tarsi energijos bomba. Jie išnaudoja kiekvieną šviesos minutę – vaikšto, plaukioja, rengia lauko vakarėlius, tvarko sodus. O žiemą, kai šviesos yra gal 5-6 valandos per dieną? Nu, tada jau kitas reikalas.
Fika – šventasis švedų laikas
Jei nori suprasti švedų santykį su laiku, turi suprasti „fika”. Tai ne tik kavos pertraukėlė – tai institucija. Du kartus per dieną, apie 10 ryto ir 15 val., švedai sustoja ir… tiesiog atsipalaiduoja. Išgeria kavos, suvalgo kažką saldaus (dažniausiai kanelbulle – cinamono bandeles), pasikalba su kolegomis.
Ir čia ne taip, kad greitai prisigerti kavos ir bėgti atgal prie kompiuterio. Ne. Fika – tai lėtas, apgalvotas reikalas. 15-20 minučių, kai tiesiog esi čia ir dabar. Niekas nežiūri į telefoną (na, bent jau teoriškai), niekas nekalbasi apie darbą. Tai socialinis ritualas, kuris padeda išlaikyti tą patį „lagom” – balansą.
Įdomu tai, kad fika nėra tik darbo vietoje. Draugai susitinka fikai, šeimos daro fika savaitgaliais, net pažintys gali būti organizuojamos kaip fika. Tai tarsi švedų būdas sustabdyti laiką bent trumpam ir tiesiog būti.
Vasaros šventė ir kolektyvinis atostogavimas
Liepos mėnuo Švedijoje – tai beveik apokalipsė. Bet gera apokalipsė. Visa šalis tiesiog… sustoja. Daugelis įmonių uždaro duris kelioms savaitėms, žmonės išvažiuoja į savo vasarnamius (stugor) prie ežerų, ir viskas lėtėja iki beveik nulio.
Tai vadinasi „sommarlov” – vasaros atostogos. Ir švedai į jas žiūri labai rimtai. Daugelis ima 4-5 savaites iš karto. Taip, skaitai teisingai – ne dienas, o SAVAITES. Ir tai laikoma normaliu, net būtinu. Nes kaip kitaip atsistatysi po tamsių žiemos mėnesių?
Šitas kolektyvinis atostogavimas sukuria keistą efektą – Stokholmas liepos viduryje gali atrodyti kaip vaiduoklių miestas. Daugelis kavinių, restoranų, net kai kurių parduotuvių uždaryta. Bet tai ne problema – švedai ir taip yra gamtoje, mėgaujasi šviesa ir šiluma, kol ji trunka.
Žiemos tamsybė ir šviesoterapija
O dabar apie tamsią pusę – pažodžiui. Švedijos žiemos, ypač šiaurėje, yra tikra išbandymas. Gruodį saulė gali patekėti 9 ryto ir nusileisti 15 val. Kai kuriose vietose ji išvis nepasirodys kelias savaites. Ir tai daro kažką su žmonėmis.
Švedai su tuo kovoja įvairiai. Pirma, jie turi „mys” – jaukumo koncepciją (nors danai tvirtina, kad „hygge” yra jų išradimas, švedai turi savo versiją). Tai reiškia žvakes, šiltus pledus, karštą šokoladą ir jaukią aplinką namuose. Antra, šviesoterapijos lempos – jas rasi beveik kiekviename švedų namuose ir daugelyje biurų.
Bet svarbiausia – švedai tiesiog priima tamsą. Jie nesiskundžia (na, ne per daug), jie prisitaiko. Slidinėjimas, čiuožimas, pasivaikščiojimai su žibintuvėliais – jie išnaudoja žiemą, o ne slepiasi nuo jos. Ir kai pagaliau grįžta šviesa pavasarį, jie ją vertina kaip niekas kitas.
Punktualumas kaip religija
Jei su švedu susitarei 14:00, tai reiškia 14:00. Ne 14:05, ne 14:10 – tiksliai 14:00. Švedai yra fanatiškai punktualūs. Vėlavimas pas juos laikomas ne tik nepagarba, bet ir tam tikru charakterio trūkumu.
Tai galioja visur – darbe, susitikimuose su draugais, net pasimatymuose. Autobusai ir traukinys atvyksta TIKSLIAI pagal tvarkaraštį (ir jei vėluoja 2 minutes, švedai jau pradeda nervintis ir skųstis). Ši punktualumo kultūra yra glaudžiai susijusi su pagarba kitų laikui – jei tu vėluoji, tai rodo, kad kito žmogaus laikas tau nėra svarbus.
Bet čia yra ir kita medalio pusė – susitikimai prasideda laiku ir baigiasi laiku. Jei susirinkimas suplanuotas nuo 10 iki 11, tai 11:00 visi kils ir išeis, net jei diskusija dar nesibaigė. Laikas yra struktūruotas, suplanuotas, gerbiamas.
Darbo ir gyvenimo balansas – ne tik šūkis
Švedijoje „work-life balance” nėra tik madinga frazė iš HR skyrių prezentacijų. Tai tikra praktika. Tėvai (ir tėčiai, ir mamos) ima ilgas tėvystės/motinystės atostogas – iki 480 dienų vienam vaikui, kurias gali pasidalinti tarp tėvų. Ir tai naudojama – švedų tėčius su vežimėliais kavinėse dieną yra įprastas reginys.
Darbo savaitė dažnai yra 40 valandų arba net mažiau. Viršvalandžiai nėra norma – priešingai, jei nuolat dirbi viršvalandžius, tai gali būti vertinama kaip neefektyvumo požymis. Mintis paprasta: jei negali atlikti savo darbo per normalias valandas, gal kažkas negerai su tavo darbo organizavimu?
Atostogos – tai šventas dalykas. 25 apmokamos atostogų dienos per metus yra minimumas, daugelis turi daugiau. Ir jų tikrai imamasi – švedai nekaupina atostogų dienų, jie jas naudoja. Nes poilsis yra ne prabanga, o būtinybė.
Kai laikas sustoja prie ežero
Galiausiai, švedų santykis su laiku atsiskleidžia jų meilėje gamtai. Allemansrätten – teisė laisvai vaikščioti gamtoje – reiškia, kad bet kas gali eiti beveik bet kur (su tam tikromis taisyklėmis, žinoma). Ir švedai tuo naudojasi.
Savaitgaliais, vasarą, net po darbo – jie eina į mišką, prie ežero, į kalnus. Ten nėra laikrodžių, nėra tvarkaraščių. Yra tik gamta, tyla ir dabartinis momentas. Tai tarsi antidotas visam tam struktūruotam, suplanuotam, punktualiam gyvenimui.
Švedai supranta kažką svarbaus – laikas nėra tik tai, ką matuoji valandomis ir minutėmis. Laikas – tai kaip tu jį išnaudoji, kaip juo daliniesi su kitais, kaip randi balansą tarp produktyvumo ir poilsio. Jų laiko juosta gal ir skiriasi nuo mūsų tik viena valanda, bet jų požiūris į laiką – tai visiškai kita dimensija.
Gal todėl Švedija nuolat patenka į laimingiausių šalių sąrašus? Gal todėl švedai atrodo tokie subalansuoti? Ne todėl, kad jie turi daugiau laiko – jie tiesiog geriau jį naudoja. Ir gal mums visiems verta iš to pasimokyti. Ne būtinai persikraustyti į Švediją (nors kodėl ne?), bet bent jau pasiskolinti keletą jų principų. Pradėti nuo fika, pavyzdžiui. Kas gali būti bloga sustoti, išgerti kavos ir tiesiog būti čia ir dabar? Tikrai ne švedai – jie tai daro jau šimtmečius ir atrodo, kad visai neblogai jiems sekasi.
