Kodėl žmonės renkasi kariauti svetimoje šalyje?
Kai 2022 metų vasario 24-ąją Rusija įsiveržė į Ukrainą, pasaulis pasikeitė. Ne tik ukrainiečiams, bet ir tūkstančiams žmonių visame pasaulyje, kurie staiga pajuto, kad negali tiesiog sėdėti namuose ir žiūrėti į žinias. Kai kurie nusprendė aukoti pinigus, kiti – siųsti humanitarinę pagalbą, o dar kiti… pasirinko kelią, kuris daugeliui atrodo beprotiškas – išvykti kariauti.
Nereikia būti naiviam – tai nėra koks nors nuotykių filmas ar kompiuterinis žaidimas. Tai tikras karas su tikromis kulkomis, tikra mirtimi ir tikromis pasekmėmėmis ne tik tau, bet ir tavo artimiesiems. Bet vis tiek kas mėnesį yra žmonių, kurie klausia: „Kaip man nuvykti kariauti į Ukrainą?” Ir čia prasideda ne tik moraliniai, bet ir teisiniai klausimai, kurie gali lemti visą tavo tolimesnį gyvenimą.
Pirmiausia reikia suprasti, kad motyvai būna labai skirtingi. Vieni turi ukrainietiškų šaknų ir jaučia pareigą ginti savo protėvių žemę. Kiti – buvę kariai, kurie nori pritaikyti savo įgūdžius prasmingam tikslui. Dar kiti – idealistai, kurie tiki demokratijos ir laisvės vertybėmis. O yra ir tokių, kurie tiesiog ieško adrenalino ar bėga nuo problemų. Tavo motyvai labai svarbūs, nes jie lems, ar ištvermėsi, kai situacija taps tikrai sunki.
Ką sako Lietuvos įstatymai apie karą užsienyje?
Dabar prie smagiosios dalies – teisės. Ir čia tikrai nėra juokų. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas turi kelis straipsnius, kurie tiesiogiai susiję su dalyvavimu ginkluotuose konfliktuose užsienyje.
Pirmiausia – samdinio veikla. Baudžiamojo kodekso 115 straipsnis sako, kad samdinio veikla yra nusikaltimas. Bet kas yra samdinys? Tai asmuo, kuris gauna materialinį atlygį už dalyvavimą kare ir nėra tos šalies pilietis ar nuolatinis gyventojas. Čia svarbu suprasti niuansą: jei tu vyksti kariauti į Ukrainą kaip savanoris ir negauni jokio atlygio (arba gauni tik simbolinį, kuris padeda išgyventi), tai formaliai neesi samdinys. Ukraina oficialiai kviečia savanorius į Tarptautinę legiono gynybos brigadą, ir tai nėra samdinių veikla tarptautinės teisės prasme.
Antra problema – Lietuvos pilietybė. Jei esi Lietuvos pilietis ir tarnauji svetimos valstybės kariuomenėje be Lietuvos vyriausybės leidimo, gali netekti pilietybės. Tai reglamentuoja Pilietybės įstatymas. Tačiau čia vėl yra niuansas: Ukraina yra mūsų sąjungininkė, ir praktiškai tokių atvejų, kai kas nors neteko pilietybės už savanorystę Ukrainoje, kol kas nėra. Bet teoriškai rizika egzistuoja.
Trečias aspektas – tarnybos kariuomenėje įsipareigojimai. Jei esi veikliosios tarnybos karys ar rezervistas, kuris turi mobilizacijos įsipareigojimus, negali tiesiog sau išvykti kariauti kitur. Tai būtų dezertyrystė arba tarnybos pareigų nevykdymas. Prieš bet ką darant, būtina išsiaiškinti savo statusą.
Kaip tai daro kitos šalys?
Įdomu tai, kad skirtingos šalys į šį klausimą žiūri labai skirtingai. Kai kurios NATO šalys oficialiai perspėjo savo piliečius, kad dalyvavimas kare Ukrainoje gali turėti teisinių pasekmių. Kitos – užsimerkė ir tyliai leidžia savo piliečiams vykti.
Didžioji Britanija, pavyzdžiui, iš pradžių sakė, kad britai gali vykti kariauti į Ukrainą, nes tai nėra nelegalu pagal jų įstatymus. Vėliau pozicija šiek tiek pasikeitė – oficialiai nedraudžiama, bet ir neremiama. JAV pozicija panaši – amerikietis gali netekti kai kurių privilegijų, bet baudžiamoji atsakomybė netaikoma, jei tai nėra samdinystė.
Prancūzija turi ilgą samdinių tradiciją (Užsienio legionas), todėl jų požiūris šiek tiek liberalesnis. O štai Vokietija griežtesnė – ten yra įstatymai, kurie gali būti taikomi asmenims, dalyvaujantiems užsienio konfliktuose.
Lietuvoje situacija yra tokia: oficialiai niekas tavęs neskatina vykti, bet jei nusprendei ir tai darai kaip savanoris (ne samdinys), baudžiamoji atsakomybė greičiausiai netaikoma. Tačiau „greičiausiai” – ne tas žodis, kurį norėtum girdėti prieš tokį sprendimą.
Tarptautinė teisė ir karių statusas
Dabar truputį sudėtingesnė tema – tarptautinė humanitarinė teisė. Ženevos konvencijos ir jų papildomi protokolai reglamentuoja, kas yra teisėtas karys ir kokias teises jis turi.
Jei stoji į oficialią Ukrainos ginkluotųjų pajėgų struktūrą (pavyzdžiui, Tarptautinį legioną), tu tampa teisėtu kario. Tai reiškia, kad tave saugo karo teisės – jei būsi sužeistas ar paimtas į nelaisvę, turėtum būti traktuojamas kaip karo belaisvis, o ne kaip samdinys ar teroristas. Tai labai svarbu, nes samdiniai neturi karo belaisvio statuso pagal tarptautinę teisę.
Tačiau realybė yra sudėtingesnė. Rusija ne kartą pareiškė, kad užsienio savanorius laiko samdiniais ir gali juos teisti pagal savo įstatymus. Yra buvę atvejų, kai paimti į nelaisvę užsieniečiai buvo teisiami ir nuteisti mirties bausme (nors vėliau bausmės buvo pakeistos). Tai reiškia, kad net jei pagal tarptautinę teisę turi tam tikrą statusą, priešas gali jo nepripažinti.
Praktiniai žingsniai, jei vis tiek nusprendei vykti
Gerai, tarkime, perskaitei viską aukščiau ir vis tiek nori vykti. Štai ką turėtum žinoti apie praktinius dalykus.
Pirmas žingsnis – kontaktas su Ukrainos institucijomis. Ukrainos ambasada Lietuvoje gali suteikti informacijos apie oficialų procesą. Yra specialus Ukrainos gynybos ministerijos puslapis, kur galima registruotis kaip savanoriui. Nepabandyk vykti „per pažįstamus” ar per kažkokius tarpininkus – tai gali baigtis blogai.
Antras žingsnis – dokumentai. Tau reikės paso, galimai – karinio paso (jei esi tarnavęs), medicininių dokumentų, įrodymų apie savo įgūdžius. Jei neturi jokios karinės patirties, tavo šansai būti priimtam yra žymiai mažesni. Ukrainai reikia profesionalų, o ne entuziastų, kurie nežino, iš kurio galo šaudoma.
Trečias žingsnis – draudimas. Standartinis kelionių draudimas tikrai neveiks karo zonoje. Yra specializuotų draudimo kompanijų, bet jų paslaugos labai brangios. Greičiausiai jokio draudimo neturėsi, o tai reiškia, kad jei būsi sužeistas, gydymo išlaidos guls ant tavęs arba Ukrainos sistemos (kuri ir taip perpildyta).
Ketvirtas žingsnis – informuok artimuosius. Tai skamba banaliai, bet labai svarbu. Tavo šeima turi žinoti, kur esi ir ką darai. Jie turėtų turėti kontaktus, kur kreiptis, jei kas nors nutiktų. Yra organizacijų, kurios padeda užsienio savanoriams, bet jos veikia tik tada, kai žino apie tave.
Penktas žingsnis – finansai. Tau reikės pinigų kelionei, įrangai, išgyvenimui. Nors Ukraina teikia ginklus ir amunicią, daug ko teks pirkti pačiam – nuo kokybiškų batų iki medicininių priemonių. Skaičiuok bent keletą tūkstančių eurų pradinėms išlaidoms.
Psichologiniai ir socialiniai aspektai
Apie tai mažai kas kalba, bet tai galbūt svarbiausia. Karas pakeičia žmones. Net jei fiziškai grįši sveikas, psichologiškai gali būti visiškai kitoks žmogus.
PTSS (potrauminio streso sindromas) yra ne kažkoks mitas. Tai reali būklė, kuri gali sugriauti tavo gyvenimą grįžus namo. Nuolatinis stresas, miego trūkumas, matyti mirtį ir smurtą – visa tai palieka pėdsakus. Lietuvoje yra psichologinės pagalbos tarnybų, bet jos ne visada supranta specifinę karo patirtį.
Socialinė izoliacija – dar viena problema. Grįžęs namo gali pajusti, kad niekas tavęs nesupranta. Draugai kalba apie kasdienius rūpesčius, o tu esi matęs dalykus, kuriuos jie negali net įsivaizduoti. Tai sukuria atotrūkį, kuris gali vesti į depresiją ir kitų problemų.
Santykiai su artimaisiais taip pat kenčia. Jei turi partnerį ar šeimą, jiems bus neįtikėtinai sunku. Nuolatinis nerimas dėl tavo saugumo, negalėjimas normaliai bendrauti, netikrumas dėl ateities – visa tai daro įtampą net stipriausiems santykiams.
Darbas ir karjera – grįžęs turėsi aiškinti, kur buvai ir ką darei. Kai kurie darbdaviai tai vertins kaip drąsą ir įsipareigojimą vertybėms. Kiti – kaip nestabilumą ir rizikingą elgesį. Tai gali paveikti tavo profesinę ateitį.
Alternatyvos karinei savanorystei
Jei tavo tikslas – padėti Ukrainai, bet pradedi suprasti, kad kariauti gal ne tau, yra daug kitų būdų prisidėti.
Humanitarinė pagalba – organizacijos kaip Raudonasis Kryžius, Caritas ar įvairios NVO nuolat ieško savanorių. Galima vykti į Ukrainą ar dirbti pabėgėlių priėmimo centruose Lietuvoje. Tai vis dar rizikinga (humanitariniai konvojai kartais būna apšaudomi), bet žymiai saugiau nei frontlinijoje.
Medicininė pagalba – jei turi medicininį išsilavinimą, esi labai reikalingas. Medikai gali dirbti ligoninėse giliau Ukrainos teritorijoje, kur rizika mažesnė, bet nauda milžiniška.
Logistika ir parama – reikia žmonių, kurie organizuoja pagalbos pristatymą, tvarko sandėlius, koordinuoja transportą. Tai neskambūs darbai, bet be jų niekas neveiktų.
Informacinis karas – jei moki programuoti, dirbi su duomenimis ar turi kibernetinio saugumo įgūdžių, gali padėti iš namų. Ukrainai reikia žmonių, kurie kovoja su propaganda, gina nuo kibernetinių atakų, kuria informacinius išteklius.
Finansinė parama – kartais paprasčiausias pinigų pervedimas patikimoms organizacijoms padaro daugiau naudos nei tavo fizinis buvimas ten. Pinigais galima nupirkti būtent to, ko reikia, ir tai pasieks gavėjus greičiau.
Kai nori padėti, bet ne tokiu būdu
Galiausiai reikia pasikalbėti atvirai. Jei skaitai šį straipsnį ir ieškoji informacijos apie karą Ukrainoje, greičiausiai esi jaunas, idealistas ir jauti, kad turi ką nors daryti. Tai gražu. Bet būk sąžiningas su savimi.
Ar tikrai turi reikiamų įgūdžių? Jei nesi tarnavęs kariuomenėje, nesi šaudęs iš ginklo, neturi jokios taktinės patirties – tu būsi našta, o ne pagalba. Ukrainos kariuomenei reikia profesionalų, ne entuziastų, kuriuos reikės mokyti nuo nulio, kai kiekviena diena svarbi.
Ar esi pasirengęs žūti? Ne teoriškai, o realiai. Statistika yra žiauri – užsienio savanorių tarpe aukų procentas didesnis nei tarp vietinių karių, nes dažnai jie patenka į pavojingiausias vietas. Ar tavo artimieji pasirengę tave palaidoti?
Ar tai nėra bėgimas nuo savo problemų? Kartais žmonės ieško radikalių sprendimų, kai jų gyvenimas Lietuvoje nesiseka. Karas nėra terapija. Jei turi neišspręstų psichologinių problemų, skolų, sudėtingų santykių – karas jų neišspręs, tik pridės naujų.
Yra daug būdų būti drąsiam ir naudingam nebūnant fronte. Galima dirbti su pabėgėliais Lietuvoje, organizuoti pagalbą, kelti lėšas, skleisti informaciją. Tai nėra mažiau svarbu. Kartais didvyriškumas yra ne šaudymas, o kasdienė, nuobodi, bet būtina pagalba.
Jei vis tiek jauti, kad tai tavo kelias – bent jau dabar žinai, į ką eini. Teisiniai aspektai Lietuvoje nėra visiškai aiškūs, bet rizika egzistuoja. Gali susidurti su klausimais grįžęs, gali turėti problemų su pilietybe, gali būti teisiamas pagal tam tikras aplinkybes. Bet svarbiausia – gali negrįžti visai arba grįžti visiškai kitoks.
Ukrainai reikia pagalbos, tai faktas. Bet pagalba gali būti įvairi. Prieš darydamas sprendimą, kuris gali pakeisti ar užbaigti tavo gyvenimą, gerai pagalvok, ar tai tikrai geriausias būdas, kaip tu gali prisidėti. Kartais drąsiausia yra pripažinti, kad yra geresnių būdų padėti nei tas, kuris atrodo labiausiai heroiškas.
