Kai rožiniai akiniai tampa gyvenimo būdu
Gal pastebėjote, kad prancūzai turi kažkokį ypatingą santykį su laiku? Jie niekur neskuba, bet visur suspėja. Kavos puodelį geria pusvalandį, pietauja dvi valandas, o darbe – na, darbe jie dirba efektyviai, bet ne iki išsekimo. Tai ne tingumas ar neorganizuotumas. Tai filosofija, kurią galėtume pavadinti „vie en rose” principu – gyvenimas pro rožinius akinius. Tik čia ne apie naivų optimizmą ar tikrovės neigimą. Čia apie gebėjimą matyti grožį kasdienybėje ir leisti sau jį pajusti.
Mes, užaugę skubėjimo kultūroje, dažnai gyvename taip, lyg kažkas mums ant kulnų mindžiotų. Rytinis kava – ant bėgimo. Pietūs – prie kompiuterio. Vakaras – scrollinant telefoną, nes esame per daug pavargę bet kam kitam. O prancūzai? Jie tiesiog… gyvena. Ne egzistuoja, ne išgyvena – būtent gyvena. Ir tai nėra privilegija tik turtingiems paryžiečiams su šampanu balkone. Tai mentalitetas, kurį galime perimti visi.
Lėtumo menas, kuris iš tikrųjų veikia
Prancūziškas laiko suvokimas prasideda nuo paprasčiausių dalykų. Pavyzdžiui, pusryčių. Jūs kada nors stebėjote, kaip prancūzas valgo kruasaną? Tai beveik ritualas. Jis nesikemša viso į burną bėgdamas link autobuso. Jis atsisėda, užsisako kavos, galbūt atsiverčia laikraštį ar tiesiog žiūri pro langą. Kruasanas laužomas mažais gabaliukais, kiekvienas kąsnis pajuntamas.
Skamba kaip laiko švaistymas? Bet štai kur slypi paradoksas – kai leidžiame sau sulėtinti, mes iš tikrųjų tampame produktyvesni. Mūsų smegenys gauna erdvės atsigauti, mintys susidėlioja, o stresas sumažėja. Prancūzai dirba vidutiniškai 35 valandas per savaitę (mes dažnai 40-50), bet jų produktyvumas yra vienas aukščiausių Europoje. Kaip? Nes jie nedega darbe. Jie ateina, dirba sutelktai, ir išeina. Be kaltės jausmo. Be „dar vieną emailą atsakysiu” mentaliteto.
Galite pradėti nuo mažų dalykų. Rytinė kava – be telefono, bent 10 minučių. Pietūs ne prie darbo stalo. Pasivaikščiojimas be tikslo savaitgalį. Tai nėra tingėjimas. Tai investicija į save, kuri atsipirks gerąja nuotaika, energija ir net geresnėmis idėjomis.
Malonumo kultūra kaip pasipriešinimo forma
Yra kažkas revoliucingo tame, kaip prancūzai gina savo teisę į malonumą. Jie nepasiteisina už tai, kad nori gerai pavalgyti. Nesijaudina, kad skiria laiko grožiui. Nesigėdija ilgų pietų su draugais darbo dieną. Tai ne savanaudiškumas – tai supratimas, kad gyvenimas yra dabar, ne kada nors vėliau, kai „viską suspėsiu”.
Mūsų kultūroje dažnai malonumas yra kažkas, ką reikia užsitarnauti. Pailsėsi, kai baigsi projektą. Atsikvėpsi, kai išlaikysi egzaminus. Džiaugsiesi, kai gausi tą darbą. Bet prancūzai žino paslaptį – malonumas nėra premija už sunkų darbą, tai kuras, kuris leidžia tą darbą gerai atlikti.
Pamenu, kaip pirmą kartą Prancūzijoje stebėjau, kaip žmonės pietauja. Buvo įprastinė darbo diena, vidurdienis, nedidelis restoranas. Žmonės sėdėjo po valandą, pusantros. Kalbėjosi, juokėsi, mėgavosi maistu. Niekas nežiūrėjo į laikrodį kas penkias minutes. Niekas neskubėjo. Ir tai nebuvo kokia speciali proga – tiesiog įprastas antradienis.
Kaip pritaikyti vie en rose principą čia ir dabar
Gerai, sakote, bet aš negyvenu Prancūzijoje. Mano viršininkas nesupras, jei pradėsiu pietauti dvi valandas. Mano draugai pagalvos, kad keistuoliauju, jei atsisakysiu skubėti. Suprantu. Bet vie en rose principas nėra apie radikalius pokyčius – tai apie mažus pasirinkimus, kurie pamažu keičia viską.
Pirmiausia – išmokite sakyti „ne” dalykams, kurie jums neduoda vertės. Ne tam susitikimui, kuris galėtų būti emailas. Ne tam įsipareigojimui, kurį prisiimate tik iš kaltės jausmo. Prancūzai puikiai moka nustatyti ribas, ir tai jiems leidžia turėti energijos tam, kas tikrai svarbu.
Antra – investuokite į ritualus. Rytinė kava, vakarinė arbata, sekmadienio pasivaikščiojimas. Tai nedideli dalykai, bet jie sukuria struktūrą, kuri primena sulėtinti. Prancūzai mėgsta savo ritualus – nuo rytinio bageto pirkimo iki aperitivo vakarais. Tai ne rutina, tai malonumo akimirkos, kurias jie sąmoningai kuria.
Trečia – mokykitės mėgautis procesu, ne tik rezultatu. Ruošiate vakarienę? Įjunkite muziką, išgerkite vyno taurę, mėgaukitės pačiu ruošimo procesu. Skaitote knygą? Ne tam, kad galėtumėte pasakyti, jog perskaitėte, bet dėl paties skaitymo malonumo. Prancūzai turi terminą „flâner” – vaikščioti be tikslo, tiesiog stebint ir mėgaujantis. Kada paskutinį kartą tai darėte?
Santykiai ir laikas: kodėl prancūzai nemoka „ghostinti”
Įdomu tai, kad prancūziškoje kultūroje žmonės skiria laiko santykiams. Tikram laikui. Ne greitam „kaip sekasi” bėgant pro šalį, ne „susitikim kada nors” be konkretaus plano. Kai prancūzas kviečia kavos, jis tikrai nori kavos ir pokalbio. Ne networking’o, ne naudos – tiesiog bendravimo.
Mūsų greitų pažinčių kultūroje tai atrodo beveik egzotiškai. Mes susipažįstame per aplikacijas, susirašinėjame savaites, o paskui „ghostinam”, nes atsirado kas įdomesnio. Prancūzai to nesupranta. Jiems santykiai – ar tai draugystė, ar romantika – yra investicija, kuriai skiriamas laikas ir dėmesys.
Tai nereiškia, kad jie neturi paviršutiniškų pažinčių ar kad kiekvienas sutiktas žmogus tampa geriausiu draugu. Bet tai reiškia, kad kai jau užmezgamas ryšys, jis vertinamas. Pietūs su draugu nėra kažkas, ką galima atšaukti paskutinę minutę, nes atsirado geresnis pasiūlymas. Tai įsipareigojimas, kurio laikomasi.
Galite pradėti nuo to, kad kitą kartą susitikdami su draugu, palikite telefoną kišenėje. Visą vakarą. Klausykitės tikrai, ne tik laukdami savo eilės kalbėti. Planuokite susitikimus iš anksto ir jų laikykitės. Mažos detalės, bet jos rodo, kad vertinate kitą žmogų ir jo laiką.
Grožis kasdienybėje: ne prabanga, o būtinybė
Prancūzai turi šią nuostabią savybę – jie randa grožio visur. Ne, jiems nereikia tobulo Instagram kadro ar dizainerinių drabužių. Jiems pakanka gražiai paruošto stalo, šviežių gėlių vazoje, gero vyno su draugais. Jie supranta, kad estetika nėra paviršutiniškumas – tai būdas pagerbti gyvenimą.
Kai aplinka graži, kai daiktai, kuriais naudojamės, mums patinka, kai skiriame laiko detalėms – keičiasi mūsų nuotaika. Tai ne snobizmas. Galite gerti kavą iš gražaus puodelio ar iš plastikinio vienkartinio – skonis tas pats, bet pojūtis visiškai kitoks. Prancūzai tai žino instinktyviai.
Vie en rose principas iš dalies yra apie tai, kad leidžiame sau matyti ir kurti grožį. Tai gali būti taip paprasta kaip gėlių puokštė ant stalo, užuolaidos, kurios praleidžia gražią šviesą, ar mėgstama muzika ruošiant pusryčius. Tai mažos detalės, bet jos sukuria atmosferą, kurioje norisi gyventi, ne tik egzistuoti.
Nebūtina išleisti krūvą pinigų. Prancūzai dažnai perka antros rankos daiktus, lanko turgus, kuria patys. Svarbu ne kaina, o tai, ar daiktas kelia džiaugsmą. Marie Kondo populiarizavo šią idėją, bet prancūzai ją praktikuoja jau amžius.
Darbas ir poilsis: kodėl atostogos yra šventos
Prancūzijoje rugpjūtį pusė šalies išvažiuoja atostogų. Verslai užsidaro, emailai lieka neatsakyti, telefonai išjungiami. Ir žinote kas? Pasaulis nesugriūva. Verslas nesubyra. Gyvenimas tęsiasi. O žmonės grįžta atsinaujinę, pilni energijos ir idėjų.
Mes dažnai gyvename taip, lyg atostogos būtų prabanga, kurią reikia užsitarnauti. Lyg poilsis būtų silpnumo ženklas. Prancūzai žino, kad tai kvailystė. Jie turi teisę į 5 savaites apmokamų atostogų per metus, ir jie jas naudoja. Visas. Be kaltės jausmo.
Daugiau to – jie neatsako į darbinius emailus po darbo valandų. Tai net įstatymiškai saugoma teisė. Nes jie supranta, kad nuolatinis prieinamumas nesukuria geresnių rezultatų – sukuria išsekusius, nelaimingus darbuotojus.
Jei negalite pakeisti savo darbo kultūros, galite pakeisti savo požiūrį. Nustatykite ribas – bent tam tikrą laiką vakare, kai telefonas išjungiamas. Savaitgaliai be darbo emailų. Atostogos, kai tikrai atsitraukiate. Tai ne egoizmas – tai savęs pagarbos forma, kuri ilgalaikėje perspektyvoje naudinga ir jums, ir jūsų darbui.
Kai rožiniai akiniai tampa tikrove
Vie en rose principas nėra apie tai, kad ignoruotume problemas ar gyventume iliuzijose. Prancūzai puikiai žino, kad gyvenimas būna sunkus, kad yra streso, iššūkių, nusivylimų. Bet jie pasirenka nepamiršti, kad tarp viso to yra ir grožio, malonumo, džiaugsmo. Ir kad tie dalykai nėra mažiau svarbūs.
Mes dažnai gyvename atidėtu gyvenimu. Kai tik… tada… Kai tik baigsiu mokslus, tada pradėsiu gyventi. Kai tik gausiu tą darbą, tada būsiu laimingas. Kai tik… Bet „kai tik” niekada neatkeliauja, nes visada yra kitas tikslas, kita kliūtis, kitas „kai tik”.
Prancūziška filosofija sako: gyvenkite dabar. Ne ryt, ne po metų – dabar. Mėgaukitės tuo kruasanu. Praleiskite tą valandą su draugu. Pasivaikščiokite be tikslo. Nusipirkite tas gėles sau. Išgerkite tą vyną ne todėl, kad švenčiate kažką ypatingą, bet todėl, kad šiandien yra diena, o tai jau pakankamai ypatinga.
Tai nereiškia, kad nereikia turėti tikslų ar siekti daugiau. Bet tai reiškia, kad kelionė yra lygiai taip pat svarbi kaip tikslas. Kad gyvenimas vyksta dabar, šioje akimirkoje, ir jei jos nepastebime, nes nuolat žiūrime į ateitį, mes praleidžiame viską.
Taigi gal laikas užsidėti tuos rožinius akinius? Ne tam, kad nematytume tikrovės, bet tam, kad pamatytume ją pilnai – su visais jos grožio atspalviais, kuriuos taip lengva praleisti skubant. Vie en rose – gyvenimas rožinėse spalvose – yra ne apie tobulumą, o apie gebėjimą rasti šviesos net pilkiausiomis dienomis. Ir tai, draugai, yra menas, kurį verta mokytis.
