Kodėl pirmasis įspūdis kartais būna paskutinis
Gal ir skamba kaip klišė, bet pirmasis įspūdis tikrai yra svarbus dalykas, ypač kai ieškote darbo. Moksliniai tyrimai rodo, kad žmonės susidaro nuomonę apie kitą asmenį per pirmas 7 sekundes. Septynis! Tai mažiau nei reikia perskaityti šį sakinį. Ir štai čia prasideda visas tas psichologinis cirkas, kuris vyksta tiek jūsų, tiek darbdavio galvoje.
Kai einate į pokalbį dėl darbo, jūsų smegenys dirba visu pajėgumu – stengiamasi kontroliuoti kiekvieną gestą, žodį, net kvėpavimą. O darbdavio smegenys tuo metu greitai nuskaito jūsų išvaizdą, kūno kalbą, balsą ir daro išvadas. Dažnai tas vertinimas vyksta pasąmoningai, todėl net patys darbdaviai ne visada gali paaiškinti, kodėl vienas kandidatas jiems patiko, o kitas – ne.
Problema ta, kad mes visi turime kažkokius nusistovėjusius šablonus galvoje. Jei kandidatas atrodo panašiai į buvusį gerą darbuotoją – pliusas. Jei primena tą nemalonų tipą iš praėjusio darbo – minusas. Tai neteisinga, bet taip veikia žmogaus psichologija. Todėl svarbu suprasti šiuos mechanizmus ir mokėti juos panaudoti savo naudai.
Kas vyksta tavo galvoje prieš pokalbį
Prieš svarbų pokalbį dėl darbo daugelis jaučia tą patį – nervai, nerimas, kartais net panikos priepuoliai. Tai visiškai normalu. Jūsų kūnas reaguoja į stresą taip pat, kaip reaguotų į tikrą grėsmę. Išsiskiria kortizolis, širdis plaka greičiau, delnai prakaituoja. Evoliucijos požiūriu, jūsų organizmas pasiruošęs bėgti nuo liūto, nors iš tikrųjų tereikia sėdėti ir šnekėtis su HR vadybininku.
Štai keletas dalykų, kurie vyksta jūsų galvoje:
Savęs vertinimo kritimas – staiga pradedate abejoti visais savo pasiekimais. „O gal aš per daug parašiau CV?” „Gal jie pagalvos, kad aš per daug noriu?” „O jei jie paklaus apie tą projektą, kuris žlugo?”
Katastrofiniai scenarijai – jūsų vaizduotė dirba visu pajėgumu, kurdama siaubo filmus apie tai, kaip viskas gali nepavykti. Matote save užstrigusį ties paprasčiausiu klausimu, prarandantį žadą ar tiesiog bėgantį iš kambario.
Perfekcionizmo spąstai – norite pasiruošti VISAM. Perskaitote visą įmonės istoriją nuo įkūrimo, išmokstate atmintinai visus galimus atsakymus, repetuojate prieš veidrodį. Ir tada per daug pasiruošimas tampa problema, nes skambate kaip robotas.
Kaip su tuo kovoti? Pirma, pripažinkite, kad nervai yra normalūs. Net patyrę profesionalai jaudinasi prieš svarbius susitikimus. Antra, kvėpuokite. Rimtai, gilus kvėpavimas veikia. Trečia, nepersistenkite su pasiruošimu – geriau žinokite keletą dalykų gerai, nei viską paviršutiniškai.
Ką mato darbdavys, kai žiūri į tave
Dabar pažiūrėkime į kitą pusę. Darbdavys ar HR specialistas taip pat yra žmogus su savo baimėmis ir tikslais. Jų pagrindinė baimė? Padaryti klaidą. Samdyti netinkamą žmogų kainuoja daug pinigų ir laiko. Todėl jie ieško signalų, kurie patvirtintų arba paneigstų jūsų tinkamumą.
Pirmiausia jie žiūri į vizualinius signalus. Kaip atrodote, kaip judite, kokia jūsų laikysena. Jei atėjote susiraukę, žiūrite į grindis ir rankos sukryžiuotos ant krūtinės – tai rodo gynybinę poziciją. Net jei esate super kvalifikuotas, tas pirmasis vaizdas gali sugadinti viską.
Tada eina verbaliniu komunikacija. Ne tik ką sakote, bet KAip sakote. Ar jūsų balsas dreba? Ar kalbate per greitai? Ar naudojate daug „eeee” ir „aaaa”? Ar žiūrite į akis? Visa tai siunčia žinutes apie jūsų pasitikėjimą savimi.
Ir galiausiai – turinio vertinimas. Ar jūsų atsakymai logiškai susiję su klausimais? Ar galite papasakoti konkrečių pavyzdžių? Ar rodote susidomėjimą įmone ir pozicija, ar tiesiog ieškote bet kokio darbo?
Įdomus faktas: daugelis darbdavių sako, kad sprendimą priima per pirmas 15 minučių pokalbio, o likusį laiką tiesiog ieško patvirtinimo savo sprendimui. Todėl tas pradžios momentas yra kritinis.
Autentiškumo ir vaidybos balansas
Vienas didžiausių iššūkių darbo pokalbyje – būti savimi, bet kartu parodyti geriausią savo versiją. Tai kaip eiti ant vielos – per daug į vieną pusę, ir atrodote dirbtinai, per daug į kitą – gali pasirodyti per daug atsipalaidavę.
Daugelis jaunų žmonių daro klaidą, bandydami tapti tuo, kas, jų manymu, patiks darbdaviui. Jie keičia savo kalbėjimo stilių, elgesį, net nuomones. Problema ta, kad tai jaučiasi. Žmonės turi labai gerą dirbtinumo detektorių. Kai bandote vaidinti, jūsų kūno kalba ir žodžiai nesutampa, ir tai kelia nerimą.
Bet kita vertus, ateiti į pokalbį ir būti 100% „autentišku” – t.y. pasakyti, kad nekenčiate anksti keltis, kad jūsų didžiausias silpnumas yra tinginystė, ir kad iš tikrųjų nežinote, ką veikia ši įmonė – taip pat nėra gera strategija.
Geriausias variantas? Būkite autentiškai profesionalūs. Tai reiškia:
– Kalbėkite savo žodžiais, bet pagalvokite prieš kalbėdami
– Rodykite tikrą susidomėjimą, bet pasiruošę
– Pripažinkite, ko nežinote, bet parodykite norą mokytis
– Būkite draugiški, bet išlaikykite profesionalumą
Pagalvokite apie tai kaip apie pirmąjį pasimatymą. Jūs nenorite meluoti apie tai, kas esate, bet taip pat neišpilate visų savo problemų per pirmą valandą. Rodote geriausią savo pusę, bet ji vis tiek yra tikra.
Kodėl atmintis apgaudinėja ir kaip tai panaudoti
Štai įdomus psichologijos faktas: žmonės geriau prisimena pradžią ir pabaigą, o vidurys dažnai išgaruoja. Tai vadinama „pirmumo ir naujumo efektu” (primacy and recency effect). Tai reiškia, kad jūsų įėjimas į kambarį ir išėjimas iš jo yra kritiniai momentai.
Pradžia: kai įeinate, jūsų energija turėtų būti pozityvi. Šypsokitės (bet ne kaip psichopatas), tvirtai paspauskit ranką (bet nesutriuškinkit), pasakykit kažką malonaus. Net jei viduje jums baisiai neramu, tie pirmi 30 sekundžių turi būti geri.
Pabaiga: kai pokalbis baigiasi, neišbėgkit iš kambario kaip nuo gaisro. Padėkokite už laiką, pakartokite savo susidomėjimą pozicija, palikite gerą įspūdį. Kai kurie žmonės puikiai atsakinėja į klausimus, bet tada pabaigoje atsipalaiduoja ir sugadina viską neapgalvota pastaba ar per daug atsipalaidavusiu elgesiu.
Vidurys: čia galite leisti sau būti žmogiškesniu. Jei padarėte klaidą atsakydami į klausimą – nieko baisaus. Jei trumpam praradote minties giją – atsigaukite ir tęskite. Darbdaviai supranta, kad esate nervuojantis, ir mažos klaidelės viduryje pokalbio paprastai neužmuša šansų.
Dar vienas triukas: papasakokite įsimintiną istoriją. Žmonės prisimena istorijas daug geriau nei sausus faktus. Vietoj „aš esu geras komandinis žaidėjas” pasakykite konkrečią istoriją apie situaciją, kai jūsų komandinis darbas išgelbėjo projektą. Istorija su pradžia, problema ir sprendimu įstringa atmintyje.
Socialiniai įrodymai ir kaip jie veikia prieš tave ar už tave
Žmonės yra kaimenės gyvūnai. Mes žiūrime, ką daro kiti, kad suprastume, kaip turėtume elgtis patys. Tai vadinama socialiniu įrodymu, ir tai veikia ir darbo paieškoje.
Jei darbdavys mato, kad dirbote gerose įmonėse, turėjote atsakingas pozicijas, gavote rekomendacijas iš gerbiamų žmonių – tai socialinis įrodymas, kad esate vertingas. Net jei jūsų faktiniai įgūdžiai yra tokie patys kaip kito kandidato, kuris dirbo mažiau žinomose vietose, jūs turėsite pranašumą.
Bet kas, jei neturite to „prestižinio” darbo patirties? Tada ieškokite kitų socialinių įrodymų:
– Savanorystė žinomose organizacijose
– Projektai su atpažįstamais klientais
– Mokymai ar sertifikatai iš pripažintų institucijų
– Rekomendacijos iš žmonių, kurie turi gerą reputaciją jūsų srityje
LinkedIn rekomendacijos čia yra aukso vertės. Net jei jos atrodo kaip formalumas, jos veikia kaip socialinis įrodymas. Kai darbdavys mato, kad keli žmonės rašė apie jūsų stipriąsias puses, tai sustiprina jūsų poziciją.
Dar vienas aspektas: jūsų internetinė reputacija. Darbdaviai guglina kandidatus – tai faktas. Jei jūsų vardas internete siejamas su profesionaliais pasiekimais, straipsniais, projektais – puiku. Jei pirmas rezultatas yra jūsų girtas nuotrauka iš vakarėlio – ne taip puiku. Pasirūpinkite savo skaitmeniniu pėdsaku.
Emocinis intelektas kaip slaptas ginklas
Daugelis žmonių galvoja, kad darbo pokalbis yra apie tai, kiek daug žinote ir ką mokate daryti. Bet iš tikrųjų didelė dalis yra apie tai, kaip jus jaučia darbdavys. Ar jiems būtų malonu su jumis dirbti? Ar jūs suprantate socialines situacijas? Ar mokate skaityti kambarį?
Emocinis intelektas (EQ) yra jūsų gebėjimas atpažinti ir valdyti savo bei kitų emocijas. Ir tai yra super svarbu darbo pokalbyje. Štai kaip tai pasireiškia:
Skaitymas tarp eilučių: jei darbdavys užduoda klausimą apie jūsų gebėjimą dirbti po spaudimu, jie iš tikrųjų klausia, ar neišsigąsite, kai bus chaosas. Jei klausia apie komandos dinamiką, jie galbūt turėjo problemų su ankstesniais darbuotojais. Mokėjimas suprasti, ko iš tikrųjų klausiama, leidžia geriau atsakyti.
Prisitaikymas prie atmosferos: jei pokalbis vyksta formaliai, nepradėkite pasakoti anekdotų. Jei aplinka atsipalaidavusi, nebūkite per daug standūs. Stebėkite signalus ir prisitaikykite.
Empatiška komunikacija: parodykite, kad suprantate darbdavio poreikius ir iššūkius. Vietoj „aš noriu šio darbo, nes man reikia pinigų” sakykite „matau, kad jūsų komanda susiduria su X problema, ir manau, kad mano patirtis Y srityje galėtų padėti”.
Žmonės su aukštu EQ taip pat geriau valdo savo nervus. Jie pastebi, kada pradeda per daug kalbėti iš nerimo, ir sustoja. Jie jaučia, kada reikia duoti darbdaviui laiko pagalvoti, o ne pildyti kiekvieną tylą žodžiais.
Kai viskas sueina į vieną vietą
Taigi, kaip visa ši psichologija veikia praktikoje? Įsivaizduokite: jūs įeinate į pokalbį. Esate pasiruošę, bet ne pernelyg. Žinote apie įmonę, bet nekalbate kaip enciklopedija. Esate nervuojas, bet tai kontroliuojate.
Pirmosios sekundės: jūs įeinate su šypsena, tvirtai paspaudžiate ranką, užmezgate akių kontaktą. Jūsų kūno kalba sako „esu pasitikintis, bet ne arogantiškus”. Darbdavio smegenys jau pradeda formuoti pozityvų įspūdį.
Pokalbio metu: jūs klausotės aktyviai, ne tik laukiate savo eilės kalbėti. Atsakote į klausimus konkrečiai, su pavyzdžiais, bet neišsiplečiate per daug. Kai nežinote atsakymo, sakote „geras klausimas, apie tai negalvojau būtent iš šio kampo, bet manau, kad…” Rodote lankstumą ir norą mokytis.
Jūs pastebit smulkmenas: kad darbdavys šypsosi, kai kalbate apie tam tikrą temą, tai kalbate apie ją truputį ilgiau. Pastebit, kad jie susirūpinę dėl kažko specifinio, tai adresuojate tą rūpestį savo atsakymuose.
Pabaigoje: jūs padėkojate už laiką, aiškiai išreiškiate susidomėjimą pozicija (jei tikrai domitės), paklausiate apie tolesnius žingsnius. Išeinate su tokia pačia pozityvia energija, kaip įėjote.
Po pokalbio: išsiunčiate padėkos laišką per 24 valandas. Ne šabloninį „ačiū už pokalbį”, o kažką, kas rodo, kad tikrai klausėtės – gal paminite specifinę temą, apie kurią kalbėjote, arba pasidalinate straipsniu, kuris susijęs su jų iššūkiu.
Visa tai kartu sukuria stiprų pirmąjį įspūdį, kuris yra autentiškas, profesionalus ir įsimintinas. Tai ne apie tobulumą – tai apie tai, kad rodote geriausią realią savo versiją.
Pirmasis įspūdis darbo paieškoje yra psichologinis žaidimas, kuriame žaidžia abi pusės. Suprasdami, kas vyksta jūsų ir darbdavio galvoje, galite geriau pasiruošti ir padidinti savo šansus. Atminkite: jie ieško ne roboto, o žmogaus, su kuriuo norėtų dirbti. Būkite tas žmogus – pasitikintis, pasiruošęs, bet tikras. Ir kvėpuokite. Visada kvėpuokite.
