Kodėl visi klausia, ką darysi po devynių?
Turbūt kiekvienas devintokų tėvų vakaras prasideda tuo pačiu klausimu: „Na, tai ką darysi po devynių?” Ir nors klausimas atrodo paprastas, atsakymas dažnai yra bet kas, tik ne paprastas. Šis laikotarpis yra vienas iš pirmųjų tikrai rimtų sprendimų gyvenime, kai reikia galvoti ne tik apie tai, kas patinka dabar, bet ir apie tai, kas laukia po penkerių ar dešimties metų.
Pagrindinio išsilavinimo baigimas – tai tarsi kryžkelė, kur vienas kelias veda į gimnaziją, kitas į profesinę mokyklą, o trečias… na, trečias gal net į užsienį ar kokį nors netradicinį variantą. Ir čia prasideda tikroji dilema. Visi draugai kalba apie savo planus, tėvai turi savo nuomonę, mokytojai pataria, o tu pats kartais net nežinai, ką nori pusryčiams.
Problema ta, kad šis sprendimas tikrai yra svarbus. Ne gyvybiškai svarbus, bet tikrai turintis įtakos tam, kaip atrodys tavo artimiausi metai. Ir nors visada galima keisti kryptį (spoileris: dauguma žmonių keičia ją ne kartą gyvenime), geriau bent šiek tiek pamąstyti, nei mesti monetą.
Gimnazija: klasikinis pasirinkimas su savo niuansais
Gimnazija – tai tas variantas, kurį pasirenka dauguma. Ir ne be priežasties. Tai lyg saugus uostas: tęsi tai, ką jau žinai, draugai dažnai eina tuo pačiu keliu, o tėvai paprastai pritaria. Bet ar tai reiškia, kad tai geriausias pasirinkimas būtent tau?
Gimnazijoje gausi platų bendrąjį išsilavinimą. Mokysies matematikos, fizikos, chemijos, kalbų, istorijos – visų tų dalykų, kurie formuoja bendrą pasaulėžiūrą. Jei nežinai, kuo nori būti, arba svajoji apie universitetą, gimnazija yra logiškas žingsnis. Ji palieka duris atidarytas – po jos gali rinktis beveik bet kokią studijų kryptį.
Tačiau yra ir kita medalio pusė. Gimnazija – tai dar treji metai gana intensyvaus mokymosi, daug teorijos ir ne visada aišku, kam to reikia. Jei tu esi tas žmogus, kuris geriau mokosi darydamas, o ne skaitydamas vadovėlius, trys metai už suolo gali atrodyti kaip amžinybė. Be to, gimnazija neparuoš tavęs konkrečiai profesijai – tai tik tramplinas į aukštąjį mokslą.
Dar vienas aspektas, apie kurį retai kas kalba atvirai: ne visos gimnazijos yra vienodos. Yra prestižinių, kur patekti sunku, o mokytis dar sunkiau. Yra paprastų rajoninių, kur atmosfera gali būti visai kitokia. Ir tai nėra tik apie „gerą” ar „blogą” – tai apie tai, kur tau bus geriau.
Profesinė mokykla: ne toks jau ir atsarginis variantas
Profesinė mokykla Lietuvoje vis dar turi tam tikrą stigmą. Daugelis žmonių vis dar mano, kad tai „tiems, kurie nesugeba mokytis”. Bet realybė yra visai kitokia, ir laikas tai pripažinti.
Profesinėje mokykloje gausi ir vidurinį išsilavinimą (taip, tą patį, kaip ir gimnazijoje), ir konkrečią profesiją. Tai reiškia, kad po trejų-ketverių metų tu jau būsi pasiruošęs dirbti. Ne teoriškai, o praktiškai. Turėsi specialybę, kurią galėsi įrašyti į CV, ir įgūdžius, už kuriuos žmonės moka pinigus.
Dabar profesinės mokyklos siūlo tikrai įdomių programų – nuo IT ir grafinio dizaino iki kulinarijos ir kirpėjo specialybės. Yra programų, susijusių su logistika, turizmu, grožio industrija. Ir ne, tai nereiškia, kad vėliau negalėsi studijuoti universitete. Galėsi, tik turėsi dar ir profesiją rankose.
Didžiausias profesinės mokyklos privalumas – praktika. Tu ne tik skaitysi apie tai, kaip kažkas daroma, bet ir tikrai tai darysi. Turėsi praktikas įmonėse, dirbsi su realia įranga, mokysies iš žmonių, kurie dirba tą darbą kasdien. Jei esi kinestezinis besimokantysis (tas, kuris geriau įsimena darydamas), tai gali būti tavo kelias.
Žinoma, yra ir minusų. Jei po metų suprasi, kad pasirinkta specialybė – ne tavo, keisti bus sudėtingiau nei gimnazijoje. Be to, kai kurios profesinės mokyklos vis dar turi seną įrangą ar ne pačią geriausią reputaciją. Reikia rinktis atidžiai.
Ką daryti, jei neturi nė mažiausio supratimo?
Gerai, dabar apie dramblį kambaryje. Kas, jei tu tiesiog nežinai? Kas, jei visi klausia apie planus, o tu net nežinai, ką nori pietums? Tai visiškai normalu, ir nesi vienas.
Pirmas dalykas – nustok save kaltinti. Penkiolikos-šešiolikos metų žmogus neturi žinoti, ką darys visą gyvenimą. Net suaugusieji dažnai nežino. Tai, kad visuomenė klausia tavęs apie planus, nereiškia, kad tu privalai turėti viską išsiaiškinęs.
Antras dalykas – pradėk nuo to, kas tau patinka. Ne nuo to, kuo nori būti, o nuo to, ką mėgsti daryti. Mėgsti kurti? Gal dirbtuvės ar dizainas? Mėgsti bendrauti su žmonėmis? Gal kažkas, susijęs su paslaugomis? Mėgsti technologijas? Yra milijonas krypčių. Patinka gyvūnai? Sportas? Maistas? Pradėk nuo interesų, ne nuo profesijų pavadinimų.
Trečias dalykas – pasikalbėk su žmonėmis, kurie dirba skirtingus darbus. Ne formaliai, o tikrai. Paklausk, kaip jie atėjo į savo sritį, kas jiems patinka, kas nepatinka. Dažnai sužinosi, kad žmonės dirba visai ne tą, ką planavo, ir yra laimingi. Arba atvirkščiai – dirba tai, ką planavo, ir nori keisti.
Ketvirtas dalykas – gimnazija gali būti tavo „nežinau” variantas. Ji palieka daugiau laiko išsiaiškinti, ko nori. Bet tai nereiškia, kad turėtum eiti į gimnaziją tik todėl, kad nežinai, ką daryti. Nes jei tikrai nemėgsti mokytis teoriškai, tie treji metai bus kančia.
Pinigų klausimas: apie ką niekas nemėgsta kalbėti
Kalbėkime atvirai – pinigai yra svarbus faktorius. Ne vienintelis, bet tikrai svarbus. Ir nors yra nejauku apie tai galvoti penkiolikos metų, geriau pagalvoti dabar nei po dešimties metų, kai turėsi mokėti nuomą.
Gimnazija ir vėliau universitetas – tai ilgalaikė investicija. Tu mokysies maždaug septynerius metus (treji gimnazijoje + ketveri universitete), kol pradėsi dirbti pagal specialybę. Taip, gali dirbti ir studijuodamas, bet tai bus paprastai ne pagal specialybę ir ne už didelius pinigus.
Profesinė mokykla leidžia pradėti uždirbti anksčiau. Po trejų-ketverių metų jau gali dirbti pagal profesiją. Ir kai kurios profesijos, apie kurias žmonės mažai galvoja, iš tikrųjų moka neblogai. Geras elektrikas, santechnikas ar virėjas gali uždirbti daugiau nei vidutinis biuro darbuotojas su universiteto diplomu.
Bet čia svarbu suprasti perspektyvą. Kai kurios profesijos turi „lubas” – maksimalią sumą, kurią realisčkai gali uždirbti. Kitos turi didesnį augimo potencialą. Tai nereiškia, kad reikia rinktis tik pagal pinigus, bet apie tai verta pagalvoti.
Dar vienas aspektas – mokymosi kaina. Valstybinėse gimnazijose ir profesinėse mokyklose mokymasis nemokamas. Universitete gali gauti valstybės finansuojamą vietą arba mokėti pats. Tai irgi verta įskaičiuoti į planą.
Tėvų lūkesčiai prieš tavo norus
Tai jautri tema, bet būtina. Dauguma tėvų nori savo vaikams geriausio. Problema ta, kad jų „geriausias” ne visada sutampa su tavo „geriausias”.
Kai kurie tėvai tikrai spaudžia eiti į gimnaziją ir vėliau į universitetą, nes jiems tai atrodo vienintelis „normalus” kelias. Galbūt jie patys taip darė, galbūt jie patys neturėjo tokios galimybės ir nori, kad tu ją turėtum. Jų motyvai paprastai geri, net jei metodai ne visada.
Čia svarbu rasti balansą. Tėvai turi daugiau gyvenimo patirties ir mato dalykus, kurių tu galbūt nemati. Bet jie taip pat gali būti įstrigę savo patirtyje ir nematyti, kaip pasikeitė pasaulis. Darbo rinka šiandien yra visai kitokia nei prieš dvidešimt metų.
Jei tavo norai ir tėvų lūkesčiai nesutampa, reikia kalbėtis. Ne ginčytis, o kalbėtis. Paaiškink, kodėl tau atrodo vienas ar kitas variantas geresnis. Paklausk, kodėl jie mano kitaip. Galbūt jie turi argumentų, kurių neapgalvojai. Galbūt tu turi argumentų, kurių jie nesuprato.
Ir štai kas svarbu: galutinis sprendimas turėtų būti tavo. Ne todėl, kad tėvai nieko nesupranta, o todėl, kad tai tavo gyvenimas. Jei pasirinksi tai, ko nori tėvai, bet pats to nenori, vėliau gali jausti kartėlį. Jei pasirinksi tai, ko nori, net jei tėvai nesutinka, bent žinosi, kad tai buvo tavo pasirinkimas.
Kai draugai eina vienu keliu, o tu galvoji apie kitą
Bendraamžių spaudimas yra reali jėga. Kai visi tavo draugai planuoja eiti į tą pačią gimnaziją, o tu galvoji apie profesinę mokyklą, gali jaustis keistai. Arba atvirkščiai – visi kalba apie profesines mokyklas, o tu nori į gimnaziją.
Pirmiausia – tavo draugai greičiausiai nėra karjeros patarėjai. Jie tokie pat suglumę kaip ir tu, tik galbūt geriau tai slepia. Tai, kad kažkas skamba užtikrintai, nereiškia, kad jie tikrai žino, ką daro.
Antra – tikri draugai liks tavo draugais, nesvarbu, į kokią mokyklą eisi. Taip, gali būti sunkiau palaikyti ryšį, kai nematai vienas kito kasdien, bet jei draugystė tikra, ji išliks. O jei ne – galbūt ir nebuvo tokia stipri, kaip atrodė.
Trečia – naujoje mokykloje sutiksi naujų žmonių. Tai ne blogai. Tai gera. Platesnis socialinis ratas, skirtingos perspektyvos, naujos patirtys. Kai kurie geriausi draugai atsiranda būtent po tokių permainų.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį niekas nekalba: po penkerių metų dauguma jūsų vis tiek darysite skirtingus dalykus. Žmonės keičiasi, interesai keičiasi, keliai išsiskiria. Tai normalu ir gerai. Nesirink savo ateities vien todėl, kad nori būti su draugais dabar.
Kaip priimti sprendimą ir nejausti panikos
Gerai, tai dabar praktinė dalis. Kaip iš tikrųjų priimti šį sprendimą, kai galvoje sukasi milijonas minčių?
**Pirmas žingsnis: surašyk, kas tau svarbu.** Ne tai, kas turėtų būti svarbu, o kas iš tikrųjų yra svarbu. Gal tai lankstumas, gal stabilumas, gal kūrybiškumas, gal pinigai, gal galimybė keliauti. Nėra teisingų ar klaidingų atsakymų.
**Antras žingsnis: surašyk savo stipriąsias puses.** Kuo esi geras? Ir ne tik mokykliniai dalykai. Gal gerai bendrauni su žmonėmis? Gal turi kantrybės? Gal greitai išmoksti naujų dalykų? Gal esi organizuotas? Visos šios savybės yra svarbios.
**Trečias žingsnis: pasižiūrėk, kokios galimybės atitinka tai, kas tau svarbu ir kas tau sekasi.** Nebandyk įsprausti savęs į formą, kuri tau netinka. Jei nemėgsti sėdėti vietoje, nebandyk įtikinti savęs, kad gimnazija bus puiki, nes „taip reikia”.
**Ketvirtas žingsnis: pasikalbėk su karjeros konsultantu.** Rimtai. Dauguma mokyklų turi karjeros konsultantus, ir jie egzistuoja būtent dėl tokių situacijų. Jie gali padėti išsiaiškinti, apie ką net negalvojai.
**Penktas žingsnis: aplanky mokyklas, kurias svarstai.** Eik į atvirų durų dienas, pasikalbėk su ten besimokančiais mokiniais, pažiūrėk, kaip atrodo aplinka. Kartais viena vizito minutė pasako daugiau nei valandos interneto naršymo.
**Šeštas žingsnis: priimk sprendimą ir nustok save kankinti.** Taip, tai skamba paprastai, bet tai svarbu. Jokio pasirinkimo negalima padaryti su 100% tikrumu. Visada bus „o kas, jei”. Bet gyvenimas per trumpas, kad praleistum jį galvodamas apie alternatyvas.
Tai kas dabar? Kelias prasideda čia
Štai ką turiu tau pasakyti: nesvarbu, ką pasirinksi, tai nebus galutinis sprendimas. Žinau, žinau, visi kalba, lyg tai būtų gyvenimo ar mirties klausimas, bet tai ne tiesa. Žmonės keičia kryptis, grįžta mokytis, pradeda naujas karjeras. Tai normalu ir vis labiau įprasta.
Jei eisi į gimnaziją ir po metų suprasi, kad tai ne tau – gali keisti. Jei pasirinksi profesinę mokyklą ir vėliau nuspręsi studijuoti – gali tai padaryti. Kelias nėra tiesus, ir tai gerai. Kartais vingiuotas kelias veda į įdomesnes vietas.
Svarbiausia – daryk kažką. Blogiausia, ką gali padaryti, tai nieko. Pasirink variantą, kuris šiandien atrodo geriausias su informacija, kurią turi, ir eik į priekį. Mokysies iš patirties, koreguosi kryptį, augsi. Būtent taip ir veikia gyvenimas.
Ir dar vienas dalykas: nesvarbu, ką pasirinksi, bus sunkių dienų. Bus dienų, kai pagalvosi „gal turėjau rinktis kitaip”. Tai nereiškia, kad padarei klaidingą pasirinkimą. Tai tik reiškia, kad turi sunkią dieną. Rytoj bus geriau.
Tavo devynių klasių dilema yra svarbi, bet ji nėra visko lemiantis momentas. Tai tik vienas žingsnis iš daugelio, kuriuos žengsi. Pasitikėk savimi, pasiklausk patarimų, bet priimk sprendimą pats. Ir tada žengk į priekį su tuo pasirinkimu. Likusią dalį išsiaiškinsime pakeliui.
