Kai draugas skęsta – ką iš tikrųjų reiškia „būti šalia”
Turbūt kiekvienas esame patyrę tą akimirką – gauni žinutę naktį, skambutį su verkiančiu balsu arba tiesiog pamatai, kad kažkas artimas visiškai subyrėjo. Ir tada ateina ta baisiausia pauzė: ką dabar daryti? Ką sakyti? Kaip nesumauti?
Dauguma žmonių šioje situacijoje arba pradeda desperatiškai siūlyti sprendimus, arba užsišaldo ir nesako nieko, nes bijo pasakyti ką nors ne taip. Abu kraštutinumai – suprantami, bet dažniausiai ne tai, ko draugui reikia. Emocinė pagalba nėra raketa mokslas, bet ji tikrai turi savo logiką, kurią verta suprasti, kol dar nereikia.
Šis straipsnis – ne psichologijos vadovėlio santrauka. Tai praktinis gidas tam, kas nori iš tikrųjų padėti, o ne tik jaustis padedančiu.
Pirmiausia – suprask, kas iš tikrųjų vyksta
Krizė gali atrodyti labai skirtingai. Vienas draugas gali rašyti „viskas gerai” ir tuo pačiu metu visiškai griūti iš vidaus. Kitas gali dramatiškai reaguoti į situaciją, kuri iš šalies atrodo smulki. Ir abu atvejai yra tikri – žmogaus skausmas nėra matuojamas pagal tai, ar situacija „objektyviai” sunki.
Prieš šokant į pagalbos teikimą, verta sekundę sustoti ir paklausti savęs: ką draugas šiuo metu iš tikrųjų išgyvena? Ne ką tu manytum, jei būtum jo vietoje – o ką jis jaučia. Tai skirtingi dalykai.
Krizės metu žmogus paprastai pereina per kelias būsenas:
- Šokas ir atsiribojimas – kai viskas nutinka staiga ir smegenys tiesiog dar neapdorojo informacijos
- Chaotiškos emocijos – pyktis, liūdesys, baimė, gėda – visa tai vienu metu arba pakaitomis
- Ieškojimas prasmės – bandymas suprasti, kodėl tai nutiko ir ką daryti toliau
- Lėtas stabilizavimasis – kai žmogus pradeda rasti atramą ir judėti pirmyn
Tavo pagalba turėtų atitikti tą etapą, kuriame draugas yra. Žmogui šoko stadijoje nereikia patarimų – jam reikia, kad kažkas tiesiog būtų šalia. Patarimų laikas ateina vėliau, kai emocinis audras šiek tiek nurims.
Klausymasis – tai ne laukimas, kol galėsi kalbėti
Čia yra viena iš didžiausių klaidų, kurią daro net patys geriausi draugai: jie klauso, bet galvoje jau formuoja atsakymą. Ir draugas tai jaučia – net jei negali tiksliai pasakyti, kodėl pokalbis jaučiasi tuščias.
Aktyvus klausymasis – tai tikras įsitraukimas į tai, ką žmogus sako. Praktiškai tai atrodo taip:
- Nekišk telefono į rankas pokalbio metu (arba jei rašotės – neatsakinėk į kitus pranešimus)
- Neklausk per daug klausimų iš eilės – tai jaučiasi kaip tardymas
- Leisk tylai egzistuoti – ne kiekviena pauzė turi būti užpildyta žodžiais
- Atspindėk tai, ką girdi: „Skamba taip, lyg tu jauti, kad niekas tavęs nesupranta” – tai parodo, kad iš tikrųjų klausaisi
Vienas paprastas, bet galingas dalykas – patvirtink emociją prieš siūlydamas bet ką kita. Jei draugas sako „aš tiesiog jaučiuosi visiškai vienas”, neskubėk sakyti „bet tu turi mus!”. Pirmiausia pasakyk: „Tai turi būti labai sunku.” Ir sustok. Leisk tam nusėsti.
Psichologai tai vadina empatišku atspindėjimu – tu ne sprendžia problemą, tu parodo, kad žmogus yra matomas ir girdimas. O tai krizės metu yra svarbiau nei bet koks patarimas.
Ko nesakyti – ir kodėl kai kurios frazės daro daugiau žalos nei gero
Geranoriškumas ir naudingumas – du skirtingi dalykai. Galima labai norėti padėti ir tuo pačiu sakyti dalykus, kurie draugą verčia jaustis dar blogiau. Čia nėra jokio kaltinimo – dauguma šių frazių kyla iš noro nuraminti. Bet verta žinoti, kas neveikia.
„Viskas bus gerai” – tai gali skambėti kaip tu nori greičiau baigti pokalbį. Draugas nežino, ar bus gerai. Ir tu irgi nežinai. Geriau: „Aš čia su tavimi, kad ir kas nutiktų.”
„Bent jau tu…” – bet koks sakinys, prasidedantis šiais žodžiais, yra lyginimas su kažkuo, kas tariamai blogiau. Tai sumenkina draugo skausmą. Žmogaus kančia nėra mažesnė vien todėl, kad kažkam kitur yra sunkiau.
„Aš žinau, kaip tu jautiesi” – net jei esi išgyvenęs panašią situaciją, tu nežinai tiksliai. Geriau: „Aš negaliu visiškai suprasti, ką tu jauti, bet aš čia ir klausau.”
„Tau reikia tiesiog…” – bet koks sakinys su „tiesiog” yra pavojingas. Jis implicitiškai sako, kad sprendimas yra paprastas, o draugas tiesiog per tingus ar per kvailas jo imtis. Tai niekada nėra tiesa.
„Kodėl tu tai padarei?” – klausimai, prasidedantys „kodėl”, krizės metu dažnai jaučiasi kaip kaltinimas. Geriau klausti „kas nutiko?” arba „kaip tu dabar jautiesi?”
Praktinė pagalba – kai žodžiai nebeveikia
Yra momentas, kai žmogus tiesiog nebeturi jėgų kalbėti. Ir tada geriausia pagalba gali būti visiškai ne emocinė – o fizinė, konkreti, apčiuopiama. Ir tai yra visiškai normalu.
Jei draugas yra gilios krizės metu, pasiūlyk konkrečius dalykus, o ne abstrakčius:
- Vietoj „pasakyk, jei ko nors reikia” sakyk „aš atveš maisto šiandien vakare – ar tinka 18 val.?”
- Vietoj „aš čia” sakyk „aš ateinu pas tave dabar, gerai?”
- Pasiūlyk padėti su konkrečiais dalykais – susitvarkyti reikalus, palydėti pas gydytoją, padėti parašyti laišką
Žmonės krizės metu dažnai negali prašyti pagalbos – ne todėl, kad jos nenori, o todėl, kad jiems trūksta energijos net suformuluoti, ko reikia. Kai tu pasiūlai konkretų dalyką, jiems tereikia pasakyti „taip” arba „ne”. Tai daug lengviau.
Taip pat svarbu – tęsk. Daugelis žmonių aktyviai padeda pirmą savaitę, o paskui dingsta. Bet krizė dažnai trunka ilgiau. Parašyk po savaitės. Po mėnesio. Pasakyk, kad galvoji apie draugą. Tai nereikalauja daug, bet reiškia labai daug.
Kai situacija rimtesnė – kaip atpažinti pavojaus ženklus
Yra situacijų, kai draugo krizė peržengia tai, ką galima išspręsti pokalbiu. Ir tai svarbu suprasti – ne tam, kad išsigąstum, o tam, kad žinotum, kada reikia imtis kitokių veiksmų.
Rimtesni signalai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį:
- Draugas kalba apie tai, kad nenori gyventi arba kad visiems būtų geriau be jo
- Užsimena apie savižudybę – net jei tai skamba kaip juokas ar hiperbolė
- Pradeda dovanoti brangius daiktus arba atsisveikina neįprastu būdu
- Visiškai atsiriboja nuo visų – neatsako į žinutes, neateina į susitikimus
- Kalba apie tai, kad situacija yra beviltiška ir niekas niekada nepasikeis
Jei matai šiuos ženklus – neklausk netiesiogiai. Tiesiogiai paklausti „ar tu galvoji apie savižudybę?” nėra pavojinga – tyrimai rodo, kad toks klausimas nesukelia minčių, bet gali atverti pokalbį. Jei draugas atsako teigiamai – neskubėk jo raminti. Klausyk. Ir tada padėk jam susisiekti su specialistu.
Lietuvoje veikia nemokama pagalbos linija: 116 123 (Jaunimo linija) – galima skambinti arba rašyti. Tai nėra tik „labai rimtoms” situacijoms – tai resursas bet kam, kam sunku. Pasiūlyk draugui šį numerį ne kaip „tu turi rimtą problemą”, o kaip „čia yra žmonės, kurie moka klausytis geriau nei aš”.
Rūpinkis savimi – nes išsekęs žmogus negali padėti
Tai dalis, apie kurią retai kalbama, bet ji yra labai svarbi. Nuolatinis buvimas šalia krizę išgyvenančio žmogaus gali būti emociškai labai sunkus. Ir tai nereiškia, kad tu esi blogas draugas – tai reiškia, kad tu esi žmogus.
Empatinis perdegimas (angl. compassion fatigue) yra realus reiškinys. Jis atsiranda, kai nuolat absorbuoji kito žmogaus skausmą ir neturi laiko apdoroti savo emocijų. Simptomai – jautiesi išsekęs po pokalbių su draugu, pradedi vengti kontakto, jauti kaltę dėl to, kad vengi.
Keletas dalykų, kurie padeda:
- Nustatyk ribas – galima būti rūpestingam draugu ir tuo pačiu sakyti „šiandien aš negaliu kalbėti, bet rytoj aš čia”. Tai nėra išdavystė.
- Apdorok savo emocijas – pasikalbėk su kitu draugu, užrašyk, ką jautiesi, arba tiesiog leisk sau pajusti, kad tai sunku.
- Žinok savo ribas – tu nesi psichologas ir neturi juo būti. Tavo rolė yra būti draugu, o ne gydytoju.
Kartais geriausia, ką gali padaryti draugui – yra pasirūpinti savimi tiek, kad galėtum toliau būti šalia. Tai nėra savanaudiška. Tai yra išmintinga.
Draugystė kaip atrama – kai viskas, ką turi, yra pakankamai
Galiausiai – svarbiausia, ką reikia suprasti: tu nereikia turėti visų atsakymų. Tu nereikia pasakyti tobulų žodžių. Tu nereikia išspręsti draugo problemos. Dažniausiai to ir neįmanoma padaryti.
Tai, ko žmonės krizės metu labiausiai nori – tai jausti, kad jie nėra vieni. Kad kažkam rūpi. Kad kažkas liks šalia net tada, kai situacija yra nepatogi, negraži ar sudėtinga. Ir tai – tu gali duoti.
Klysk. Pasakyk ne tą frazę. Nesupraski iš pirmo karto. Bet grįžk. Klausyk dar kartą. Paklausyk, kaip draugas jaučiasi po savaitės. Atvyk su kava ir sėdėk tyloje, jei reikia. Šie maži, nuoseklūs veiksmai yra tai, iš ko susideda tikra pagalba.
Psichologai turi terminą – holding space – tai reiškia sukurti erdvę, kurioje žmogus gali jaustis saugiai ir būti toks, koks yra, be spaudimo greitai pasveikti ar jaustis geriau. Ir tai nėra kažkas, ko reikia mokytis metų metus. Tai prasideda nuo vieno paprasto klausimo: „Kaip tu iš tikrųjų jautiesi?” – ir nuo noro tikrai išgirsti atsakymą.
Draugystė krizės metu nėra apie tai, kad esi tobulas. Ji yra apie tai, kad esi tikras. Ir dažniausiai to pakanka.
