Kodėl visi kalba apie „media literacy” ir ką tai iš tikrųjų reiškia?
Turbūt ne kartą girdėjai šį terminą – medijų raštingumas, kino raštingumas, žiniasklaidos kritinis mąstymas. Skamba gal kiek akademiškai, tarsi kažkas iš universiteto paskaitos, kur dėstytojas kalba apie dalykus, kurie gyvenime niekada neprireiks. Bet štai paradoksas – šis įgūdis yra vienas iš labiausiai reikalingų šiandien, kai informacijos srautas yra tiesiog beprotiškas.
Pagalvok apie tai: vidutinis žmogus per dieną suvartoja daugiau informacijos nei viduramžių žmogus per visą savo gyvenimą. Socialiniai tinklai, YouTube, Netflix, TikTok, naujienų portalai, podkastai – viskas lekia į galvą vienu metu. Ir kiekvienas iš šių šaltinių kažką nori – parduoti, įtikinti, sukelti emociją, laikyti tave ekrane kiek įmanoma ilgiau. Kino ir žiniasklaidos raštingumas – tai ne apie tai, kad tapsi kažkoks pesimistas, kuris niekuo nepasitiki. Tai apie tai, kad suprasi žaidimo taisykles ir galėsi pats nuspręsti, ką su tuo daryti.
Filmas nėra tiesiog filmas – kas slepiasi už kadro
Pradėkime nuo kino, nes čia viskas atrodo paprasčiau nei yra iš tikrųjų. Žiūri filmą, patiria emocijas, baigi žiūrėti – viskas. Bet kinas nuo pat savo atsiradimo buvo galingas įrankis formuoti nuomones, vertybes ir net tai, kaip mes suvokiame tam tikras žmonių grupes.
Paimkime konkretų pavyzdį. Hollywoodo filmai dešimtmečius kūrė tam tikrus arabų, azijatų ar lotynų amerikiečių įvaizdžius, kurie buvo toli nuo realybės. Arabai dažnai vaizduojami kaip teroristai ar turtingi šeichai, azijatai – kaip matematikos genijus arba kung fu meistras, lotynų amerikiečiai – kaip narkotikų prekeiviai arba namų tvarkytojos. Tai vadinamieji stereotipai, ir jie veikia mūsų pasąmonę net tada, kai mes to nesuvokiame. Po to, kai žmogus per gyvenimą peržiūri šimtus tokių filmų, jo smegenys pradeda šiuos vaizdus laikyti „normalia realybe”.
Kino raštingumas prasideda nuo paprastų klausimų:
- Kas sukūrė šį filmą ir kodėl? – Studija, prodiuseris, finansuotojai. Ar yra kokių nors interesų grupių, kurios galėjo paveikti turinį?
- Kas vaizduojamas teigiamai, o kas neigiamai? – Ir ar tai atitinka realybę, ar tik tam tikrą perspektyvą?
- Kokios vertybės propaguojamos? – Individualizmas prieš kolektyvizmą, smurtas kaip problemos sprendimas, romantinės meilės idealizavimas ir pan.
- Kieno balsas negirdimas? – Dažnai svarbiau ne tai, kas rodoma, o tai, kas nutylima.
Tai nereiškia, kad turi žiūrėti kiekvieną filmą su sąsiuviniu rankoje ir analizuoti kiekvieną kadrą. Tiesiog pradėk pastebėti. Laikui bėgant tai tampa natūralu – kaip mokymasis važiuoti dviračiu. Iš pradžių sunku, paskui tiesiog važiuoji ir net negalvoji apie tai.
Naujienų pasaulis: kaip atskirti faktus nuo nuomonės (ir manipuliacijos)
Čia jau rimčiau. Kinas – tai pramoga, ir net jei jis formuoja mūsų pasaulėžiūrą, mes bent jau žinome, kad žiūrime išgalvotą istoriją. Bet naujienos – tai kitas reikalas. Mes tikime, kad tai yra tiesa. Ir dažniausiai taip ir yra – bet ne visada taip, kaip atrodo.
Pirmiausia reikia suprasti vieną esminį dalyką: objektyvių naujienų nėra. Kiekvienas žurnalistas, redaktorius, naujienų portalas turi savo perspektyvą, ir ji neišvengiamai patenka į turinį. Tai nereiškia, kad visi meluoja – tai reiškia, kad visi renkasi, ką pabrėžti, kokį ekspertą cituoti, kokį antraštę parašyti. Ir šie pasirinkimai formuoja tai, kaip tu supranti pasaulį.
Keletas konkrečių dalykų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
Antraštės ir turinys dažnai nesutampa. Tai vadinama „clickbait” – antraštė sukurta taip, kad sukeltų stiprią emocinę reakciją ir priverstų paspausti. Bet kai perskaitai straipsnį, paaiškėja, kad situacija yra daug sudėtingesnė arba visai kitokia. Prieš dalinantis bet kuo socialiniuose tinkluose – perskaityk visą straipsnį. Tai skamba elementariai, bet tyrimai rodo, kad dauguma žmonių to nedaro.
Šaltiniai yra viskas. Kai straipsnyje rašoma „mokslininkai teigia” arba „ekspertai mano” – iš karto klausk: kokie mokslininkai? Kurie ekspertai? Kur paskelbtas tyrimas? Jei šaltiniai nenurodomi arba yra labai migloti, tai raudona vėliavėlė. Patikimas žurnalizmas visada nurodo konkrečius šaltinius, kuriuos galima patikrinti.
Emocinis tonas yra signalas. Jei straipsnis skirtas sukelti pyktį, baimę ar pasipiktinimą – sustok. Stiprios emocijos išjungia kritinį mąstymą. Tai žino ir manipuliatoriai, ir algoritmai, kurie tokį turinį skatina, nes jis generuoja daugiau reakcijų. Tai nereiškia, kad emociškai parašytas straipsnis yra melagingos naujienos – bet tai reiškia, kad reikia būti atsargesniems.
Algoritmai: nematomos rankos, kurios formuoja tavo pasaulėžiūrą
Apie tai kalbama vis daugiau, bet vis dar per mažai. Algoritmai – tai matematiniai modeliai, kurie nusprendžia, ką tu matai savo socialinių tinklų naujienų sraute, YouTube rekomenduojamų vaizdo įrašų sąraše, „Spotify” grojaraščiuose. Jų tikslas yra vienas – laikyti tave platformoje kiek įmanoma ilgiau, nes kuo ilgiau tu ten esi, tuo daugiau reklamų matai ir tuo daugiau pinigų uždirba platforma.
Ir kaip jie tai daro? Rodydami tau tai, kas sukelia stipriausią emocinę reakciją. O stipriausias emocijas dažniausiai sukelia kraštutinis turinys – stipriai ideologizuotas, provokuojantis, sensacingas. Taip susiformuoja tai, ką mokslininkai vadina „echo chamber” arba atgarsio kamera – tu matai vis daugiau turinio, kuris patvirtina tai, kuo jau tiki, ir vis mažiau to, kas galėtų suteikti kitą perspektyvą.
Praktiškai tai atrodo taip: pradedi žiūrėti kelis vaizdo įrašus apie dietą ir sveiką mitybą. Algoritmas tai pastebi ir pradeda rodyti daugiau panašaus turinio. Palaipsniui tarp rekomenduojamų vaizdo įrašų atsiranda vis ekstremiškesnių – apie „slaptas” maisto pramonės sąmokslo teorijas, apie tai, kad vakcinos yra nuodai, apie tai, kad tradicinė medicina yra apgavystė. Ir tai vyksta labai lėtai, žingsnis po žingsnio, kol net nepastebėjai, kaip atsidūrei visai kitoje informacinėje erdvėje.
Ką su tuo daryti? Keletas praktinių žingsnių:
- Reguliariai išvalyk YouTube žiūrėjimo istoriją ir paieškos istoriją – tai iš dalies „perkraus” algoritmą
- Sąmoningai ieškok skirtingų perspektyvų – jei esi įpratęs skaityti vieną naujienų portalą, pabandyk paskaityti kitą, net jei jo požiūris skiriasi nuo tavo
- Naudok naujienų agregatorius, kurie rodo skirtingų šaltinių straipsnius ta pačia tema
- Darykite socialinių tinklų pertraukas – net kelių dienų pauzė padeda pažvelgti į viską šviežiau
Deepfake’ai, dirbtinis intelektas ir nauja dezinformacijos era
Jei anksčiau sakydavome „geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų išgirsti”, tai šiandien šis posakis yra pavojingas. Technologijos pasiekė tokį lygį, kad vaizdo ir garso įrašai gali būti suklastoti taip tiksliai, kad net ekspertams sunku juos atskirti nuo tikrų.
Deepfake’ai – tai dirbtinio intelekto sukurti vaizdo įrašai, kuriuose vieno žmogaus veidas „uždedamas” ant kito kūno arba žmogus verčiamas sakyti tai, ko niekada nesakė. Ši technologija egzistuoja jau keletą metų, bet jos kokybė auga eksponentiškai. Prieš kelerius metus deepfake’us buvo galima atpažinti iš mirgančių akių, nenatūralaus odos tono ar netikslių burnos judesių. Šiandien tai vis sunkiau.
Tai sukuria visiškai naują iššūkį: kaip patikrinti, ar vaizdo įrašas yra tikras? Keletas metodų:
Atvirkštinė vaizdo paieška. Jei matai nuotrauką ar vaizdo įrašo kadrą, kuris sukelia stiprią emocinę reakciją, patikrink jį per Google Images arba TinEye. Dažnai paaiškėja, kad nuotrauka yra sena, iš kitos šalies arba visai kitokio konteksto.
Patikrink metaduomenis. Nuotraukos ir vaizdo įrašai dažnai turi paslėptą informaciją – kada ir kur jie buvo padaryti. Yra nemokamų įrankių, kurie leidžia tai patikrinti.
Naudok faktų tikrinimo svetaines. Lietuvoje veikia „Demaskuok.lt”, tarptautiniu mastu – „Snopes”, „FactCheck.org”, „AFP Fact Check”. Prieš dalindamas kažką, kas atrodo šokiruojančiai, patikrink šiuose šaltiniuose.
Klausyk balso ir stebėk akis. Deepfake’uose dažnai akys mirksi nenatūraliai arba retai, balso intonacija gali skambėti šiek tiek mechaniškai. Tai ne absoliutus metodas, bet gali padėti.
Reklama ir turinio rinkodara: kai riba tarp turinio ir reklamos išnyksta
Čia yra tema, apie kurią jaunimas kalba mažiausiai, nors ji tiesiogiai veikia kasdienį gyvenimą. Tradicinė reklama buvo paprasta – TV reklama, plakatas, skelbimas laikraštyje. Visi žinojo, kad tai reklama. Šiandien riba tarp reklamos ir „tikro” turinio yra tokia neryški, kad dažnai jos tiesiog nėra.
Influenceriai – tai geriausias pavyzdys. Žmogus, kurį seki ir kuriuo pasitiki, rodo produktą savo „asmeniniame” kontekste – namie, kelionėje, sporto salėje. Tai atrodo kaip nuoširdus asmeninis patarimas. Bet dažnai tai yra mokama reklama. Pagal Lietuvos ir ES teisę, influenceriai privalo žymėti reklamą aiškiai – „#reklama”, „#ad”, „#partnerystė”. Bet ne visi tai daro, o ir tie, kurie žymi, dažnai tai daro taip, kad sunku pastebėti.
Dar sudėtingiau yra su vadinamuoju „branded content” arba turinio rinkodara. Tai straipsniai, vaizdo įrašai, podkastai, kurie atrodo kaip redakcinis turinys, bet iš tikrųjų yra sukurti arba apmokėti prekės ženklo. Geras žiniasklaidos raštingumas reiškia, kad visada klauski: kas sukūrė šį turinį ir ar jie turi finansinį interesą, kad aš juo patikėčiau?
Praktinis patarimas: kai matai produkto apžvalgą, patikrink, ar autorius atskleidžia, ar gavo produktą nemokamai arba buvo apmokėtas. Jei ne – tai jau signalas. Taip pat naudinga ieškoti apžvalgų iš kelių skirtingų šaltinių, ypač tų, kurie neturi akivaizdaus finansinio ryšio su produktu.
Kaip ugdyti kritinį mąstymą be paranojų ir cinizmo
Čia yra labai svarbus niuansas, apie kurį dažnai pamirštama. Kalbant apie dezinformaciją, manipuliaciją ir algoritmus, lengva peršokti į kitą kraštutinumą – pradėti nepasitikėti viskuo ir visais. Tai vadinama „apofenija” – tendencija matyti sąmokslus ir ryšius ten, kur jų nėra. Ir tai yra lygiai taip pat pavojinga kaip naivus patiklumas.
Kritinis mąstymas nėra cinizmas. Tai gebėjimas vertinti informaciją remiantis įrodymais, o ne emocijomis ar išankstinėmis nuostatomis. Tai reiškia, kad galima ir reikia pasitikėti patikimais šaltiniais – moksliniais tyrimais, recenzuotais žurnalais, nusistovėjusiomis žiniasklaidos institucijomis – tuo pačiu išlaikant sveiką skepticizmą.
Keletas principų, kurie padeda rasti balansą:
Skirtumas tarp skepticizmo ir neigimo. Skeptikas klausia: „Kokių įrodymų yra?” ir yra pasirengęs pakeisti nuomonę, jei įrodymai yra įtikinami. Neigėjas atmeta informaciją nepriklausomai nuo įrodymų, nes ji prieštarauja jo įsitikinimams. Stenkis būti pirmuoju.
Konsensusas yra svarbus. Jei 97% klimatologų sutinka dėl klimato kaitos, o 3% nesutinka – tai nėra „ginčytinas klausimas”. Tai yra mokslinė tiesa, kurią ginčija mažuma. Žiniasklaida dažnai klaidingai vaizduoja tokias situacijas kaip „dvi lygiavertės pusės”, bet jos nėra lygiavertės.
Tavo nuomonė gali keistis – ir tai gerai. Vienas iš kritinio mąstymo požymių yra gebėjimas pakeisti nuomonę, kai gauni naujų įrodymų. Tai nėra silpnumas – tai intelektualinis sąžiningumas.
Ekranai, emocijos ir tu: kaip visa tai susijungia į vieną gyvenimą
Pabaigoje norisi kalbėti ne apie technikas ir metodus, o apie tai, ką visa tai reiškia asmeniškai. Nes kino ir žiniasklaidos raštingumas – tai ne tik apie tai, kaip atskirti tikras naujienas nuo melagingų. Tai apie tai, kaip gyveni savo gyvenimą informacijos pertekliaus amžiuje.
Kiekvienas vaizdo įrašas, kurį žiūri, kiekvienas straipsnis, kurį skaitai, kiekviena reklama, kurią matai – visa tai kažkaip formuoja tai, kaip matai pasaulį, save, kitus žmones. Grožio standartai, kuriuos mato paaugliai socialiniuose tinkluose, realiai veikia jų savijautą ir savęs vertinimą. Politinis turinys, kurį algoritmai rodo, realiai formuoja rinkėjų nuomones. Filmai, kuriuos žiūrime, realiai formuoja tai, ką laikome normalu ar nenormalu.
Tai nėra katastrofa ir tai nereiškia, kad reikia ištrinti visas programėles ir gyventi be interneto. Bet tai reiškia, kad verta sąmoningai rinktis, ką vartoji. Kaip su maistu – galima valgyti greitą maistą kiekvieną dieną ir išgyventi, bet ilgainiui tai paveiks sveikatą. Informacinis „greitasis maistas” – sensacingas, emociškai kraunantis, paviršutiniškas turinys – veikia panašiai.
Praktiškai tai gali reikšti: kartą per savaitę paskaityk ilgą, gilų straipsnį apie temą, kuri tau svarbi – ne naujienų antraštę, o tikrą analitinį tekstą. Žiūrėk dokumentinius filmus, kurie parodo realius žmonių gyvenimus, o ne tik „Instagram” versiją. Kalbėkis su žmonėmis, kurie mąsto kitaip nei tu – ne tam, kad ginčytumeis, o tam, kad suprastum jų perspektyvą.
Kino ir žiniasklaidos raštingumas galiausiai yra apie laisvę. Laisvę pačiam nuspręsti, ką manyti, o ne leisti algoritmams, studijoms ar politikams tai nuspręsti už tave. Ir ta laisvė, kaip ir bet kuris kitas įgūdis, reikalauja praktikos. Bet ji tikrai verta pastangų.
