Kas iš tikrųjų yra meno terapija ir kodėl ji ne tik „piešimas dėl piešimo”
Galbūt esi girdėjęs apie meno terapiją ir pagalvojai – na, tai tiesiog piešimas su psichologu, nieko ypatingo. Bet čia ir slypi didžiausias nesusipratimas. Meno terapija yra visiškai atskira psichoterapinė disciplina, kuri naudoja kūrybinį procesą kaip pagrindinę komunikacijos ir gydymo priemonę. Ji nereikalauja, kad būtum menininkas. Ji nereikalauja, kad tavo piešiniai būtų gražūs. Ji net nereikalauja, kad žinotum, ką nori išreikšti – kartais pats procesas tai atskleidžia.
Meno terapija atsirado kaip formali disciplina XX amžiaus viduryje, kai psichiatrai ir menininkai pradėjo pastebėti, kad pacientų kūrybiniai darbai atskleidžia tai, ko žodžiai negali perteikti. Britų menininkas Adrian Hill 1942 metais pirmasis pavartojo terminą „art therapy”, kai pastebėjo, kad piešimas padėjo jam pačiam sveikti nuo tuberkuliozės sanatorijoje. Nuo tada ši sritis išaugo į rimtą mokslinę discipliną su savo teorijomis, metodais ir tyrimų baze.
Šiandien meno terapija naudojama dirbant su žmonėmis, kurie išgyvena depresiją, nerimą, traumą, netektį, valgymo sutrikimus, priklausomybes ir daugybę kitų iššūkių. Ji taikoma vaikams, paaugliams, suaugusiems ir seniems žmonėms. Ir svarbiausia – ji veikia net tada, kai žmogus negali ar nenori kalbėti apie tai, kas jam skauda.
Kaip tai veikia neurologiškai – mokslas be sudėtingų žodžių
Čia tampa tikrai įdomu. Kai kuriate – nesvarbu, ar piešiate, lipdote, rašote ar šokate – jūsų smegenyse vyksta kažkas nepaprasto. Kūrybinis procesas aktyvuoja abu smegenų pusrutulius vienu metu, o tai yra gana retas reiškinys kasdieniniame gyvenime. Kairysis pusrutulis, atsakingas už logiką ir kalbą, dirba kartu su dešiniuoju, kuris tvarko emocijas, vaizdus ir intuiciją.
Tyrimai rodo, kad kūrybinė veikla sumažina kortizolio – streso hormono – kiekį kraujyje. 2016 metais žurnale Art Therapy publikuotas tyrimas parodė, kad vos 45 minutės kūrybinės veiklos žymiai sumažino streso rodiklius net 75% dalyvių, nepriklausomai nuo jų meninio išsilavinimo. Tai reiškia, kad net jei paskutinį kartą piešei trečioje klasėje, tavo smegenys vis tiek gaus naudos.
Be to, kūrybinis procesas aktyvuoja smegenų atlygio sistemą – tą pačią, kuri reaguoja į maistą ar socialinį ryšį. Dopamino išsiskyrimas kūrybos metu sukuria savotišką „srauto” būseną, kurią psichologas Mihaly Csikszentmihalyi aprašė kaip vieną labiausiai pasitenkinimą teikiančių žmogaus patirčių. Kai esi tame sraute, nerimui ir ruminacijai tiesiog nelieka vietos.
Dar vienas svarbus aspektas – kūryba padeda integruoti traumines patirtis. Trauma dažnai „įstringa” kūne ir dešiniajame smegenų pusrutulyje kaip fragmentiški vaizdai, pojūčiai ir emocijos, kurių negalima tiesiog „apgalvoti”. Meno terapija suteikia būdą šiems fragmentams išeiti į paviršių ir būti apdorotiems saugioje aplinkoje.
Pagrindiniai metodai – nuo piešimo iki šokio
Meno terapija nėra vienas metodas – tai visas metodų spektras, ir kiekvienas iš jų turi savo specifiką bei paskirtį. Štai pagrindiniai:
Vizualieji menai – tai klasikinis meno terapijos pagrindas. Piešimas, tapyba, koliažas, skulptūra, fotografija. Vizualieji metodai ypač naudingi tiems, kuriems sunku verbalizuoti savo jausmus. Terapeutas gali paprašyti nupiešti savo emocinę būseną, savo „vidinį pasaulį” ar net santykius su kitais žmonėmis. Svarbu suprasti, kad terapeutas neinterpretuoja tavo kūrinio kaip meno kritikos – jis klausia, ką tu pats matai, ką jauti žiūrėdamas į tai, ką sukūrei.
Muzikos terapija – čia taip pat nereikia mokėti groti. Muzikos terapija apima klausymąsi, improvizaciją, dainavimą, ritmo kūrimą. Ritmas ypač galingas – jis tiesiogiai veikia nervų sistemą ir gali padėti žmogui „išeiti” iš disociacijos ar panikos būsenos. Muzikos terapija plačiai naudojama dirbant su autizmo spektro sutrikimais, demencija ir traumomis.
Dramos terapija ir pschodrama – vaidmenų žaidimai, improvizacija, pasakojimų dramatizavimas. Tai leidžia žmogui „išbandyti” skirtingus scenarijus, pažvelgti į situaciją iš kito žmogaus perspektyvos ar tiesiog išreikšti tai, ko negali pasakyti tiesiogiai. Pschodrama, kurią sukūrė Jacob Moreno, leidžia žmogui „suvaidinti” svarbius gyvenimo momentus ir juos perdirbti.
Judesio ir šokio terapija – kūnas prisimena tai, ko protas pamiršo. Ši frazė puikiai apibūdina, kodėl judesio terapija tokia svarbi. Trauma, stresas ir emocijos kaupiasi kūne – įtampa pečiuose, suspaustas krūtinės ląstos jausmas, sunkios kojos. Judesio terapija padeda išlaisvinti šias kūne užrakintas emocijas per sąmoningą judėjimą.
Rašymo terapija – dienoraščiai, eilėraščiai, pasakojimų kūrimas. Psichologas James Pennebaker dešimtmečius tyrinėjo ekspresyvaus rašymo poveikį ir nustatė, kad reguliarus rašymas apie emociškai sunkias patirtis žymiai pagerina tiek psichinę, tiek fizinę sveikatą. Net 20 minučių per dieną gali padaryti skirtumą.
Meno terapija namuose – ką gali daryti pats
Čia svarbu pasakyti aiškiai: meno terapija su specialistu ir savarankiška kūrybinė veikla – tai du skirtingi dalykai. Jei turi rimtų psichinės sveikatos iššūkių, specialisto pagalba nepakeičiama. Bet savarankiška kūrybinė praktika gali būti puiki profilaktinė priemonė ir kasdienės gerovės palaikymo būdas.
Štai keletas praktinių būdų, kaip integruoti kūrybinę terapinę praktiką į savo gyvenimą:
Emocijų žurnalas su piešiniais. Kiekvieną vakarą skirkite 10-15 minučių ne tik rašymui, bet ir paprastam piešimui. Nereikia nieko konkretaus – tiesiog leiskite rankai judėti. Galite piešti spalvas, formas, linijas, kurios atspindi jūsų dienos nuotaiką. Po kelių savaičių pažiūrėkite atgal – dažnai pastebėsite modelius, kurių anksčiau nepastebėjote.
Koliažas kaip savirefleksija. Paimkite senus žurnalus, žirkles ir klijus. Iškirpkite viską, kas jus traukia – vaizdus, žodžius, tekstūras – ir suklijuokite ant popieriaus lapo. Negalvokite, tiesiog reaguokite instinktyviai. Baigę pažiūrėkite į rezultatą ir paklauskite savęs: kas čia? Ką tai sako apie mane šiuo metu?
Kūno skenavimas su judesiu. Atsistokite ir užsimerkite. Lėtai „nuskenuokite” kūną nuo galvos iki kojų. Kur jaučiate įtampą? Kur yra sunkumas? Tada leiskite tam kūno daliai judėti taip, kaip ji nori – galbūt tai bus mažas sukimasis, galbūt rankos pakėlimas, galbūt paprastas kvėpavimas į tą vietą. Tai gali atrodyti keistai, bet veikia.
Ekspresyvus rašymas pagal Pennebaker metodą. Nustatykite laikmatį 20 minučių. Rašykite apie kažką, kas jus emociškai jaudina – be cenzūros, be redagavimo, be rūpinimosi gramatika. Rašykite tol, kol laikmatys suskambės. Pirmąsias kelias dienas gali būti nepatogu, bet tyrimai rodo, kad po 3-4 dienų žmonės pradeda jaustis geriau.
Muzikinis dienoraštis. Kiekvieną dieną pasirinkite vieną dainą, kuri atspindi jūsų emocinę būseną. Sukurkite grojaraštį. Po mėnesio klausykitės jo chronologine tvarka – tai bus savotiškas jūsų emocinio gyvenimo garso takelis.
Kada kreiptis į specialistą ir kaip jį rasti
Savarankiška kūrybinė praktika yra puiki, bet yra situacijų, kai reikia profesionalios pagalbos. Jei pastebite, kad kūrybinė veikla sukelia stiprias emocines reakcijas, kurių negalite suvaldyti, jei išgyvenate traumą, depresiją ar stiprų nerimą – tai ženklai, kad verta ieškoti specialisto.
Lietuvoje meno terapija dar tik plečiasi kaip profesija, bet specialistų jau galima rasti. Ieškodami meno terapeuto, atkreipkite dėmesį į šiuos dalykus:
Pirmiausia – išsilavinimas. Tikras meno terapeutas turi turėti psichologijos ar psichoterapijos pagrindą ir papildomą specializuotą meno terapijos mokymą. Lietuvoje galite ieškoti per Lietuvos psichologų sąjungą arba teirautis psichikos sveikatos centruose.
Antra – pirmasis susitikimas. Geras terapeutas pirmojo susitikimo metu paaiškins, kaip dirba, atsakys į jūsų klausimus ir nesukurs spaudimo tęsti, jei jaučiate, kad ne jūsų. Pasitikėjimas ir saugumas yra absoliutus pagrindas bet kokiai terapijai.
Trečia – nekonfunduokite meno terapijos su meno pamokų lankymu. Meno studija gali būti puiki saviraiškos vieta, bet tai nėra terapija. Skirtumas yra terapinis ryšys, struktūra ir profesionalus palydėjimas.
Jei finansiškai sunku, ieškokite valstybinių psichikos sveikatos centrų – kai kuriuose iš jų meno terapija prieinama nemokamai arba su simboliniu mokesčiu. Taip pat universitetų psichologijos klinikos dažnai siūlo paslaugas sumažintomis kainomis.
Meno terapija ir jaunimas – kodėl tai ypač aktualu dabar
Kalbant apie jaunus žmones, meno terapija turi ypatingą reikšmę. Paauglystė ir jaunas suaugimas – tai laikotarpis, kai identitetas formuojasi, emocijos yra intensyvios, o gebėjimas jas verbalizuoti dažnai atsilieka nuo pačių emocijų intensyvumo. Paprasčiau tariant – jauti daug, bet nežinai, kaip apie tai kalbėti.
Socialiniai tinklai situaciją dar labiau komplikuoja. Nuolatinis palyginimas su kitais, spaudimas atrodyti gerai, baimė praleisti kažką svarbaus (FOMO) – visa tai kuria chronišką žemo lygio stresą, kuris laikui bėgant kaupiasi. Ir čia kūryba gali tapti tikru ventiliu.
Tyrimai rodo, kad jaunuoliai, kurie reguliariai užsiima kūrybine veikla – nesvarbu, ar tai muzika, piešimas, rašymas, fotografija ar net vaizdo kūrimas – pasižymi aukštesniu emociniu atsparumu. Jie geriau atpažįsta savo emocijas, lengviau jas reguliuoja ir turi sveikesnę savigarbą.
Bet čia svarbu pabrėžti: kūryba socialiniams tinklams ir kūryba sau – tai du labai skirtingi dalykai. Kai kuriate dėl „like’ų”, jūsų smegenys yra nuolatinėje įvertinimo laukimo būsenoje. Kai kuriate tik sau – be auditorijos, be vertinimo – tai visiškai kitokia patirtis. Pabandykite kartą per savaitę sukurti kažką, ko niekam neparodysite. Pastebėsite skirtumą.
Mitai, kurie trukdo žmonėms išbandyti meno terapiją
„Aš nemoku piešti.” Tai pats dažniausias ir pats nepagrįsčiausias pasiteisinimas. Meno terapijoje nėra „gerai” ar „blogai” nupiešta. Nėra estetinio vertinimo. Yra tik jūsų procesas ir tai, ką jis atskleidžia. Terapeutas nėra meno kritikas – jis yra jūsų palydovas.
„Tai tik vaikams.” Visiškai ne. Meno terapija taikoma visoms amžiaus grupėms. Tiesa, su vaikais ji ypač efektyvi, nes vaikai natūraliai kalba per žaidimą ir kūrybą. Bet suaugusiems ji ne mažiau naudinga – tik galbūt reikia šiek tiek daugiau laiko atsipalaiduoti ir „leisti sau” būti kūrybingam.
„Tai ne rimta terapija, tik pramoga.” Meno terapija turi tvirtą mokslinį pagrindą ir yra pripažinta psichoterapinė disciplina daugelyje šalių. Ji naudojama ligoninėse, reabilitacijos centruose, mokyklose ir privačioje praktikoje. Tai nėra hobis – tai metodas.
„Man nėra taip blogai, kad reikėtų terapijos.” Terapija nėra tik krizių valdymui. Ji yra ir profilaktika, ir asmeninis augimas, ir savęs pažinimas. Jums nereikia „sugedinimo” tam, kad galėtumėte naudotis šiuo įrankiu.
Kai kūryba tampa tiltu – mintys, kuriomis norisi palikti
Gyvename laikais, kai apie psichinę sveikatą kalbama vis daugiau – ir tai tikrai geras ženklas. Bet kalbėjimas apie tai ir realus rūpinimasis savimi yra du skirtingi dalykai. Meno terapija siūlo kažką, ko dažnai trūksta – ne tik žodžius, bet ir patirtį. Ne tik supratimą, bet ir jautimą.
Kūryba yra vienas seniausių žmogaus būdų susidoroti su egzistencija. Urvų piešiniai, ritualiniai šokiai, pasakojimai prie laužo – tai nebuvo tik pramoga. Tai buvo būdas apdoroti patirtį, susisiekti su kitais ir rasti prasmę. Meno terapija tiesiog grąžina šią seną išmintį į šiuolaikinį kontekstą su moksliniu pagrindu.
Jei iš viso šio straipsnio norisi pasiimti tik vieną dalyką, tegul tai būna šis: leiskite sau kurti be tikslo. Be auditorijos. Be vertinimo. Paimkite popieriaus lapą, pieštukus ar tiesiog atidarykite naują dokumentą ir rašykite. Neieškokite prasmės – ji ateina pati. Ir kartais toje prasminėje netvarkoje rasite daugiau atsakymų nei bet kuriame pokalbyje.
Kūryba nėra privilegija menininkams. Ji yra žmogaus teisė. Ir galbūt – vienas galingiausių įrankių, kuriuos turime.
