Kai pasaulis dega, o tu bandai išlaikyti pusiausvyrą
Prisimeni tą jausmą, kai perskaitai dar vieną naujieną apie tirpstančius ledynus, rekordines temperatūras ar išnykstančias rūšis, ir kažkas viduje tiesiog… užsisuka? Tarsi krūtinėje atsiranda kažkoks sunkumas, kurį sunku pavadinti, bet dar sunkiau ignoruoti. Tu ne vienas. Ir tai nėra tik dramatizavimas ar „per daug laiko internete” pasekmė – tai visiškai realus psichologinis reiškinys, kurį mokslininkai jau turi vardą.
Klimato kaita šiandien nėra tik aplinkosaugos tema. Ji yra kultūrinė, politinė, psichologinė ir labai asmeninė. Ypač jaunimui, kuriam teks gyventi pasaulyje, kurį kuria (arba griauna) šiandieniniai sprendimai. Šiame straipsnyje kalbėsime atvirai – apie baimes, kurias jaučiame, apie tai, kaip jos veikia mūsų kasdienybę, ir apie tai, kodėl aktyvizmas nėra tik plakatų nešiojimas gatvėje.
Aplinkos nerimas – tai ne kaprizas, tai diagnozė
„Eco-anxiety” arba aplinkos nerimas – terminas, kurį Amerikos psichologų asociacija įtraukė į savo žodyną dar 2017 metais. Jie apibrėžia jį kaip „lėtinį baimės jausmą dėl aplinkos katastrofos”. Skamba akademiškai, bet praktiškai tai atrodo taip: tu sėdi per pamoką ar darbą ir galvoji, ar verta planuoti ateitį, jei tos ateities gali nebūti tokios, kokią įsivaizdavai. Ar verta taupyti pensijai, kai vandenynas kyla. Ar verta turėti vaikų, kai klimato prognozės atrodo tokios niūrios.
Tyrimai rodo, kad šie jausmai yra itin paplitę tarp jaunimo. 2021 metais atliktas globalus tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 10 000 jaunų žmonių iš 10 šalių, parodė, kad 56% jaunuolių mano, kad žmonija yra pasmerkta, o 45% teigė, jog klimato nerimas neigiamai veikia jų kasdienį gyvenimą. Tai ne statistika iš kito pasaulio – tai mūsų kartos realybė.
Svarbu suprasti: aplinkos nerimas nėra psichikos liga. Tai yra adekvati reakcija į realią grėsmę. Problema atsiranda tada, kai šis nerimas paralyžiuoja, o ne mobilizuoja. Kai vietoj veiksmų atsiranda bejėgiškumas, depresija ir noras tiesiog užsimerkti.
Kaip klimato kaita veikia jaunimą konkrečiai – ne tik psichologiškai
Kalbėti apie psichologiją svarbu, bet reikia nepamiršti ir fizinės realybės. Klimato kaita jau dabar keičia jaunų žmonių gyvenimus labai konkrečiais būdais, ir tai nėra tik kažkur kitur vykstantis procesas.
Sveikata: Karščio bangos, prastesnė oro kokybė miestuose, alerginių sezonų ilgėjimas – visa tai tiesiogiai veikia jaunų žmonių sveikatą. Astma, širdies ir kraujagyslių problemos, miego sutrikimai karštomis naktimis – tai ne ateities scenarijus, tai jau vyksta.
Ekonomika: Klimato kaita keičia darbo rinką. Kai kurios profesijos išnyks, kitos transformuosis. Žemės ūkis, turizmas, energetika – visos šios sritys jau patiria pokyčius. Jaunimas, kuris šiandien renkasi specialybę, turi galvoti apie tai, kaip jų profesija atrodys po 20-30 metų.
Migracija: Klimato pabėgėliai – tai jau realybė. Pakrančių bendruomenės, sausros paveikti regionai, potvynių zonos – žmonės juda. Tai keičia socialinius ir politinius kraštovaizdžius visame pasaulyje, ir jaunimas yra tarp tų, kurie tą judėjimą labiausiai jaučia.
Socialinė nelygybė: Klimato kaita nėra demokratiška. Ji labiausiai veikia tuos, kurie mažiausiai prisidėjo prie problemos – skurdžiausias bendruomenes, besivystančias šalis, marginalizuotas grupes. Jaunas žmogus iš Bangladešo ir jaunas žmogus iš Skandinavijos klimato kaitą jaučia labai skirtingai, nors abu gyvena tame pačiame pasaulyje.
Kodėl jautiesi bejėgis – ir kodėl tai nėra tavo kaltė
Vienas labiausiai varginančių dalykų aplinkos nerimo kontekste yra jausmas, kad nieko negali padaryti. Kad tavo individualūs veiksmai – šiaudelių atsisakymas, mėsos nevalgimas, dviračiu važiavimas – yra lašas jūroje, kai 100 didžiausių korporacijų atsakingos už 71% visų pasaulio išmetamų teršalų. Ir šis jausmas yra… iš dalies pagrįstas.
Čia svarbu kalbėti atvirai: individualizmo naratyvas klimato kaitos kontekste buvo sąmoningai konstruojamas naftos pramonės. „Anglies pėdsakas” – sąvoka, kurią išpopuliarino BP naftos kompanija savo 2004 metų reklamos kampanijoje. Idėja buvo paprasta: perkelti atsakomybę nuo korporacijų ant individualių vartotojų pečių. Ir tai veikė. Mes visi pradėjome skaičiuoti savo „carbon footprint”, kol korporacijos toliau darė savo.
Bet tai nereiškia, kad individualūs veiksmai visiškai beprasmiai. Jie svarbūs dėl kelių priežasčių:
- Jie formuoja tapatybę ir vertybes – tai, kuo esi, veikia tai, ką darai politiškai ir socialiai
- Jie kuria bendruomenes ir kultūrą, kuri spaudžia sistemas keistis
- Jie turi realų, nors ir mažą, poveikį
- Jie padeda psichologiškai – veikimas mažina bejėgiškumo jausmą
Problema atsiranda tada, kai individualūs veiksmai tampa vieninteliu atsakymu į sisteminę problemą. Ir čia įeina aktyvizmas.
Aktyvizmas kaip psichologinis vaistas – ir kaip tikras pokytis
Tyrimai rodo kažką labai įdomaus: jaunuoliai, kurie aktyviai dalyvauja klimato judėjimuose, patiria mažiau aplinkos nerimo nei tie, kurie tik stebi situaciją iš šalies. Tai ne sutapimas. Veikimas – net tada, kai rezultatai nematomi iš karto – suteikia kontrolės jausmą, kuris yra esminis psichologinei sveikatai.
Bet aktyvizmas yra daug platesnė sąvoka nei protestai. Štai keletas formų, kurios gali būti tinkamos skirtingiems žmonėms:
Politinis aktyvizmas: Balsavimas, kandidatų palaikymas, peticijų pasirašymas, susitikimai su politikais. Tai galbūt nuobodžiausiai skambantis variantas, bet politiniai sprendimai yra tie, kurie keičia sistemas. Jei esi 18+, tavo balsas yra galingiausias įrankis, kurį turi.
Bendruomeninis aktyvizmas: Vietiniai projektai – miestų sodinimas, šiukšlių rinkimas, tvaraus maisto bendruomenės, remonto kavinės (repair cafes), kur žmonės mokosi taisyti daiktus vietoj jų metimo. Šie projektai ne tik daro realų poveikį, bet ir kuria ryšius tarp žmonių.
Profesinis aktyvizmas: Savo srities žinias naudoti klimato problemoms spręsti. Jei esi programuotojas – kurti sprendimus, kurie mažina energijos suvartojimą. Jei esi žurnalistas – rašyti apie klimato kaitą. Jei esi mokytojas – šviesti kitus. Kiekviena profesija turi savo galimybes.
Skaitmeninis aktyvizmas: Socialiniai tinklai yra galingas įrankis, jei naudojamas apgalvotai. Informacijos dalinimasis, dezinformacijos atskleidimas, bendruomenių kūrimas online – tai realūs veiksmai, turintys realų poveikį.
Greta Thunberg ir kiti – ko galime išmokti iš jaunimo lyderių
Greta Thunberg tapo simboliu, kurį mylima arba nekenčiama, bet retai suprantama. Jos istorija yra ne apie „stebuklingą mergaitę, kuri išgelbėjo pasaulį” – ji yra apie tai, kaip vienas žmogus, veikdamas iš tikros vidinės būtinybės, gali sukurti bangą.
2018 metais 15-metė Greta pradėjo sėdėti prieš Švedijos parlamentą su plakatu „Mokyklinis streikas dėl klimato”. Ji neturėjo organizacijos, biudžeto ar ryšių. Ji turėjo tik nuoseklumą ir atsisakymą apsimesti, kad viskas gerai. Per metus jos iniciatyva virto globaliu judėjimu – „Fridays for Future” – kuriame dalyvavo milijonai jaunuolių visame pasaulyje.
Bet Greta nėra vienintelė. Vanessa Nakate iš Ugandos kovoja dėl Afrikos bendruomenių, kurios labiausiai kenčia nuo klimato kaitos, bet mažiausiai girdimos tarptautinėse diskusijose. Xiye Bastida iš Meksikos jungia klimato ir socialinio teisingumo judėjimus. Licypriya Kangujam iš Indijos pradėjo aktyvizmą būdama 7 metų.
Ką bendra turi šie žmonės? Jie nelauk leidimo. Jie nepaisė to, kad yra „per jauni”, „per maži” ar „iš ne tos šalies”. Jie pradėjo ten, kur buvo, su tuo, ką turėjo.
Praktinis patarimas: nereikia tapti Greta Thunberg. Reikia rasti savo mastą. Galbūt tai yra tavo mokykla, tavo miestas, tavo profesinė bendruomenė. Pradėk ten.
Kaip rūpintis savimi, kai rūpiniesi pasauliu
Aktyvizmas be savirūpos yra kelias į perdegimą. Ir perdegę aktyvistai negali padėti nei sau, nei pasauliui. Tai ne silpnumo ženklas – tai biologinė realybė.
Štai keletas konkrečių dalykų, kurie padeda:
Ribok naujienų vartojimą. Tai neskamba kaip aktyvisto patarimas, bet yra. Nuolatinis naujienų srautas apie klimato katastrofas nesukuria geresnio supratimo – jis sukuria lėtinį stresą. Nustatyk konkrečius laikus, kada skaitai naujienas, ir laikykis jų.
Ieškok bendruomenės. Aplinkos nerimas yra daug sunkesnis, kai jautiesi vienas su juo. Rask žmonių, kurie supranta – online ar offline. Lietuvoje veikia įvairios aplinkosaugos organizacijos: „Žiedinė ekonomika”, „Gamtos ateitis”, „Lietuvos jaunimo aplinkosaugos tinklas” ir kitos. Tai ne tik veikimo, bet ir palaikymo erdvės.
Leisk sau džiaugtis gamta. Paradoksalu, bet žmonės, kurie laiko laiką gamtoje – ne kaip aktyvistai, o tiesiog kaip žmonės – turi stipresnį ryšį su aplinka ir daugiau motyvacijos ją saugoti. Eik į mišką. Sėdėk prie ežero. Stebėk paukščius. Tai nėra laiko gaišimas.
Švenk mažas pergales. Klimato kaita yra ilgas maratonas, ne sprinto bėgimas. Jei lauki tik didelių pergalių, ilgai lauki. Bet kiekvienas priimtas įstatymas, kiekviena įmonė, pakeičianti savo politiką, kiekvienas žmogus, kuris pakeitė savo mąstymą – tai pergalės. Pastebėk jas.
Kalbėk su psichologu ar terapeutu. Jei aplinkos nerimas tampa paralyžiuojantis, profesionali pagalba nėra gėda. Vis daugiau terapeutų specializuojasi būtent „eco-anxiety” srityje. Ieškoti pagalbos yra stiprumo, ne silpnumo ženklas.
Viltis kaip revoliucinis aktas – ir kaip gyvenimo būdas
Čia norisi pasakyti kažką, kas galbūt skamba naiviai, bet yra labai svarbu: viltis nėra naivumas. Viltis yra pasirinkimas, kurį reikia aktyviai daryti kiekvieną dieną, ir jis yra vienas svarbiausių dalykų, kurį gali padaryti klimato krizės akivaizdoje.
Nihilizmas – „viskas prarasta, nieko neverta daryti” – yra patogus. Jis atleidžia nuo atsakomybės. Jei viskas prarasta, kodėl stengtis? Bet nihilizmas yra melas. Pasaulis nėra juodai baltas – jis nėra nei „viskas gerai” nei „viskas prarasta”. Jis yra tarp šių kraštutinumų, ir kur tiksliai jis atsidurs, priklauso nuo to, ką mes darome šiandien.
Klimatologas Michaelas Mannas savo knygoje „Naujas klimato karas” rašo, kad vienas didžiausių naftos pramonės laimėjimų buvo ne klimato kaitos neigimas, o klimato nihilizmo skatinimas. Kai žmonės tiki, kad viskas prarasta, jie nustoja veikti. O kai jie nustoja veikti, pramonė gali toliau daryti savo.
Viltis nėra tikėjimas, kad viskas bus gerai savaime. Viltis yra tikėjimas, kad mūsų veiksmai turi prasmę. Kad sprendimai, kuriuos priimame šiandien – politiniai, ekonominiai, socialiniai, asmeniniai – formuoja rytojų. Ir tai yra tiesa.
Jaunimas visame pasaulyje jau keičia diskursą. Klimato teisingumo judėjimai privertė vyriausybes ir korporacijas kalbėti apie tai, apie ką jos nenorėjo kalbėti. Atsinaujinančios energetikos sektoriaus augimas yra iš dalies kultūrinio slėgio rezultatas. Teisiniai ieškiniai prieš valstybes dėl klimato neveiklumo – daugelyje jų inicijuoti jaunų žmonių – jau laimimi.
Tai nėra pabaiga. Tai nėra net pradžia pabaigos. Bet galbūt tai yra pabaigos pradžia – ir tu esi jos dalis, net jei to dar nežinai. Rask savo vietą šioje istorijoje. Ne todėl, kad esi priverstas, o todėl, kad tai yra geriausia, ką gali padaryti su laiku, kurį turi. Ir pradėk šiandien – ne tobulai, ne su visu planu, o tiesiog – pradėk.
