Kas ta „nuolatinė kultūra” ir kodėl visi apie ją kalba?
Jei esi bent kiek sekęs tvarumo temas, galbūt esi girdėjęs žodį „permakultūra”. Bet nuolatinė kultūra – tai kažkas platesnio. Ji kyla iš permakultūros idėjų, tačiau neapsiriboja tik sodu ar komposto krūva kieme. Nuolatinė kultūra (angl. permaculture, sutrumpinta iš permanent culture) – tai visas gyvenimo būdas, pagrįstas trimis etikos principais: rūpinimasis žeme, rūpinimasis žmonėmis ir teisingas paskirstymas. Skamba abstrakčiai? Pabandykime tai suskaidyti į kažką, ką galėtum pritaikyti dar šiandien.
Australų mokslininkas Billas Mollisonas ir jo studentas Davidas Holmgrenas šią sistemą pradėjo formuoti dar aštuntajame dešimtmetyje. Jie stebėjo gamtą ir pastebėjo, kad ji veikia ciklais – niekas nėra švaistoma, viskas turi savo vietą ir funkciją. Ir paklausė savęs: o kodėl žmonės negali taip pat? Kodėl mes kuriame sistemas, kurios išnaudoja resursus, o ne atkuria juos?
Šiandien nuolatinės kultūros principai taikomi visame pasaulyje – nuo Afrikos kaimų, kur žmonės mokosi atstatyti nualintą žemę, iki Berlyno balkonų, kur jaunimas augina pomidorus ir žoleles. Ir tai nėra tik apie maistą. Tai apie tai, kaip mes projektuojame savo gyvenimą.
12 principų, kurie iš tiesų keičia mąstymą
Davidas Holmgrenas suformulavo 12 permakultūros principų, ir jie yra nuostabiai universalūs. Čia nėra kalbos tik apie sodininkystę – šiuos principus galima pritaikyti finansams, santykiams, darbui, net socialiniams tinklams.
Pirmasis principas – stebėk ir sąveirauk. Tai reiškia, kad prieš ką nors keisdamas, pirmiausia suprask, kaip sistema veikia dabar. Jei nori keisti savo mitybą, pirmiausia savaitę stebėk, ką iš tiesų valgai. Jei nori taupyti pinigus, pirmiausia stebėk, kur jie dingsta. Skamba paprastai, bet dauguma žmonių to nedaro – jie tiesiog šoka į veiksmą.
Kitas svarbus principas – naudok mažas ir lėtas sprendimus. Mes gyvename greičio kultūroje. Norime rezultatų dabar. Bet nuolatinė kultūra sako: maži, nuoseklūs žingsniai duoda ilgalaikius rezultatus. Jei pradėsi kompostuoti, nelauk, kad per mėnesį turėsi tobulą kompostą. Jei pradėsi mažinti atliekas, nesitikėk, kad per savaitę tapsi „zero waste”. Procesas yra svarbesnis nei greitis.
Vienas iš mano mėgstamiausių principų – kiekvienas elementas atlieka kelias funkcijas. Tai reiškia, kad geras dizainas yra toks, kur kiekvienas daiktas ar sprendimas tarnauja keliems tikslams. Pavyzdžiui, medis sode ne tik duoda vaisius, bet ir teikia šešėlį, sulaiko vėją, pritraukia bites, tvarko dirvožemį. Kaip tai pritaikyti gyvenime? Kai planuoji veiklą, klausk savęs: ar tai atlieka tik vieną funkciją, ar gali atlikti kelias? Sportas gali būti ir socializacija, ir streso valdymas, ir sveikata vienu metu.
Nuo balkono sodo iki visiško gyvenimo pertvarkos
Gerai, bet kaip tai atrodo praktikoje? Pradėkime nuo mažo – nuo to, ką gali padaryti dabar, net jei gyveni mažame bute mieste.
Balkonas ar palangė – tai tavo pirmasis žingsnis. Žolelės – rozmarinas, mėtos, petražolės – auga puikiai net mažuose vazonuose. Tai nėra tik romantiškas gestas. Tai praktika, kuri moko tave stebėti augimą, suprasti augalų poreikius, planuoti. Ir taip, tu sutaupysi pinigų pirkdamas mažiau žolelių parduotuvėje.
Kompostinė dėžė – net jei gyveni bute, yra vermikompostinės sistemos, kurios tinka patalpoms. Jos beveik nekvepia, yra kompaktiškos ir per kelis mėnesius paverčia tavo virtuvės atliekas aukso vertės trąšomis tavo augalams. Tai uždaro ciklo principas veikiant.
Vandens sąmonė – tai ne tik apie trumpesnius dušus. Tai apie supratimą, kur vanduo ateina ir kur eina. Jei turi galimybę, surinki lietaus vandenį. Jei ne, bent jau stebėk, kiek vandens naudoji. Nuolatinė kultūra sako: vanduo yra aukso vertės resursas, ir jis turėtų būti sulaikomas, lėtinamas ir paskirstomas, o ne kuo greičiau nuleistas į kanalizaciją.
Jei turi daugiau erdvės – kiemą, sklypelį, daržą – galimybės išsiplečia eksponentiškai. Galvok apie gildijų sodininkystę: tai augalų bendruomenės, kur skirtingų rūšių augalai vienas kitam padeda. Klasikinis pavyzdys – kukurūzai, pupelės ir moliūgai. Kukurūzai teikia atramą pupelėms, pupelės fiksuoja azotą dirvožemyje, o moliūgai dengia žemę ir neleidžia augti piktžolėms. Niekas nešvaistoma, visi laimi.
Nuolatinė kultūra ir pinigai – taip, tai susiję
Čia daugelis nustemba. Bet permakultūros principai puikiai taikomi ir asmeniniams finansams. Pagalvok apie tai: tradicinė ekonomika veikia linijiškai – gamina, vartoja, išmeta. Nuolatinė kultūra siūlo ciklinį modelį.
Ką tai reiškia praktiškai? Pirmiausia – stebėk savo pinigų srautus. Tai pirmasis principas. Mėnesį rašyk, kur eina kiekvienas euras. Daugelis žmonių yra šokiruoti, kai pamato, kiek išleidžia kavai, prenumeratoms ar impulsyviems pirkiniams.
Antra – taikyk „kiekvienas elementas atlieka kelias funkcijas” principą pirkiniams. Prieš pirkdamas ką nors, klausk: ar šis daiktas atlieka tik vieną funkciją? Ar galiu rasti ką nors, kas atliktų kelias? Ar man iš viso to reikia, ar tai tik momentinis noras?
Trečia – investuok į įgūdžius, o ne daiktus. Nuolatinė kultūra vertina žinias ir gebėjimus labiau nei nuosavybę. Jei išmoksi pats taisyti drabužius, gaminti maistą iš sezoninių produktų, auginti dalį savo maisto – tai yra investicija, kuri grąžins dividendus visą gyvenimą. Tai ne tik taupo pinigus, bet ir mažina tavo priklausomybę nuo išorinių sistemų.
Ketvirta – bendruomenės ekonomika. Mainai, dalijimasis, bendros pirkimo grupės – tai nuolatinės kultūros dvasia. Ar žinai, kad daugelyje miestų veikia maisto kooperatyvai, kur galima pirkti ekologiškus produktus žymiai pigiau, nes perkama tiesiogiai iš ūkininkų? Tai ir tvariau, ir pigiau.
Bendruomenė kaip ekosistema
Vienas iš svarbiausių nuolatinės kultūros aspektų, apie kurį retai kalbama – tai socialinis matmuo. Gamtoje nėra izoliuotų organizmų. Viskas yra tinkle, viskas sąveikauja. Ir žmonės – ne išimtis.
Nuolatinė kultūra skatina kurti atsparias bendruomenes. Atspari bendruomenė – tai tokia, kuri gali funkcionuoti net tada, kai išorinės sistemos sutrinka. Tai reiškia, kad žmonės žino vienas kito įgūdžius, dalijasi resursais, rūpinasi vienas kitu.
Kaip tai atrodo šiandien? Tai gali būti kaimynų sodas, kur visi kartu augina daržoves ir dalijasi derliumi. Tai gali būti įgūdžių mainų grupė, kur vienas moko kepti duoną, kitas – taisyti dviratį, trečias – programuoti. Tai gali būti tiesiog stipresni ryšiai su savo kaimynais – žinojimas, kad galite vienas kitam padėti.
Lietuvoje šios idėjos pamažu skinasi kelią. Vilniuje, Kaune ir kituose miestuose atsiranda vis daugiau bendruomeninių sodų, dalijimosi iniciatyvų, maisto miškų projektų. Jei nori prisijungti – ieškokite „Transition Town” judėjimo, permakultūros kursų ar vietinių ekologinių iniciatyvų socialiniuose tinkluose.
Svarbu suprasti: nuolatinė kultūra nėra apie tai, kad visi taptume atsiskyrėliais, gyvenančiais miške. Ji yra apie tai, kad net mieste, net daugiabučių rajone galime kurti sistemas, kurios veikia kaip ekosistemos – kur kiekvienas turi vietą, kiekvienas prisideda ir kiekvienas gauna.
Skaitmeninė nuolatinė kultūra – taip, tai irgi egzistuoja
Mes praleidžiame ekranuose daugiau laiko nei bet kuri ankstesnė karta. Ir nuolatinės kultūros principai čia taip pat taikomi – tik reikia šiek tiek kūrybiškumo.
Stebėk ir sąveirauk – kiek laiko praleidi telefone? Daugelis žmonių nustebsta sužinoję, kad tai 4-6 valandos per dieną. Prieš keisdamas įpročius, pirmiausia stebėk. Telefono ekrano laiko statistika yra tavo pirmasis žingsnis.
Mažink skaitmeninį švaistymą. Ar žinai, kad el. pašto siuntimas, vaizdo įrašų srautinis perdavimas ir debesų saugyklos sunaudoja didžiulius kiekius energijos? Tai nėra kvietimas nustoti naudotis internetu, bet tai kvietimas mąstyti sąmoningiau. Ištrink el. laiškus, kurių nereikia. Atsijunk nuo prenumeratų, kurių neskaito. Naudok žemesnę vaizdo kokybę, kai aukšta nereikalinga.
Kurkite, o ne tik vartokite. Nuolatinė kultūra vertina produktyvumą. Skaitmeninėje erdvėje tai reiškia: ar tu daugiau vartoji turinį, ar ir kuri? Ar tavo buvimas internete kažką duoda – žinių, įkvėpimo, ryšio – ar tik ima tavo laiką ir dėmesį?
Skaitmeninė higiena pagal nuolatinės kultūros principus gali atrodyti taip: nustatai konkrečius laikus, kada tikrini telefoną (o ne nuolat). Turi „skaitmenines detoksikacijos” dienas ar valandas. Sąmoningai renkiesi, kokį turinį vartoji – ar jis tave maitina, ar išsekina?
Kur pradėti, jei viskas atrodo per daug?
Gerai, galbūt perskaičius visa tai galvoji: „Skamba gerai, bet nuo ko pradėti?” Tai normalu. Nuolatinė kultūra pati sako: nereikia keisti visko iš karto. Iš tiesų, tai prieštarautų jos principams.
Štai konkretus 30 dienų planas pradedantiesiems:
- 1-7 dienos – stebėjimas. Nieko nekeisk. Tik stebėk. Stebėk, ką valgai, kiek švaistai, kiek laiko praleidžia telefone, kiek pinigų išleidi ir kam. Rašyk užrašus.
- 8-14 dienos – vienas mažas pakeitimas. Pasirink vieną dalyką, kurį nori keisti. Tik vieną. Galbūt pradėk rūšiuoti atliekas. Galbūt nusipirk pirmą vazoną su žolelėmis. Galbūt pradėk pirkti sezonines daržoves.
- 15-21 dienos – stebėk pakeitimą. Kaip jautiesi? Kas veikia, kas ne? Ką reikia pakoreguoti?
- 22-30 dienos – pridėk antrą pakeitimą. Tik tada, kai pirmasis jau tapo įpročiu, pridėk kitą.
Taip pat labai rekomenduoju rasti bendruomenę. Vienas keisti gyvenimo būdą yra sunku. Su kitais – žymiai lengviau ir smagiau. Ieškokite permakultūros grupių „Facebook”, „Meetup” platformoje, ar tiesiog paklauskite draugų, kas domisi panašiomis temomis.
Knygų rekomendacijos: Davido Holmgreno „Permaculture: Principles and Pathways Beyond Sustainability” yra klasika, bet gali būti sunki pradedantiesiems. Geriau pradėk nuo Toby’io Hemenway’aus „Gaia’s Garden” – ji labiau orientuota į praktiką ir lengviau skaitoma. Lietuviškai – ieškokite Gintaro Beresnevičiaus ar kitų lietuvių autorių, rašančių apie ekologinį gyvenimo būdą.
Kai filosofija tampa gyvenimo būdu, o ne dar vienu hobiu
Čia norisi pasakyti kažką svarbaus. Nuolatinė kultūra labai lengvai gali tapti dar vienu „lifestyle” ženklu – kažkuo, ką rodai instagramo nuotraukose, bet kas iš tiesų nekeičia tavo gyvenimo. Gražūs vazonai ant palangės, nufotografuotas kompostas, „zero waste” pirkinių krepšelis – visa tai gali būti tuščia estetika, jei nėra tikro supratimo ir įsipareigojimo.
Tikroji nuolatinės kultūros esmė yra mąstymo pokytis. Tai momentas, kai pradedi matyti pasaulį kaip sistemą, o ne kaip atskirų dalių rinkinį. Kai pradedi klausti „kodėl” prieš kiekvieną veiksmą. Kai pradedi galvoti apie pasekmes – ne tik sau, bet ir aplinkai, bendruomenei, ateinančioms kartoms.
Tai nėra tobulumas. Nuolatinė kultūra nereikalauja, kad taptum šventu. Ji sako: daryk geriau, kiek gali, ten kur esi, su tuo ką turi. Ir tai yra laisvuojantis požiūris. Tu neturi turėti savo žemės sklypo, kad pradėtum. Tu neturi turėti daug pinigų. Tu neturi turėti visų atsakymų.
Pradėk nuo stebėjimo. Tada – nuo vieno mažo žingsnio. Tada – nuo kito. Ir po metų, pažiūrėjęs atgal, pamatysi, kiek toli nuėjai – ne todėl, kad bandei keisti viską iš karto, o todėl, kad nuosekliai, mažais žingsniais, kūrei gyvenimą, kuris labiau atitinka tavo vertybes ir prisideda prie pasaulio, kuriame nori gyventi.
Nuolatinė kultūra nėra atsakymas į visus klausimus. Bet ji yra labai geras kompasas – sistema, kuri padeda orientuotis, kai pasaulis atrodo per sudėtingas ir per greitas. O tai, šiandien, yra neįkainojama.
