Kas tas kolektyvinis protas ir kodėl apie jį verta kalbėti?
Turbūt esi patekęs į situaciją, kai grupė žmonių kartu sugalvoja kažką tokio, ko nė vienas iš jų atskirai nebūtų sugalvojęs. Arba atvirkščiai – susėdote visi protingi, motyvuoti, bet diskusija nuėjo į niekur, o sprendimas buvo blogesnis nei tas, kurį būtum priėmęs pats vienas. Abiem atvejais kaltas tas pats veiksnys – kaip grupė mąsto kartu.
Kolektyvinis protas – tai ne koks nors misticizmas ar New Age konceptas. Tai labai konkreti ir išmatuojama žmonių grupių savybė: gebėjimas spręsti problemas, generuoti idėjas ir priimti sprendimus kartu geriau, nei tai darytų atskiri individai. Mokslininkė Anita Woolley iš Carnegie Mellon universiteto dar 2010 metais parodė, kad grupės turi savo kolektyvinio intelekto koeficientą – ir jis ne visada koreliuoja su atskirų narių intelektu. Kitaip tariant, genijų komanda gali veikti prasčiau nei vidutinių žmonių komanda, jei jie nemoka mąstyti kartu.
Jaunimo aplinkoje – mokykloje, universitete, studentų organizacijose, startuoliuose, net draugų kompanijose – grupinis mąstymas vyksta nuolat. Klausimas tik vienas: ar jis vyksta gerai, ar blogai. Ir ar mes apskritai žinome, kaip jį ugdyti.
Kodėl grupės dažnai mąsto blogiau nei galėtų
Prieš kalbant apie tai, kaip ugdyti grupinį mąstymą, verta suprasti, kodėl jis taip dažnai nepavyksta. Ir čia yra keletas labai konkrečių kaltininkų.
Pirmasis – groupthink, arba grupinio mąstymo spąstai (paradoksalu, bet terminas „groupthink” lietuviškai reiškia kaip tik blogą grupinį mąstymą). Tai reiškinys, kai grupės nariai taip siekia harmonijos ir sutarimo, kad pradeda slopinti kritines mintis. Klasikinis pavyzdys – NASA Challenger katastrofa 1986 metais, kai inžinieriai žinojo apie riziką, bet nedrįso prieštarauti vadovybei. Grupė priėmė sprendimą, kurį kiekvienas atskirai būtų atmetęs.
Antrasis – informacijos kaskados. Kai pirmasis žmogus grupėje pasako savo nuomonę, kiti nevalingai pradeda prie jos prisitaikyti. Ypač jei tas pirmasis yra autoritetingas, garsiai kalba arba tiesiog pasako pirmiau nei kiti suspėjo pagalvoti. Tyrimai rodo, kad net 30–40% grupės narių pakeičia savo pradinę nuomonę vien dėl to, kad kiti pasisakė kitaip – ne dėl naujų argumentų, o tiesiog dėl socialinio spaudimo.
Trečiasis – nelygi dalyvavimo struktūra. Dažnai 20% grupės narių kalba 80% laiko. Likusieji arba tyli, arba tik pritaria. Tai reiškia, kad dauguma perspektyvų, idėjų ir žinių tiesiog neišlenda į paviršių. Grupė veikia su dalimi savo potencialo.
Ir ketvirtasis – skirtingos žinios niekada nepersipina. Kiekvienas grupės narys žino kažką, ko kiti nežino. Bet tyrimai rodo, kad grupės diskusijose dažniausiai kalbama apie tai, ką visi jau žino – bendrą informaciją. Unikali kiekvieno žmogaus informacija lieka neišsakyta. Tai vadinamasis „bendrų žinių efektas” ir jis yra vienas didžiausių grupinio mąstymo priešų.
Psichologinis saugumas – pagrindas, be kurio niekas neveikia
Google 2012–2016 metais atliko milžinišką tyrimą, kuriame analizavo šimtus savo vidinių komandų, bandydami suprasti, kas skiria puikias komandas nuo vidutinių. Projektas vadinosi Aristotle ir jo rezultatai nustebino net pačius tyrėjus. Paaiškėjo, kad svarbiausia sėkmingo grupinio mąstymo sąlyga yra ne narių intelektas, ne patirtis, ne net komandos sudėtis. Tai – psichologinis saugumas.
Psichologinis saugumas – tai kolektyvinis įsitikinimas, kad galima rizikuoti tarpasmeniškai be baimės būti nubaustu ar pažemintam. Paprastai tariant – ar gali pasakyti kvailą idėją ir nebijoti, kad visi juoksis? Ar gali nesutikti su lyderiu ir nebijoti pasekmių? Ar gali prisipažinti, kad kažko nežinai?
Kai psichologinis saugumas yra žemas, žmonės elgiasi racionaliai iš savo perspektyvos – tyli, pritaria, nesiskiria iš minios. Bet grupei tai katastrofa. Nes būtent tie nepatogūs klausimai, tos keistos idėjos, tie „gal aš klystu, bet…” momentai dažnai yra vertingiausi.
Kaip kurti psichologinį saugumą praktiškai? Keletas konkrečių dalykų:
- Lyderis turi pirmas rodyti pažeidžiamumą. Kai grupės vadovas sako „aš nežinau” arba „galbūt aš klystu, ką manote?” – tai duoda leidimą kitiems daryti tą patį.
- Klausimų kultūra prieš atsakymų kultūrą. Vietoj to, kad diskusija prasidėtų nuo sprendimų, pradėkite nuo klausimų. „Ką mes čia iš tikrųjų bandome išspręsti?” yra galingesnis pradžios taškas nei „aš manau, kad reikia daryti taip”.
- Aktyviai girkite nesutikimą. Kai kas nors prieštarauja – net jei prieštaravimas atrodo silpnas – padėkokite jiems. „Gerai, kad pasakei, apie tai nepagalvojau” keičia grupės dinamiką.
- Niekada nepertraukinėkite ir neleiskite pertraukinėti. Tai skamba trivialiai, bet pertraukimas yra vienas greičiausių būdų sunaikinti psichologinį saugumą.
Įvairovė kaip supergalia – bet tik tada, kai ji veikia
Yra tokia populiari mintis, kad įvairi komanda automatiškai mąsto geriau. Iš dalies tai tiesa – tyrimai rodo, kad įvairios grupės (pagal patirtį, perspektyvą, discipliną) sprendžia sudėtingas problemas geriau nei homogeniškos. Bet yra vienas didelis „bet”.
Įvairovė veikia tik tada, kai skirtingos perspektyvos iš tikrųjų išlenda į paviršių ir yra išgirstos. Jei grupėje yra žmogus su visiškai kitokia patirtimi, bet jis tyli arba jo niekas neklausia – jo įvairovė grupei neduoda nieko. Dar blogiau – tyrimai rodo, kad įvairios grupės, kuriose nėra psichologinio saugumo, kartais veikia prasčiau nei homogeniškos, nes skirtingos perspektyvos sukuria konfliktą, bet nesuteikia mechanizmo jam konstruktyviai išspręsti.
Taigi, jei nori, kad grupės įvairovė iš tikrųjų veiktų, reikia aktyviai dirbti su tuo:
- Struktūruotas „devil’s advocate” vaidmuo. Paskirk vieną žmogų, kurio užduotis – prieštarauti ir ieškoti silpnų vietų bet kuriame sprendime. Kai tai yra oficialus vaidmuo, žmogus nesijaučia blogas prieštaraudamas.
- Brainwriting prieš brainstorming. Vietoj to, kad visi šauktų idėjas balsu (kur dominuoja garsiausi), pirmiausia kiekvienas idėjas užrašo atskirai. Tada dalijasi. Tyrimai nuosekliai rodo, kad brainwriting generuoja daugiau ir geresnių idėjų.
- Aktyviai klausk tyliausiųjų. „Mariau, tu dar nieko nesakei – ką tu manai?” Tai paprasta, bet keičia viską.
Kaip struktūruoti grupinę diskusiją, kad ji iš tikrųjų veiktų
Viena dažniausių klaidų – manoma, kad gera diskusija tiesiog „atsitinka”. Kad tereikia susodinti protingus žmones ir jie patys sugalvos kažką gero. Realybė yra kitokia. Geriausi grupinio mąstymo rezultatai pasiekiami tada, kai diskusija yra struktūruota – bet ne taip, kad ji taptų mechaninė ar nuobodi.
Vienas iš efektyviausių metodų yra Six Thinking Hats (Šešios mąstymo kepurės), kurį sukūrė Edwardas de Bono. Idėja paprasta: vietoj to, kad visi vienu metu mąstytų skirtingais būdais (ir susidurtų), grupė susitaria tam tikrą laiką mąstyti tik vienu būdu. Balta kepurė – tik faktai. Juoda – tik rizikos ir problemos. Geltona – tik privalumai. Žalia – tik kūrybiškos idėjos. Raudona – tik emocijos ir intuicija. Mėlyna – proceso valdymas.
Tai gali skambėti dirbtinai, bet praktikoje veikia stebėtinai gerai. Kai visi žino, kad dabar „juodosios kepurės” laikas, kritika nebeatrodo kaip asmeninis išpuolis – tai tiesiog užduotis.
Kitas svarbus struktūros elementas – aiški problema prieš sprendimus. Dauguma grupių per anksti pereina prie sprendimų, neišsiaiškinusios problemos. Išbandyk tokį formatą:
- 5–10 minučių: kiekvienas atskirai užrašo, kaip supranta problemą
- 5 minutės: pasidalijama ir surandamas bendras problemos apibrėžimas
- Tik tada – sprendimai
Šis paprastas žingsnis dažnai atskleidžia, kad grupė iš tikrųjų sprendžia skirtingas problemas – ir tai paaiškina, kodėl diskusijos taip dažnai eina ratu.
Taip pat labai svarbu – aiški sprendimų priėmimo sistema. Ar sprendžiame konsensuso, ar balsavimo, ar lyderio sprendimu? Kai tai neaišku, diskusijos tęsiasi be galo, nes žmonės nežino, kada ir kaip bus priimtas sprendimas. Tai sukuria frustraciją ir mažina motyvaciją dalyvauti.
Skaitmeninė erdvė ir kolektyvinis mąstymas – nauji iššūkiai
Šiandieninis jaunimas didelę dalį grupinio mąstymo daro skaitmeninėje erdvėje – Discord serveriuose, Google Docs, Notion puslapiuose, Slack kanaluose. Ir tai atveria naujų galimybių, bet ir naujų problemų.
Viena iš didžiausių galimybių – asinchroninis mąstymas. Kai diskusija vyksta raštu ir ne realiu laiku, introvertai ir lėčiau mąstantys žmonės turi galimybę pilnai dalyvauti. Jie gali pagalvoti, suformuluoti mintį, patikrinti faktus – ir tik tada pasisakyti. Tyrimai rodo, kad asinchroninės diskusijos dažnai generuoja geresnės kokybės idėjas nei sinchroniniai susitikimai.
Bet yra ir rimtų problemų. Informacijos perteklius – kai visi rašo vienu metu į tą patį kanalą, svarbi informacija paskęsta triukšme. Konteksto praradimas – be balso tono, veido išraiškų ir kūno kalbos labai lengva neteisingai suprasti žmogaus intenciją. Tai gali greitai sunaikinti psichologinį saugumą.
Keletas praktinių patarimų darbui skaitmeninėje erdvėje:
- Atskirk kanalus pagal funkciją. Idėjų generavimas, sprendimų priėmimas ir bendravimas turėtų vykti skirtingose vietose. Kai viskas sumaišyta, sunku suprasti, kas yra rimta diskusija, o kas – šiaip pokalbis.
- Naudok struktūruotus dokumentus idėjoms. Vietoj to, kad idėjos paskęstų žinučių sraute, sukurk bendrą dokumentą, kur kiekvienas gali pridėti savo mintis. Tai leidžia matyti visą vaizdą.
- Reguliarūs sinchroniniai susitikimai vis tiek reikalingi. Net jei dauguma darbo vyksta asinchroniškai, reguliarūs vaizdo skambučiai ar susitikimai gyvai padeda palaikyti ryšį ir spręsti sudėtingesnius klausimus, kur kontekstas svarbus.
- Emocijų žymėjimas. Kai rašai, aiškiai žymėk savo intenciją – „čia kritikuoju idėją, ne žmogų” arba „tai tik pirminė mintis, dar neišvystyta”. Tai padeda išvengti nesusipratimų.
Kolektyvinis mąstymas kaip įgūdis – jį galima lavinti
Vienas svarbiausių dalykų, kurį reikia suprasti: kolektyvinis mąstymas nėra kažkas, kas tiesiog atsitinka arba neatsitinka. Tai įgūdis. Ir kaip bet kurį įgūdį, jį galima lavinti – tiek individo, tiek grupės lygmeniu.
Individo lygmeniu labai svarbu lavinti aktyvaus klausymosi gebėjimą. Tai skamba paprastai, bet iš tikrųjų yra vienas sunkiausių dalykų. Aktyvus klausymasis reiškia, kad klausaisi ne tam, kad atsakytum, o tam, kad suprastum. Praktinis būdas tai lavinti – po kiekvieno kito žmogaus pasisakymo pirmiausia trumpai perfrazuok, ką supratai, ir tik tada pateik savo mintį. Tai sulėtina diskusiją, bet dramatiškai pagerina supratimą.
Grupės lygmeniu verta reguliariai daryti retrospektyvas – ne tik apie tai, ką padarėte, bet ir apie tai, kaip mąstėte kartu. „Ar visi turėjo galimybę pasisakyti? Ar buvo momentų, kai jaučiaisi negalintis pasakyti to, ką galvojai? Kas šiandien veikė gerai mūsų diskusijoje?” Šie klausimai, užduodami reguliariai, palaipsniui keičia grupės kultūrą.
Taip pat labai naudinga tyčia praktikuoti nesutikimą. Tai gali skambėti keistai, bet grupės, kurios reguliariai praktikuoja konstruktyvų nesutikimą (per žaidimus, simuliacijas, debatus), tampa daug geresnės tuo ir realiose situacijose. Kai nesutikimas tampa normalia grupės dalimi, o ne išimtimi, žmonės nustoja jo bijoti.
Kai kolektyvinis protas tampa tikra jėga – ir kaip ten patekti
Yra tokia sąvoka – kolektyvinis srautas. Tai tas retas, bet nepamirštamas momentas, kai grupė veikia tobulai sinchroniškai: idėjos gimsta viena iš kitos, visi jaučia energiją, sprendimai ateina natūraliai, o po susitikimo visi išeina su jausmu, kad kažkas tikrai įvyko. Psichologas Mihaly Csikszentmihalyi, kuris aprašė srauto būseną individams, teigė, kad grupės gali patirti kažką panašaus.
Kaip ten patekti? Nėra garantuoto recepto, bet yra sąlygos, kurios padidina tikimybę. Pirma – aiškus bendras tikslas, kurį visi supranta vienodai. Antra – tinkamas iššūkio lygis: problema turi būti pakankamai sudėtinga, kad būtų įdomi, bet ne tokia sudėtinga, kad sukeltų paniką. Trečia – pasitikėjimas tarp narių, kuris kaupiasi laikui bėgant. Ketvirta – aiški struktūra, kuri paradoksaliai leidžia laisviau mąstyti, nes nereikia galvoti apie procesą.
Ir galbūt svarbiausia – kantrybė. Kolektyvinis mąstymas neugdomas per vieną susitikimą ar vieną projektą. Tai ilgas procesas, kuris reikalauja nuoseklaus darbo su grupės kultūra, procesais ir santykiais. Bet kai jis pradeda veikti – kai grupė iš tikrųjų pradeda mąstyti kartu – rezultatai gali nustebinti net pačius grupės narius.
Gyvename laikais, kai sudėtingos problemos – klimato kaita, technologijų etika, socialinė nelygybė – reikalauja ne atskirų genijų, o kolektyvinio proto. Ir gera žinia ta, kad šis kolektyvinis protas nėra kažkas mistinio ar sunkiai pasiekiamo. Jis yra čia, kiekvienoje grupėje, kiekvienoje komandoje, kiekvienoje klasėje. Tereikia žinoti, kaip jį išlaisvinti.
