Pastaruoju metu vis dažniau girdime gražias istorijas apie tai, kaip Bokštų klinikos gydytojai, atitrūkę nuo savo kabinetų ir brangios įrangos, eina į mokyklas, organizuoja atviras dienas ar dalyvauja miesto šventėse, kur vaikams pasakoja apie dantų priežiūrą. Skamba puikiai, tiesa? Bet pažvelkime kritiškiau – ar tikrai tai yra tas altruizmas, kokį mums bando parduoti, ar tiesiog protinga rinkodaros strategija, apvilkta švietimo rūbais?
Negalima neigti fakto – tokie susitikimai iš tiesų vyksta. Gydytojai atvažiuoja su modeliais, spalvotais dantų šepetėliais, kartais net su interaktyviais žaidimais, kuriuose vaikai mokosi teisingai valyti dantis. Ir tai veikia geriau nei nuobodžios paskaitos mokyklos sveikatos pamokose, kur mokytojas skaito iš vadovėlio, o vaikai žiūri pro langą. Neformalumas čia tikrai atlieka savo darbą – vaikai klauso žmogaus, kuris kasdien mato, kas nutinka, kai dantimis nesirūpinama, o ne abstrakčią teoriją iš knygos.
Kur baigiasi švietimas ir prasideda rinkodara?
Čia ir slypi mano abejonė. Klinikos, kurios organizuoja tokius vizitus, retai tai daro visiškai be antrųjų minčių. Tėvai, kurie mato, kaip mielai gydytojas bendrauja su vaikais mokykloje, vėliau tampa lojaliais tos pačios klinikos klientais. Vaikai, augdami su tam tikru prekės ženklu galvoje, ilgainiui tampa suaugusiais pacientais. Tai nėra bloga verslo strategija – tiesą sakant, gana protinga. Bet vadinti tai grynai altruistiniu švietimu būtų naivu.
Kita problema – toks švietimas dažnai yra fragmentiškas ir nenuoseklus. Vienas vizitas per metus, viena paskaita, po kurios niekas nebeseka, ar vaikai tikrai pradėjo valytis dantis dažniau. Realaus poveikio matavimas praktiškai neegzistuoja. Klinikos parodo gražias nuotraukas socialiniuose tinkluose, bet ar kas nors tikrina, ar tų mokyklų mokinių dantų sveikata realiai pagerėjo po metų? Abejoju.
Kodėl tai vis tiek turi vertę
Nepaisant viso skepticizmo, reikia pripažinti – geriau toks netobulas švietimas, nei jokio. Dauguma tėvų dantų higienos tema su vaikais kalba retai arba paviršutiniškai. Mokyklose sveikatos pamokos dažnai apsiriboja formaliu minimumu. Todėl gydytojo, kuris turi realios praktikos patirties ir gali papasakoti tikras istorijas – kaip vienas berniukas nevalė dantų ir teko šalinti kandį – atsiradimas klasėje bent jau sukelia emocinį atgarsį, kurio nepasieks jokia lentelė ar plakatas.
Be to, patys gydytojai, kalbėdami su vaikais, dažnai perduoda ne tik informaciją apie šepetėlius ir siūlą, bet ir bendresnę žinutę – kad odontologas nėra baisus žmogus su gręžtuvu, o tiesiog specialistas, kuris nori padėti. Tai gali sumažinti dantų gydytojo baimę, kuri daugeliui suaugusiųjų liko iš vaikystės. Ir tai jau nemenkas pasiekimas, net jeigu už jo slypi ir verslo interesas.
Dantų higiena tarp nuoširdumo ir reklamos
Galų gale, ar tai svarbu – ar gydytojas moko vaikus rūpintis dantimis dėl grynos idėjos, ar todėl, kad tikisi ateityje matyti juos savo kabineto kėdėje? Rezultatas vaikui tas pats – jis sužino, kaip taisyklingai valytis dantis, kodėl saldumynai kenkia, kodėl reikia lankytis pas odontologą reguliariai. Galbūt būtent taip ir turėtų atrodyti sveika visuomenės švietimo sistema – kai privatus sektorius užpildo tas spragas, kurių valstybinė sistema tiesiog nepajėgia uždaryti.
Tačiau būtų naivu tikėtis, kad keli vizitai per metus išspręs visuomenės dantų sveikatos problemas. Tai tėra maža dalelė didesnės dėlionės, kurioje trūksta sistemingo požiūrio, valstybės finansavimo ir tėvų atsakomybės. Klinikų iniciatyvos – geras pradžios taškas, bet ne pabaiga. Ir jeigu jau kalbame apie kritišką žvilgsnį, tai vertinti reikia ne gražias nuotraukas iš mokyklų, o tai, ar po dešimties metų šie vaikai iš tiesų turės sveikesnius dantis nei jų tėvai.
