Kai artimas žmogus miršta užsienyje, o tau vos dvidešimt keli metai, pasaulis akimirksniu apsiverčia aukštyn kojomis. Reikia ne tik išgyventi netektį, bet ir tuo pačiu metu skambinėti į nepažįstamas įstaigas, pildyti anglišką biurokratiją ir priiminėti sprendimus, kuriems niekas mokykloje nemokė. Būtent tokiose situacijose atsiskleidžia tai, ką pedagogai vadina neformaliuoju ugdymu – mokymusi ne per vadovėlį, o per realų gyvenimą, kuris kartais būna žiaurus mokytojas.
Šis straipsnis skirtas tiems jauniems žmonėms, kurie Anglijoje gyvena, dirba ar studijuoja ir vieną dieną gali susidurti su būtinybe organizuoti PalaikuTransportavimas.lt artimojo palaikų pervežimą atgal į Lietuvą. Pasistengsiu paaiškinti procesą paprastai, be nereikalingo biurokratinio žargono, ir kartu parodyti, kokias gyvenimiškas kompetencijas tokia patirtis formuoja.
Kodėl ši tema aktuali būtent jaunimui
Lietuvių bendruomenė Anglijoje – viena didžiausių Europoje. Daugybė šeimų gyvena išskirtos: seneliai lieka Lietuvoje, o vaikai ir vaikaičiai dirba Londone, Mančesteryje ar Norwiche. Kai kas emigravo dar mokykliniame amžiuje ir dabar, būdami dvidešimt penkerių ar trisdešimties, staiga tampa vieninteliais šeimos nariais, gyvenančiais toje pačioje šalyje, kur įvyko netektis.
Realybė tokia, kad būtent jaunas žmogus, mokantis anglų kalbą ir orientuojantis vietinėje sistemoje, dažnai tampa tuo, kuris turi viską sutvarkyti – nors emociškai tam gali būti visiškai nepasiruošęs. Ir čia neformalus ugdymas įgauna visai kitą prasmę: tai nebe savanoriškas kursas ar projektas, o priverstinis, bet labai vertingas mokymasis atsakomybės, streso valdymo ir bendravimo su institucijomis.
Kas iš tikrųjų vyksta organizuojant palaikų pervežimą
Pirmiausia verta suprasti patį procesą, nes žinojimas mažina baimę. Kai žmogus miršta Anglijoje, mirtis turi būti oficialiai registruota vietos savivaldybėje (register office). Be mirties liudijimo joks tolesnis žingsnis nėra įmanomas – nei kremacija, nei laidojimas, nei pervežimas.
Tolesni žingsniai paprastai atrodo taip:
- Gydytojas arba koronierius (coroner) patvirtina mirties priežastį – kartais reikalingas ir skrodimas, ypač jei mirtis buvo netikėta.
- Šeima arba atsakingas asmuo kreipiasi į laidojimo paslaugų biurą (funeral director), kuris specializuojasi tarptautiniuose pervežimuose.
- Ruošiami dokumentai: mirties liudijimas, „freedom from infection” pažyma, kartais leidimas pervežti kūną (Certificate of Removal arba Coroner’s Order).
- Lietuvos ambasada arba konsulatas Londone gali padėti patvirtinti dokumentus arba juos legalizuoti.
- Palaikai transportuojami specialiu antisanitariniu karstu, atitinkančiu tarptautinius reikalavimus, dažniausiai lėktuvu arba specializuotu automobiliu per Lamanšo tunelį.
Skamba sudėtingai, bet tiesa ta, kad didžiąją dalį techninio darbo atlieka laidojimo biuras. Jaunam žmogui lieka koordinavimo, komunikacijos ir sprendimų priėmimo vaidmuo – o tai jau savaime yra rimta pamoka apie tai, kaip veikia suaugusiųjų pasaulis.
Dokumentai, kurių niekas iš anksto nepaaiškina
Vienas dažniausių dalykų, dėl kurių žmonės susinervuoja – niekas iš anksto nepasako, kokių popierių tiksliai reikės. Todėl verta žinoti bent apytikslį sąrašą, kad nesijaustum pasiklydęs pačiu sunkiausiu momentu.
Anglijos pusėje dažniausiai prireiks:
- Mirties liudijimo (Death Certificate) – originalo ir kelių kopijų.
- Medicininės pažymos, patvirtinančios, kad mirtis nesusijusi su infekcine liga.
- Koronieriaus išduoto leidimo, jei mirtis buvo tirta teismo medicinos ekspertų.
- Karsto sertifikato, patvirtinančio, kad jis atitinka tarptautinio transportavimo standartus (dažniausiai cinko įdėklas).
Lietuvos pusėje gali prireikti:
- Dokumentų vertimo į lietuvių kalbą (dažnai tai gali padaryti pats laidojimo biuras arba konsulatas).
- Pranešimo vietos civilinės metrikacijos skyriui apie mirties faktą registracijai Lietuvoje.
- Kartais – notarinio patvirtinimo, jei tvarkomas palikimas ar kiti teisiniai klausimai.
Patarimas, kurį verta įsidėmėti: visada prašyk kelių originalo kopijų mirties liudijimo iš karto, nes vėliau jas atkurti gali užtrukti savaites, o kai kurie procesai Lietuvoje reikalauja būtent originalo, ne skenuotos kopijos.
Kaip pasirinkti laidojimo paslaugų biurą, kuris tikrai padės
Anglijoje veikia dešimtys biurų, siūlančių „repatriation services”, tačiau ne visi turi patirties dirbant su Lietuva. Verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus prieš pasirašant sutartį.
Pirma, paklausk, ar biuras jau turėjo panašių atvejų su Lietuva – jei taip, jie žinos, kokių dokumentų reikalauja būtent lietuviškos institucijos, ir sutaupys tau daug laiko. Antra, būtinai išsiaiškink visą kainą iš anksto, raštu, nes pervežimo paslaugos kartais apima papildomus mokesčius už greitą tvarkymą, savaitgalio darbą ar oro uosto mokesčius, kurie neatsispindi pirminėje sąmatoje. Trečia, patikrink, ar biuras bendradarbiauja tiesiogiai su Lietuvos laidojimo namais – tai reiškia, kad kūnas bus perimtas iš oro uosto ar sienos jau suderintu būdu, be papildomo streso tavo pusėje.
Lietuvos ambasada Londone taip pat gali rekomenduoti patikrintus partnerius – tai nemokama paslauga, kuria retai kas pasinaudoja, nors verta.
Kai biurokratija tampa gyvenimo mokykla
Čia ir prasideda tas neformalusis ugdymas, apie kurį kalbame straipsnio pavadinime. Organizuodamas palaikų pervežimą jaunas žmogus per savaitę ar dvi išmoksta to, ko universitetas nemoko per keturis metus: kaip skambinti į instituciją ir gauti aiškų atsakymą, kaip nepasiduoti, kai telefonu tave persiunčia iš vieno skyriaus į kitą, kaip valdyti emocijas priimant racionalius sprendimus, kaip skaityti sutartis ir nesutikti su nesąžiningomis sąlygomis.
Neformaliojo ugdymo specialistai tokias situacijas vadintų „gyvenimo įgūdžių” (life skills) ugdymu – kompetencijomis, kurios formuojasi ne per pamoką, o per patirtį, refleksiją ir būtinybę veikti. Skirtumas tas, kad čia nėra mentoriaus ar mokytojo šalia – tenka mokytis savarankiškai, dažnai klystant ir taisant klaidas eigoje.
Verta į šią patirtį pažiūrėti būtent per tokį prizmę – ne kaip į vien tik skausmingą pareigą, bet kaip į momentą, kuris suformuos tavo gebėjimą tvarkytis su krizėmis ateityje. Žmonės, kurie perėjo tokį procesą, vėliau pastebi, kad kur kas ramiau reaguoja į biurokratines kliūtis darbe, bendraudami su bankais ar tvarkydami kitus sudėtingus reikalus.
Emocinė pusė, kurios negalima ignoruoti
Svarbu pasakyti atvirai: sielvartas ir dokumentų tvarkymas vienu metu – tai nenormali našta, ir tai, kad sunku, nereiškia, jog kažką darai blogai. Daugelis jaunų žmonių pasakoja, kad būtent administracinis darbas laikinai „užpildė” tuštumą – buvo lengviau skambinėti į institucijas nei sėdėti su savo jausmais. Tai natūralus gynybos mechanizmas, tačiau svarbu neleisti jam tapti vieninteliu būdu susidoroti su netektimi.
Keletas praktinių patarimų, kurie padeda išlaikyti pusiausvyrą:
- Nesistenk viską daryti vienas – paprašyk draugo ar bendradarbio pagalbos bent jau su skambučiais ar dokumentų rūšiavimu.
- Kreipkis į psichologinės pagalbos linijas, jei jautiesi perdegęs – Lietuvoje veikia nemokamos linijos, kurios pasiekiamos ir iš užsienio.
- Leisk sau pertraukas – net dvidešimties minučių pasivaikščiojimas gali grąžinti aiškumą prieš kitą svarbų skambutį.
- Rašyk sau trumpus užrašus apie tai, kas jau padaryta ir kas liko – tai sumažina jausmą, kad viską reikia laikyti galvoje.
Darbdaviai Anglijoje dažniausiai suteikia „compassionate leave” – keletą apmokamų ar bent jau garantuotų laisvų dienų netekties atveju. Verta apie tai paklausti personalo skyriaus, nes ne visi žino, kad tokia teisė egzistuoja net ir laikinose darbo sutartyse.
Praktinis kontrolinis sąrašas, kurį verta išsisaugoti
Kad procesas neatrodytų kaip chaosas, štai supaprastinta seka, kurią galima naudoti kaip atmintinę:
- Registruoti mirtį vietos savivaldybėje ir gauti mirties liudijimą.
- Susisiekti su laidojimo biuru, turinčiu patirties su tarptautiniais pervežimais į Lietuvą.
- Susisiekti su Lietuvos ambasada ar konsulatu dėl dokumentų legalizavimo ir rekomendacijų.
- Suderinti karsto ir pervežimo reikalavimus (cinko įdėklas, sanitariniai reikalavimai).
- Sutarti su Lietuvos laidojimo namais dėl priėmimo ir tolesnio laidojimo organizavimo.
- Pasirūpinti dokumentų vertimais ir kopijomis būsimiems administraciniams reikalams Lietuvoje.
- Informuoti darbdavį, universitetą ar kitas institucijas apie situaciją ir pasinaudoti galimomis lengvatomis.
Šį sąrašą verta turėti ne tik dėl praktinės naudos, bet ir todėl, kad krizės metu smegenys prastai įsimena informaciją – turint aiškų planą popieriuje, sumažėja jausmas, kad viską gali pamiršti ar sujaukti.
Kai skausmas virsta patirtimi, kuri tave sustiprina
Sunku rasti prasmę situacijoje, kuri iš esmės yra vienas sunkiausių gyvenimo momentų. Tačiau tiesa ta, kad kiekvienas, kuris praėjo šį kelią – nuo skambučio iš ligoninės iki karsto atvežimo į gimtąjį miestelį – išeina iš jo kitoks. Ne stipresnis prasme, kad skausmas dingsta, bet stipresnis ta prasme, kad supranta, jog gali tvarkytis su chaosu, biurokratija ir netikrumu vienu metu.
Neformalusis ugdymas retai kada atrodo taip, kaip mokykloje aprašytas žodis „kompetencija”. Dažniau jis atrodo kaip bemiegė naktis, skambinant į konsulatą ir bandant suprasti, ką reiškia „coroner’s release form”. Bet būtent tokie momentai formuoja žmogų, kuris vėliau, susidūręs su kita gyvenimo krize, žinos: aš jau kartą tai išgyvenau, aš susitvarkysiu ir dabar.
Jei šiuo metu skaitai šį straipsnį, nes pats esi tokioje situacijoje – leisk sau būti ir susikrimtusiam, ir organizuotam vienu metu. Tai nėra prieštaravimas. Tai ir yra tikrasis suaugimas, apie kurį jokia paskaita niekada nepapasakos taip aiškiai, kaip papasakoja pati gyvenimo patirtis.
