Kodėl mes vis dar painiojame dalyvinius pusdalyvius?
Jei manai, kad PUPP – tai kažkoks naujas socialinių tinklų terminas, turiu tave nuvilianti: tai pusdalyviai. Taip, tos keistos kalbos dalys, kurias mokykloje bandėme įsiminti, bet dažniausiai tiesiog ignoravome. Dabar, kai rašai kursinį, CV ar net paprastą žinutę, staiga pasirodo, kad šitų dalykų žinojimas tikrai praverčia.
Pusdalyviai lietuvių kalboje yra tarsi kalbos akrobatai – jie turi veiksmažodžio savybių, bet elgiasi kaip būdvardžiai. Skamba sudėtingai? Iš tiesų tai ne taip baisu, kaip atrodo vadovėliuose. Problema ta, kad dauguma žmonių juos vartoja automatiškai, net nesusimąstydami, ar teisingai. O klaidos? Jos tikrai pastebimos, ypač oficialiuose tekstuose.
Klasikinės klaidos, kurias daro visi
Pirmoji ir populiariausia klaida – neteisingas pusdalyvio derinimas su daiktavardžiu. Pavyzdžiui, rašome „mergina, sėdinti ant suolelio” vietoj „mergina, sėdėjusi ant suolelio”, kai kalbame apie praeitį. Arba dar blogiau – „aš, būdamas pavargęs” vietoj „aš, būdama pavargusi” (jei rašo mergina).
Antra dažna problema – pusdalyvių maišymas su veiksmažodžiais. „Jis atėjo ir būdamas pavargęs” – šitas sakinys skamba keistai, nes čia pusdalyvį naudojame ten, kur reikėtų paprasčiausio veiksmažodžio. Geriau būtų „Jis atėjo pavargęs” arba „Kai jis atėjo, buvo pavargęs”.
Trečia klasika – pusdalyvių su priesaga -ant/-int/-ęs painiojimas. „Studentas, studijuojąs universitete” ar „studentas, studijuojantis universitete”? Teisingas variantas – studijuojantis, nes kalbame apie esamą laiką ir veikiamąją rūšį. Bet jei studentas jau baigė studijas, tai „studentas, studijavęs universitete”.
Dar viena įdomi klaida – perteklinis pusdalyvių naudojimas. Kai viename sakinyje sukiši tris pusdalyvius, tekstas tampa sunkiai skaitomas: „Mergina, sėdinti prie lango ir skaitanti knygą, būdama susimąsčiusi, nepastebėjo ateinančio draugo”. Galvą skauda skaityti, tiesa?
Kaip atskirti veikiamosios ir neveikiamosios rūšies pusdalyvius
Čia prasideda tikrasis galvosūkis. Veikiamosios rūšies pusdalyviai rodo, kad kas nors pats atlieka veiksmą: „bėgantis vaikas”, „rašanti mergina”, „miegojęs šuo”. Subjektas pats veikia – vaikas bėga, mergina rašo, šuo miegojo.
Neveikiamosios rūšies pusdalyviai rodo, kad su kažkuo kas nors daroma arba buvo padaryta: „skaitoma knyga”, „rašomas laiškas”, „sumuštas obuolys” (na gerai, gal ne obuolys, bet supratai mintį). Čia subjektas yra veikimo objektas.
Praktinis patarimas: jei gali paklausti „kas daro?”, tai veikiamoji rūšis. Jei „kas daroma?”, tai neveikiamoji. Pavyzdžiui: „kas daro?” – „vaikas bėga” = „bėgantis vaikas”. „Kas daroma?” – „knyga skaitoma” = „skaitoma knyga”.
Dar vienas trikis – neveikiamosios rūšies pusdalyviai dažnai turi priesagas -amas/-imas, -tas/-tas. „Mėgstamas filmas”, „statomas namas”, „išgirstas garsas”. Jei matai šias priesagas, greičiausiai tai neveikiamoji rūšis.
Laiko kategorijos pusdalyviuose – kada kas tinka
Esamojo laiko pusdalyviai naudojami, kai veiksmas vyksta dabar arba nuolat: „bėgantis”, „rašantis”, „miegantis”. Tai gana paprasta. Bet štai būtasis laikas – čia jau įdomiau.
Būtojo laiko pusdalyviai su -ęs/-usi rodo, kad veiksmas įvyko prieš pagrindinį sakinį: „Pavalgęs vakarienę, jis išėjo” – pirmiausia pavalgė, paskui išėjo. „Perskaitęs knygą, grąžino ją bibliotekai” – pirma perskaitė, tada grąžino.
Dažna klaida – naudoti esamojo laiko pusdalyvį, kai reikia būtojo: „Jis, grįžtantis iš mokyklos, sutiko draugą” – jei jau grįžo ir sutiko, tai turėtų būti „grįžęs”, ne „grįžtantis”. „Grįžtantis” reikštų, kad jis dar tebegrįžta.
Būsimojo laiko pusdalyviai su -siąs/-sianti lietuvių kalboje naudojami retai ir dažniausiai skamba keistai. „Jis, turėsiąs atvykti rytoj” – geriau paprasčiau: „Jis, kuris turėtų atvykti rytoj” arba tiesiog „Jis atvyks rytoj”.
Pusdalyvių vietoje dalyviai – kai supainiojame terminus
Čia reikia padaryti pauzę ir paaiškinti vieną dalyką: pusdalyviai ir dalyviai – ne tas pats. Dalyviai yra tie su -damas/-dama galūnėmis: „bėgdamas”, „rašydamas”, „miegodamas”. Jie rodo lydimuosius veiksmus – du veiksmai vyksta vienu metu.
„Jis bėgo klausydamasis muzikos” – bėgo ir tuo pačiu klausėsi. „Ji šypsojosi kalbėdama telefonu” – šypsojosi ir kalbėjo vienu metu. Dalyviai visada turi derėti su veiksniu gimine ir skaičiumi: „ji bėgdama”, „jis bėgdamas”, „jie bėgdami”.
Pusdalyviai, kaip jau minėjome, yra kitokie – jie labiau primena būdvardžius ir gali būti savarankiški sakinio nariai. „Bėgantis žmogus” – čia „bėgantis” yra pusdalyvinis pažyminys. „Žmogus bėgdamas” – čia „bėgdamas” yra dalyvis, rodantis lydimuoją veiksmą.
Mokykloje dažnai šiuos dalykus painioja net mokytojai, todėl nesijaudink, jei tau irgi ne viskas aišku. Svarbu suprasti pagrindinę logiką: dalyviai rodo lydimuosius veiksmus (-damas), pusdalyviai veikia kaip būdvardžiai (-antis, -ęs, -amas).
Kada geriau išvis nevartoti pusdalyvių
Štai ko tavęs niekas mokykloje neišmokė: ne visada pusdalyviai yra gera idėja. Kartais paprastesnis sakinys skamba daug geriau nei sudėtingas konstruktas su pusdalyviais.
Pavyzdžiui, vietoj „Mergina, sėdinti kavinėje ir gerianti kavą, skaitė knygą” galima tiesiog: „Mergina kavinėje gėrė kavą ir skaitė knygą”. Skamba natūraliau, tiesa? Pusdalyviai dažnai prideda oficialumo ir sunkumo tekstui, o jaunimo portalui ar draugiškam tekstui tai ne visada tinka.
Kitas atvejis – socialiniai tinklai ir žinutės. Jei rašai draugui „Aš, būdamas mieste, užsuksiu pas tave”, skambėsi kaip robotas. Geriau: „Esu mieste, užsuksiu pas tave”. Paprasta, aiškiai, žmogiškai.
Oficialūs tekstai – CV, motyvaciniai laiškai, akademiniai darbai – čia pusdalyviai kartais praverčia, nes prideda rimtumo. „Studentas, studijavęs užsienio universitete ir įgijęs tarptautinę patirtį” – CV tai gali skambėti gerai. Bet ir čia nereikia pernelyg daug – vienas kitas pusdalyvys pakanka.
Bendras principas: jei sakinys su pusdalyviu skamba keistai arba per sudėtingai, rašyk paprasčiau. Niekas tavęs neteisiaus už tai, kad vartoji paprastus sakinius. Priešingai – tekstas bus skaitomesnis.
Praktiniai pratimai, kaip įsiminti taisykles
Geriausias būdas išmokti – praktikuotis. Ne, ne tie nuobodūs vadovėlių pratimai, o realūs pavyzdžiai iš gyvenimo.
Pirmasis pratimas: paimk bet kokį straipsnį internete ir pabandyk rasti visus pusdalyvius. Pažymėk juos ir pagalvok, ar jie vartojami teisingai. Ar derinasi su daiktavardžiais? Ar teisingas laikas? Ar tinkama rūšis? Tai kaip detektyvo žaidimas, tik su kalba.
Antrasis pratimas: pabandyk perrašyti sakinius su pusdalyviais į paprastesnius variantus ir atvirkščiai. Pavyzdžiui: „Mergina, kuri skaito knygą” → „Mergina, skaitanti knygą” arba „Vaikas bėgo ir šaukė” → „Vaikas, bėgdamas, šaukė”. Tai padeda suprasti, kada pusdalyviai tikrai reikalingi, o kada tik apsunkina tekstą.
Trečiasis pratimas: rašyk trumpus tekstus apie savo dieną, tyčia naudodamas pusdalyvius. Pavyzdžiui: „Aš, atsikėlęs anksti, išėjau pasivaikščioti. Sutikau draugą, grįžtantį iš treniruotės. Mes, pasikalbėję apie planus, nusprendėme susitikti vakare”. Paskui perskaityk ir pagalvok, ar skamba natūraliai.
Dar vienas naudingas dalykas – skaityti gerus tekstus. Ne vadovėlius, o straipsnius, knygas, tinklaraščius. Atkreipk dėmesį, kaip profesionalūs rašytojai ar žurnalistai vartoja pusdalyvius. Dažnai pamatysi, kad jie naudoja juos saikingai ir tik ten, kur tikrai reikia.
Kai pusdalyviai tampa tavo draugais, ne priešais
Žinai, kas įdomiausia? Kai supranti pusdalyvių logiką, jie iš baisaus gramatikos monstro virsta į naudingą įrankį. Tai kaip išmokti važiuoti dviračiu – iš pradžių atrodo neįmanoma, bet paskui darosi natūralu.
Pusdalyviai leidžia sukurti gražesnius, įvairesnius sakinius. Vietoj nuobodaus „Mergina sėdėjo. Ji skaitė knygą. Ji buvo susimąsčiusi” gali parašyti „Susimąsčiusi mergina sėdėjo skaitydama knygą”. Vienas sakinys, daugiau informacijos, įdomesnis ritmas.
Bet svarbiausia – nereikia bijoti klysti. Net gimtakalbiai lietuviai kartais supainioja pusdalyvius, ypač sudėtingesnėse konstrukcijose. Jei parašei neteisingai, pasitikrink, ištaisyk ir eik toliau. Kalba – tai gyvas dalykas, ji nuolat keičiasi, ir svarbiausia yra bendravimas, o ne tobula gramatika.
Dar vienas dalykas: šiuolaikinė lietuvių kalba tampa paprastesnė. Jaunimas vis rečiau vartoja sudėtingas konstrukcijas su pusdalyviais, ir tai normalu. Kalba prisitaiko prie gyvenimo tempo ir bendravimo būdų. Svarbu žinoti, kaip teisingai, bet dar svarbiau – mokėti pasirinkti, kada tai tikrai reikalinga.
Taigi, jei kitą kartą rašysi tekstą ir sustos ties pusdalyviu, nesigąsk. Pagalvok: ar čia tikrai reikia pusdalyvio? Ar jis daro sakinį geresnį? Ar teisingai jį vartoji? Jei bent į vieną klausimą atsakymas neaiškus, rašyk paprasčiau. Niekas nepasakys, kad esi blogas rašytojas, nes vengi sudėtingų konstrukcijų. Priešingai – geras rašymas dažnai reiškia paprastumą ir aiškumą, o ne gramatikos demonstravimą.
