Kai šokis tampa kažkuo daugiau nei tiesiog judesiais
Žinot, kai žiūri į kažką šokantį ir galvoji „vau, čia ne tik technika”? Būtent toks jausmas užplūsta stebint Niką – mergaitę, kuri breakdance’ą pavertė savo gyvenimo būdu. Ne, rimtai, ne tiesiog hobiu ar sporto šaka, o tikra filosofija, per kurią ji žiūri į pasaulį.
Nikai dabar 23-eji, bet į breaking’o pasaulį ji įsuko dar būdama keturiolikmetė. Ir čia ne kokia romantizuota istorija apie „pamačiau ir iškart įsimylėjau”. Priešingai – pirmieji metai buvo pilni abejonių, kritimų (tiesiogine ir perkeltine prasme) ir minčių „gal tai ne man”. Bet kažkas ją traukė atgal į tą rūsį, kur vietiniai breakers’ai treniruodavosi. Gal ta energija, gal bendruomenės jausmas, o gal tiesiog tai, kad pirmą kartą gyvenime ji jautėsi esanti ten, kur reikia.
Nuo pirmųjų toprock’ų iki battle’ų scenoje
Pradžia buvo, švelniai tariant, nelengva. Nika prisimena, kaip pirmąsyk atėjo į cypher’į (tai toks ratas, kur breakers’ai po vieną šoka viduryje) ir tiesiog stovėjo paralyžuota iš baimės. „Visi buvo tokie geri, o aš vos galėjau normaliai six-step’ą padaryti”, – juokiasi ji dabar, bet tuomet tai nebuvo juokinga.
Bet štai kas įdomu – ji nepabėgo. Kiekvieną kartą grįždavo. Treniruodavosi namuose ant kilimu uždėto kartono (klasika!), žiūrėdavo valandų valandas YouTube’o tutorialų, bandydavo pakartoti Red Bull BC One čempionų judesius. Ir pamažu, labai pamažu, pradėjo jaustis komfortabiliau.
Pirmasis rimtesnis battle’as įvyko po pusantrų metų treniruočių. Nikai buvo šešiolika ir ji pralaimėjo pirmame raunde. Bet žinot kas? Tai buvo vienas geriausių dalykų, kas jai galėjo nutikti. „Supratau, kad pralaimėjimas nėra pabaiga. Tai tiesiog informacija – ką dar reikia tobulinti”, – sako ji.
Kai subkultūra tampa šeima
Breaking’as nėra tik apie judesius. Tai visa kultūra su savo kodeksu, vertybėmis, hierarchija. Ir Nikai teko išmokti visus tuos nerašytus įstatymus. Pavyzdžiui, kad niekada neperšoki per cypher’į. Kad visada duodi props (pagarbą) tam, kuris šoka prieš tave. Kad battle’e gali būti agresyvus, bet po jo – visada paspaudžiama ranka.
„Breaking’o bendruomenė man tapo antra šeima”, – sako Nika. Ir tai ne tuščios frazės. Kai jos tėvai skyrėsi, būtent crew’as (komanda) ją palaikė. Kai turėjo sunkumų mokykloje, būtent treniruotės padėdavo išsikrauti. Kai neturėjo pinigų nuvykti į svarbų battle’ą kitame mieste, bendruomenė suorganizavo mažą fundraiser’į.
Šita breaking’o pusė – bendruomeniškumas – yra kažkas, ko nepamatysi iš šono. Gali pamanyti, kad čia tik konkurencija ir ego, bet iš tiesų čia milžiniška pagarba vienas kitam ir noras padėti augti.
Kai reikia rinktis: normalus gyvenimas ar šokis?
Aštuoniolikos Nika susidūrė su klasikiniu dilema. Baigė mokyklą ir visi klausinėjo: „Tai ką dabar? Universitetą? Darbą?” O ji galvojo tik apie tai, kaip patobulinti savo airflare’us ir kaip pasiruošti artėjančiam tarptautiniam battle’ui.
Spaudimas buvo realus. Tėvai, nors ir palaikantys, nerimaavo dėl ateities. Draugai ėjo įprastais keliais – studijos, karjera, stabilumas. O Nika? Ji pasirinko rizikuoti. Įstojo į universitetą (kompromisas su tėvais), bet visą laisvą laiką skyrė breaking’ui.
„Buvo momentų, kai galvojau, kad esu kvailė. Kai draugai jau dirbo normalius darbus, turėjo pinigų, o aš vis dar gyvenau su tėvais ir vieninteliai mano pajamos buvo iš šokių pamokų vaikams”, – prisipažįsta ji. Bet kažkas viduje sakė tęsti.
Ir štai čia prasideda įdomioji dalis. Nika pradėjo laimėti. Ne iškart didžiuosius battle’us, bet mažesnius. Pradėjo gauti kvietimus į tarptautinius renginius. Pradėjo ją pastebėti didesnės prekių ženklų kompanijos. Pamažu tas „neaiškus hobis” virto tikra karjera.
Filosofija, kurią išmokė šokis
Dabar Nika kalba apie breaking’ą kaip apie gyvenimo mokytoją. Ir čia ne kažkokie abstraktūs dalykai – ji turi konkrečių pavyzdžių.
Pirma, ištvermė. „Kai bandai išmokti naują move’ą ir nepavyksta šimtą kartų iš eilės, o tada šimtą pirmą – pavyksta, supranti, kad viskas gyvenime veikia taip pat. Tiesiog reikia nenustoti bandyti”, – aiškina ji.
Antra, prisitaikymas. Breaking’e niekada nežinai, kokia muzika grieš, kokia bus grindų danga, kas bus tavo oponentas. Turi mokėti improvizuoti. „Gyvenime irgi negali visko suplanuoti. Reikia mokėti keisti kryptį viduryje kelio”, – sako Nika.
Trečia, autentiškumas. Breaking’o bendruomenė iškart pajunta, kai kažkas kopijuoja, o ne kuria savo stilių. „Pradžioje visi kopijuojam savo herojus, bet tikras augimas prasideda, kai randi savo balsą. Ir tai galioja ne tik šokyje”, – pastebi ji.
Ketvirta, pagarba. „Battle’e gali visiškai sunaikinti oponentą savo šokiu, bet po to privalai jam parodyt pagarbą. Nes rytoj jis gali būti geresnis ir sunaikinti tave. Tai moko nuolankumo”, – aiškina Nika.
Kai mergina įžengia į vyriškų dominuojamą pasaulį
Negalima nekalbėti apie tai, kad breaking’as istoriškai buvo ir vis dar yra vyriškų dominuojama sritis. B-girls (taip vadinamos merginos breakers’ės) sudaro gal 20-30% bendruomenės, o didžiuosiuose battle’uose – dar mažiau.
Nika su šia realybe susidūrė nuo pirmos dienos. „Buvo momentų, kai jaučiausi nematoma. Kai cypher’e visi duodavo props vaikinams, o manęs tarsi nebūtų”, – prisimena ji. Buvo ir tiesioginių komentarų tipo „neblogai mergaitei” arba „šoka kaip vaikinas” (tarsi tai būtų komplimentas).
Bet ji pasirinko ne kovoti prieš sistemą, o keisti ją iš vidaus. Pradėjo organizuoti all-female cypher’us, kur merginos galėjo šokti be spaudimo. Pradėjo mentorinti jaunesnes b-girls. Pradėjo aktyviai kalbėti apie lytinę lygybę breaking’o bendruomenėje.
„Dabar situacija gerėja. Vis daugiau merginų ateina, vis daugiau pagarbos jos gauna. Bet kelias dar ilgas”, – sako ji. Ir priduria svarbią mintį: „Nereikia šokti ‘kaip vaikinas’ ar ‘kaip mergina’. Reikia šokti kaip tu pats.”
Praktiniai patarimai tiems, kas nori pradėti
Paklausiau Nikos, ką ji patartų kam nors, kas nori pradėti breaking’ą (ar bet kokį kitą šokį) bet bijo ar nežino nuo ko pradėti.
„Pirma, tiesiog ateik. Nereikia būti atletišku, lankščiu ar turinčiu šokių patirties. Visi pradėjo nuo nulio”, – sako ji. Ir priduria, kad pirmosios treniruotės bus nepatogios, bet tai normalu. „Jei pirma diena būtų lengva, tai reikštų, kad nesimoki nieko naujo.”
Antra, rask savo bendruomenę. „Gali mokytis iš YouTube, bet tikrasis augimas vyksta treniruojantis su kitais. Ieškokite vietinių cypher’ų, open training’ų, workshop’ų”, – pataria ji. Ir nesvarbu, ar tai breaking’as, ar hip-hop’as, ar šiuolaikinis šokis – principas tas pats.
Trečia, nebijok klausinėti. „Breaking’o bendruomenė atrodo baugi iš šono, bet iš tiesų visi nori padėti. Jei nežinai kaip kažką padaryti – klausk. Jei nežinai kaip kažkas vadinasi – klausk. Niekas nesijuoks”, – užtikrina Nika.
Ketvirta, filmuok save. „Aš žinau, nemalonu žiūrėti save šokant, bet tai geriausias būdas pamatyti, ką darai gerai ir ką reikia tobulinti. Kas savaitę peržiūriu savo treniruočių įrašus”, – dalijasi ji praktiniu patarimu.
Penkta, ir gal svarbiausia – turėk kantrybės sau. „Matai Instagram’e kažką darant neįtikėtinus dalykus ir galvoji ‘aš niekada’. Bet nematai tų dešimties metų treniruočių už tų dešimties sekundžių video. Visi turi savo tempą”, – primena Nika.
Kai šokis tampa tiltu į pasaulį
Šiandien Nika keliauja po pasaulį dalyvaudama battle’uose, vedama workshop’us, bendradarbiaudama su įvairiomis kompanijomis. Ji šoko Paryžiuje, Berlyne, Seule, Niujorke. Susipažino su žmonėmis iš visų kontinentų. Ir visa tai – dėka breaking’o.
„Kai eini į cypher’į Tokijuje ir nors nekalbi japoniškai, bet per šokį gali komunikuoti, supranti, kad šokis yra universali kalba”, – sako ji. Ir tai ne metafora – tai jos gyvenimo realybė.
Breaking’as ją išmokė ne tik fizinių dalykų – jėgos, lankstumo, koordinacijos. Jis išmokė ją būti drąsiai, rizikuoti, nepabūgti iššūkių. Išmokė ją vertinti procesą, ne tik rezultatą. Išmokė ją būti autentiška ir gerbti kitų autentiškumą.
„Kai žmonės klausia, kas yra breaking’as, aš sakau – tai gyvenimo būdas. Tai kaip tu žiūri į iššūkius, kaip reaguoji į nesėkmes, kaip šventies pergales, kaip elgiesi su kitais”, – aiškina Nika. Ir priduria: „Galiu nešokti mėnesį, bet vis tiek esu b-girl. Nes tai ne tik tai, ką darau, bet ir kas esu.”
Dabar ji planuoja atidaryti savo šokių studiją, kur galėtų mokyti ne tik technikos, bet ir tos filosofijos, kurią pati išmoko. „Noriu sukurti erdvę, kur žmonės jaustųsi saugūs eksperimentuoti, klysti, augti. Tokią, kokios man reikėjo pradedant”, – dalijasi savo svajonėmis.
Ir žinot kas? Stebint jos kelią, tikrai tikiu, kad tai įvyks. Nes jei breaking’as ką nors moko, tai būtent to, kad su pakankamai atsidavimu ir darbo galima pasiekti bet ką. Net jei pradžioje atrodo neįmanoma. Net jei visi sako, kad tai ne tikra karjera. Net jei pats abejoji.
Nikos istorija – tai priminimas, kad kartais verta pasikliauti tuo vidiniu balsu, kuris sako „tai tavo kelias”, net jei jis atrodo netradicinis. Kad aistra, paversta filosofija, gali tapti ne tik karjera, bet ir gyvenimo prasmės šaltiniu. Ir kad šokis – ar bet koks kitas menas – gali būti kur kas daugiau nei tik hobis. Jis gali būti būdas suprasti save ir pasaulį aplink.
