Kai liūdesys tampa kažkuo daugiau
Visi esame turėję tų dienų, kai viskas atrodo pilka, kai nesinori keltis iš lovos, kai net mėgstami dalykai nebesuteikia jokio malonumo. Tai normalu. Bet kas nutinka, kai tokios dienos nesibaigia? Kai savaitė virsta dviem, mėnuo – dviem, ir tu vis dar jauti tą pačią tuštumą, tą pačią svorį ant krūtinės?
Depresija paaugliams – tai ne kaprizas, ne tingumas ir tikrai ne kažkas, ką galima „išsigalvoti”. Tai rimta psichinė sveikatos būklė, kuri Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, vis dažniau palytia jaunus žmones. Statistika šiek tiek šiurpina: maždaug kas penktas paauglys pasaulyje patiria depresijos epizodą iki 18-ojo gimtadienio. Ir daugelis iš jų – tyli. Nes nežino, kas jiems vyksta. Nes bijo, kad niekas nesupras. Nes mano, kad tai praeis savaime.
Šis straipsnis – ne gydytojo receptas ir ne psichologijos vadovėlis. Tai tiesiog pokalbis apie tai, ką svarbu žinoti – ar tu pats jauti kažką keisto, ar matai, kad draugui kažkas negerai.
Depresija vs. tiesiog bloga nuotaika – kur riba?
Čia ir prasideda didžiausias sunkumas. Paauglystė pati savaime yra emocinis kaleidoskopas – viena diena jautiesi ant bangos, kita – viskas griūna. Hormonai, mokyklos stresas, santykiai, savęs ieškojimas – visa tai sukuria tokį jausmų kokteilį, kuriame tikrai sunku atskirti, kas yra „normalus paauglystės chaosas” ir kas jau yra kažkas rimtesnio.
Paprasčiausias skirtumas: bloga nuotaika praeina. Gal po dienos, gal po savaitės. Kažkas nutinka – susipyksti su draugu, gauni blogą pažymį – ir jauti liūdesį. Bet tada situacija pasikeičia arba tiesiog laikas padaro savo, ir tu vėl jautiesi žmogumi.
Depresija taip neveikia. Ji neišnyksta, kai pasikeičia aplinkybės. Ji gali atsirasti net tada, kai objektyviai viskas tavo gyvenime yra gerai – geri draugai, normali šeima, nėra jokios akivaizdžios priežasties jaustis blogai. Ir būtent tai dažnai labiausiai glumina ir patį žmogų, ir jo artimuosius: „Bet juk tau viskas gerai, ko tu liūdi?”
Depresija – tai ne liūdesio reakcija į blogą įvykį. Tai smegenų chemijos, genetikos, aplinkos ir daugelio kitų veiksnių derinys, kuris sukelia nuolatinę, gilią ir dažnai nepaaiškinamą emocinę kančią.
Simptomai, kurie gali rodyti, kad kažkas negerai
Depresija pas kiekvieną atrodo šiek tiek kitaip. Bet yra tam tikrų ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį – tiek savyje, tiek kituose.
Emociškai:
- Nuolatinis liūdesys arba tuštuma, kuri nepraeina kelias savaites
- Dirglumas ir pykčio protrūkiai dėl smulkmenų (paaugliams depresija dažnai pasireiškia kaip pyktis, o ne liūdesys)
- Jausmas, kad esi beverčis, kad esi našta kitiems
- Kaltės jausmas be aiškios priežasties
- Viltingumo praradimas – jausmas, kad ateityje niekas nepasikeis
Elgesyje:
- Atsitraukimas nuo draugų ir šeimos, noras visą laiką būti vienam
- Mėgstamų veiklų nebejaudina – nei muzika, nei sportas, nei žaidimai, nieko
- Mokymosi rezultatai krenta, sunku susikoncentruoti
- Pradedi vengti mokyklos, ieškoti pretekstų neiti
- Gali padidėti alkoholio ar kitų medžiagų vartojimas
Fiziškai:
- Miego problemos – arba miegi per daug, arba visai negali užmigti
- Apetito pokyčiai – arba visai nesinori valgyti, arba valgymas tampa vienintelis paguodos šaltinis
- Nuolatinis nuovargis, net jei miegi pakankamai
- Galvos skausmai, pilvo skausmai, kiti fiziniai negalavimai be aiškios medicininės priežasties
Svarbu: nebūtina turėti visų šių simptomų. Jei keletas iš jų trunka ilgiau nei dvi savaites ir trukdo normaliai gyventi – tai jau pakankama priežastis pasikalbėti su specialistu.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį sunku kalbėti, bet reikia: mintys apie savižudybę ar savęs žalojimą. Jei tokios mintys atsiranda – net jei atrodo, kad tai tik mintys, net jei neketini jų įgyvendinti – tai rimtas signalas, kad reikia pagalbos dabar, ne rytoj.
Kodėl paaugliai tyli ir kaip tai keičia situaciją
Čia yra viena iš didžiausių problemų. Dauguma paauglių, kurie kenčia nuo depresijos, apie tai nekalba. Ir tam yra daugybė priežasčių, kurios visos yra suprantamos, nors ir labai skaudžios.
Pirma – stigma. Lietuvoje, nors situacija keičiasi, vis dar egzistuoja nuostata, kad psichinė sveikata yra kažkas gėdingo. „Psichiatras? Tai jau visai?” Tokios reakcijos baimė verčia tylėti.
Antra – nesupratimas, kas vyksta. Daug paauglių tiesiog nežino, kad tai, ką jie jaučia, turi pavadinimą. Jie mano, kad yra tiesiog „keisti”, „silpni” arba kad taip jaučiasi visi, tik visi kiti kažkaip susitvarko.
Trečia – baimė sukelti problemų. „Mama ir taip turi rūpesčių. Tėtis ir taip dirba daug. Nenoriu jų papildomai jaudinti.” Šis altruizmas – labai paaugliškas ir labai suprantamas – dažnai atitolina pagalbos ieškojimą.
Ketvirta – jausmas, kad niekas nesupras. Ypač jei aplinkoje nėra žmonių, kurie atvirai kalbėtų apie psichinę sveikatą.
Problema ta, kad tyla leidžia depresijai gilėti. Kuo ilgiau ji neaptariama ir negydoma, tuo sunkiau iš jos išlipti. Tai nėra kaltinimas – tai tiesiog faktas, kurį svarbu žinoti.
Ką daryti, jei manai, kad tai gali būti depresija
Gerai, tarkime, perskaitei simptomų sąrašą ir kažkas viduje sako „ei, tai skamba pažįstamai”. Ką toliau?
Pirmas žingsnis: pripažink tai sau. Tai sunkiau, nei atrodo. Leisk sau pasakyti: „Man gali būti blogai. Man gali reikėti pagalbos.” Tai nėra silpnumas – tai drąsa.
Antras žingsnis: pasikalbėk su kuo nors, kuo pasitiki. Tai gali būti tėvai, bet jei su jais sunku – gali būti draugas, mokytoja, mokyklos psichologas, teta, treneris. Svarbiausia – kad tai būtų žmogus, kuris išklausys be vertinimo. Nereikia iš karto viską paaiškinti. Galima tiesiog pasakyti: „Man pastaruoju metu labai sunku. Norėčiau pasikalbėti.”
Trečias žingsnis: kreipkis į specialistą. Šeimos gydytojas – geras pradinis taškas. Jis gali nukreipti pas psichologą ar psichiatrą. Taip pat galima tiesiogiai kreiptis į psichologą – tai nereikalauja siuntimo.
Praktiniai patarimai, kol laukiamas vizitas:
- Stenkis laikytis miego rutinos – net jei sunku, eik miegoti ir kelkis panašiu laiku
- Judėk – net trumpas pasivaikščiojimas lauke gali šiek tiek palengvinti
- Ribok socialinių tinklų laiką – jie dažnai pablogina savijautą
- Nerašyk sau diagnozės pagal interneto straipsnius – tai gali padaryti tik specialistas
- Jei turi minčių apie savęs žalojimą – skambink pagalbos linija dabar
Kur Lietuvoje galima kreiptis pagalbos
Tai galbūt pats praktiškiausias skyrius, nes dažnai problema ne ta, kad žmonės nenori pagalbos – o ta, kad nežino, kur jos ieškoti.
Pagalbos linijos (nemokamos, veikia visą parą arba ilgomis valandomis):
- Jaunimo linija: 8 800 28 888 – nemokama, veikia visą parą. Galima skambinti, rašyti el. paštu arba susirašinėti internetu per jų svetainę. Čia dirba apmokyti savanoriai, kurie išklausys be vertinimo.
- Vaikų linija: 116 111 – skirta iki 18 metų, nemokama, veikia visą parą.
- Vilties linija: 116 123 – suaugusiesiems, bet priima visus, nemokama.
- Krizių intervencijos centras Vilniuje: (8 5) 212 69 69
Specialistų pagalba:
- Mokyklos psichologas – nemokamas, prieinamas, geras pirmas žingsnis
- Šeimos gydytojas – gali išrašyti siuntimą pas psichiatrą ar psichologą
- Valstybinės psichikos sveikatos paslaugos – prieinamos su siuntimu, kompensuojamos PSDF
- Privatus psichologas – greičiau, bet kainuoja; kainos svyruoja nuo 30 iki 80+ eurų už sesiją
Internetiniai resursai:
- jaunimolinija.lt – galima susirašinėti, jei sunku kalbėti balsu
- pagalbasau.lt – informacija apie psichinę sveikatą lietuviškai
- open.lt – jaunimo psichinės sveikatos portalas su daug naudingos informacijos
Jei esi nepilnametis ir nori kreiptis pagalbos, bet bijai, kad tėvai sužinos – žinok, kad psichologai laikosi konfidencialumo principo. Jie nepasakos tavo tėvams to, ką jiems pasakysi, išskyrus atvejus, kai tavo gyvybei gresia pavojus. Tai tavo teisė.
Jei matai, kad draugui gali būti blogai
Kartais mes pastebime depresiją kituose anksčiau, nei jie patys. Ir čia iškyla klausimas: ką daryti? Kaip nekišti nosies, bet ir nepalikti žmogaus vieno?
Pirma ir svarbiausia – paklausk tiesiai. Daugelis žmonių bijo klausti „ar tu galvoji apie savižudybę?” manydami, kad tokiu klausimu gali „įdėti idėją”. Tyrimai rodo, kad taip nėra. Tiesus klausimas dažnai atveria duris pokalbiui, kurio žmogus labai laukė.
Galima pasakyti kažką panašaus į: „Pastebiu, kad pastaruoju metu tau atrodo sunkiau. Kaip iš tikrųjų jautiesi?” Arba tiesiog: „Aš čia. Jei nori pasikalbėti – esu.”
Ko nedaryti:
- Nesakyk „visiems sunku”, „kitiems dar blogiau” – tai invaliduoja žmogaus jausmus
- Nesakyk „tiesiog pabandyk galvoti pozityviai” – depresija taip neveikia
- Nebandyk būti terapeutu – tavo darbas yra palaikyti, ne gydyti
- Nežadėk laikyti paslapties, jei draugas atskleidžia, kad galvoja apie savižudybę – tokiu atveju reikia suaugusiojo pagalbos
Ir dar vienas dalykas: rūpinimasis kitu žmogumi, kuris kenčia, gali būti labai sunkus ir išsekinti. Pasirūpink ir savimi. Tu negali išgelbėti kito žmogaus vienas – bet gali padėti jam rasti pagalbą.
Kai pagalba ateina – gyvenimas nepasikeičia per naktį, bet keičiasi
Noriu būti atviras: depresijos gydymas nėra greitas procesas. Tai nėra taip, kad nuėjai pas psichologą vieną kartą ir viskas praėjo. Dažnai reikia laiko rasti tinkamą specialistą, tinkamą terapijos metodą, kartais – ir tinkamą vaistą. Ir tai gali frustravoti.
Bet štai kas tikra: depresija gydoma. Ne visada iki galo, ne visada greitai, bet žmonės iš jos išlipa. Psichoterapija – ypač kognityvinė elgesio terapija – veikia. Vaistai, kai jų reikia, veikia. Palaikymas veikia.
Jei pradedi gydymą ir atrodo, kad niekas nesikeičia – nepasiduok iš karto. Antidepresantai, pavyzdžiui, pradeda veikti po 2-4 savaičių. Terapija reikalauja laiko ir pasitikėjimo kūrimo. Tai procesas, o ne momentinis sprendimas.
Ir dar – gydymas nėra vienintelis dalykas. Miegas, judėjimas, ryšys su žmonėmis, kūryba, gamta – visa tai yra papildomi įrankiai, kurie kartu su profesionalia pagalba gali padaryti tikrą skirtumą. Ne vietoj jos, o kartu su ja.
Nes tu esi vertas pagalbos – ir taškas
Jei iki čia perskaitei šį straipsnį – gal todėl, kad kažkas viduje atpažino save. Arba draugą. Arba tiesiog norėjai suprasti.
Norisi pasakyti vieną dalyką, kurį galbūt šiandien reikia išgirsti: tai, ką jauti, yra tikra. Tavo skausmas nėra išgalvotas, nėra per didelis, nėra „per menkas, kad kreiptis pagalbos”. Nėra tokios ribos, kurią reikia peržengti, kad turėtum teisę prašyti pagalbos. Jei skauda – tai jau pakankama priežastis.
Depresija meluoja. Ji sako, kad niekas nesupras, kad niekas nepadės, kad taip bus visada. Tai ne tiesa. Bet suprasti, kad tai melas, dažnai galima tik tada, kai gauni pagalbą iš šalies.
Todėl – jei šiandien gali padaryti vieną žingsnį, tegul tai būna vienas skambutis, vienas pranešimas, vienas pokalbis. Ne dėl to, kad tai lengva. O dėl to, kad tu esi vertas pagalbos. Ir dėl to, kad gyvenimas po depresijos – jis egzistuoja, ir jis gali būti geras.
Jaunimo linija: 8 800 28 888. Nemokama. Visą parą. Jie laukia.
