Kai mokykla tampa košmaru
Žinai tą jausmą, kai ryte pabundi ir pirmoji mintis yra – tik ne šiandien. Tik ne ta pertrauka, tik ne tas koridorius, tik ne tas žmogus. Jei taip yra, greičiausiai žinai, apie ką kalbame. Patyčios mokykloje – tai ne kažkoks abstraktus reiškinys iš socialinių kampanijų plakatų. Tai kasdienybė, kuri gali sugriauti ne tik mokymosi rezultatus, bet ir tai, kaip žmogus jaučiasi savo kailyje dar daugelį metų po to.
Statistika Lietuvoje nėra džiuginanti. Tyrimai rodo, kad apie 30–40% mokinių yra patyrę patyčias bent kartą, o nemažai jų – reguliariai. Ir tai nėra tik fizinis stumdymas ar kumščiai – patyčios šiandien yra daug sudėtingesnės, subtilesnės ir kartais sunkiau pastebimos nei bet kada anksčiau. Todėl apie tai reikia kalbėti atvirai, be gražių frazių ir be apsimetinėjimo, kad viskas yra paprasčiau nei yra iš tikrųjų.
Patyčios nėra tik kumščiai – kaip atpažinti visas jų formas
Daugelis žmonių galvoja, kad patyčios – tai kai kažkas tave muša arba atima pinigus. Taip, tai irgi patyčios. Bet tai tik vienas galas labai ilgo spektro.
Štai kas dar patenka į tą kategoriją, net jei iš pirmo žvilgsnio taip neatrodo:
- Žodinės patyčios – pravardžiavimas, pašaipūs komentarai apie išvaizdą, šeimą, balsą, drabužius. Tai gali skambėti kaip „juokas”, bet kai tai kartojasi kiekvieną dieną, juoko čia nėra nė per nago juodymą.
- Socialinės patyčios – tyčinis ignoravimas, neįleidimas į grupę, skleidžiamos apkalbos, manipuliavimas draugystėmis. Tai galbūt labiausiai neįvertinta patyčių forma, nes ji nematoma, bet palieka labai gilius randus.
- Kibernetinės patyčios – žeminantys komentarai socialiniuose tinkluose, privačių nuotraukų platinimas, grupiniai pokalbiai, kuriuose iš žmogaus tyčiojamasi, netikrų paskyrų kūrimas.
- Fizinės patyčios – stumdymas, smūgiai, daiktų gadinimas ar vogimas.
Svarbu suprasti vieną dalyką: jei kažkas tau sako „tu per jautriai reaguoji” arba „tai tik juokas” – tai nereiškia, kad jie teisūs. Jei tau skauda, tai skauda. Taškas. Niekas kitas negali nuspręsti, kaip tu turėtum jaustis dėl to, kas su tavimi daroma.
Kodėl patyčios vyksta – ir kodėl tai nėra tavo kaltė
Tai galbūt svarbiausia dalis viso šio straipsnio. Labai daug žmonių, kurie patiria patyčias, pradeda galvoti, kad kažkas su jais negerai. Kad jie per daug keisti, per daug tylūs, per daug garsūs, per daug stori, per daug liekni, per daug protingi, per daug kvaili. Sąrašas begalinis, nes patyčių vykdytojai visada ras priežastį.
Psichologai jau seniai išsiaiškino, kad patyčios kyla ne iš aukos savybių, o iš agresoriaus vidinių problemų. Žmonės, kurie tyčiojasi iš kitų, dažniausiai:
- Patys jaučiasi bejėgiai kokioje nors gyvenimo srityje ir ieško būdų susigrąžinti kontrolės jausmą
- Auga aplinkoje, kur agresija yra normalizuota
- Nori socialinio statuso ir mano, kad kitus žemindami jį pakelia
- Patys yra arba buvo patyčių aukos
Tai nereiškia, kad reikia jų gailėtis ir nieko nedaryti. Tai reiškia, kad tu nesi problema. Problema yra jų elgesys ir aplinka, kuri jį toleruoja.
Ką daryti, kai tai vyksta tau – praktinis vadovas
Gerai, teorija – teorija, bet ką daryti realiai, kai stovi koridoriuje ir kažkas vėl pradeda savo reikalus? Čia nėra vieno universalaus recepto, bet yra keletas dalykų, kurie tikrai veikia.
Pirma – saugumas virš visko. Jei situacija yra fiziškai pavojinga, nereikia heroizmo. Pasitrauk, ieškok suaugusiojo, kvieskite pagalbą. Drąsa nėra stovėti ir gauti smūgius.
Antra – dokumentuok viską. Tai skamba biurokratiškai, bet labai padeda. Jei patyčios vyksta internete – daryk ekrano kopijas. Jei realiai – rašyk datą, laiką, kas buvo, kas matė. Kai kalbėsies su mokytojais ar tėvais, turėsi konkrečių faktų, o ne tik „jie vėl mane erzino”.
Trečia – kalbėk su kuo nors, kuo pasitiki. Žinau, žinau – tai lengviau pasakyti nei padaryti. Bet tylėjimas dažniausiai situacijos nepagerina. Tai gali būti tėvas, mama, brolis, sesuo, draugas, mokytojas, psichologas. Jei mokykloje yra socialinis pedagogas – tai kaip tik jo darbas padėti tokiose situacijose.
Ketvirta – mokykis atsikirsti žodžiais, ne kumščiais. Tai menas, kurį galima išmokti. Apie tai – daugiau kitame skyriuje.
Penkta – rūpinkis savimi. Sportas, hobiai, laiko leidimas su žmonėmis, kurie tave vertina – tai nėra prabanga, tai būtinybė. Kai esi stiprus viduje, išoriniai smūgiai atšoka kitaip.
Kaip atsikirsti – ir kodėl tai nėra taip paprasta, kaip atrodo
Internete pilna patarimų tipo „tiesiog ignoruok” arba „pasakyk jiems, kad jie kvaili”. Realybėje tai retai veikia taip sklandžiai. Bet yra keletas strategijų, kurios psichologiškai pagrįstos ir tikrai gali padėti.
Technika „sutinku ir einu toliau”. Kai žmogus tyčiojasi tikėdamasis, kad tu susierzinsi arba sutriks, o tu ramiai sutinki su tuo, ką jis sako, ir eini toliau – jis netenka to, ko ieškojo. Pavyzdžiui: „Tu toks keistas.” – „Taip, esu savitas. Ir?” Tai neatrodo kaip pergalė, bet iš tikrųjų tai yra, nes tu atimi iš jų galią.
Klausimai, kurie grąžina kamuolį. „Kodėl tau tai svarbu?”, „Ką tu tuo norėjai pasakyti?”, „Ar tau gerai?” – tokie klausimai perkelia dėmesį atgal ant agresoriaus ir dažnai jį supainioja, nes jis tikėjosi visai kito.
Kūno kalba yra pusė mūšio. Tai gali skambėti keistai, bet tyrimai rodo, kad žmonės, kurie eina tiesiai, žiūri į akis ir kalba ramiu, tvirtu balsu, rečiau tampa patyčių taikiniais. Tai nėra tavo kaltė, jei tu to nedarai – bet tai kažkas, ko galima išmokti.
Draugai – geriausias skydas. Patyčios daug rečiau vyksta, kai žmogus nėra vienas. Jei turi bent vieną draugą, su kuriuo gali leisti pertraukas, eiti namo – tai jau daug. Ieškokite savo žmonių: būreliai, sporto sekcijos, online bendruomenės su bendrais interesais – tai realūs būdai rasti savo genčiai.
Suaugusieji nepadeda – ką daryti tada
Tai labai dažna situacija ir labai suprantamas nusivylimas. Pasakei mokytojui – jis pasakė „susitarkite patys”. Pasakei tėvams – jie pasakė „nekreipk dėmesio”. Arba dar blogiau – situacija tik pablogėjo, nes agresorius sužinojo, kad tu „skundi”.
Jei taip nutiko, tai nereiškia, kad reikia pasiduoti. Štai ką galima daryti:
- Eik aukščiau. Jei klasės auklėtoja nepadėjo – direktoriaus pavaduotojas, direktorius. Jei mokykla nereaguoja – savivaldybės švietimo skyrius.
- Vaikų linija 116 111 – nemokama, anonimiška, veikia visą parą. Čia gali kalbėti apie viską, kas vyksta, ir gauti realią pagalbą bei patarimus, kaip veikti toliau.
- Jaunimo psichologinė pagalba – daugelyje miestų yra nemokamos konsultacijos jaunimui. Tai ne silpnumas – tai protingas žingsnis.
- Jei patyčios yra fizinės arba kibernetinės ir rimtos – tai gali būti teisinis reikalas. Tėvai gali kreiptis į policiją. Tai skamba drastiškai, bet kartais tai vienintelis dalykas, kuris sustabdo agresorių.
Ir dar vienas dalykas: jei tu matai, kad kažkas kitas patiria patyčias, ir tu nieko nedarai – tu irgi esi dalis tos sistemos. Ne todėl, kad esi blogas žmogus, o todėl, kad tylėjimas agresorius interpretuoja kaip pritarimą. Net mažas gestas – atsisėsti šalia, paklausti „ar tau gerai?” – gali labai daug reikšti.
Kai žaizdos lieka ilgiau nei patyčios
Reikia kalbėti ir apie tai, ką patyčios padaro ilgalaikėje perspektyvoje. Tai nėra skirta tavęs išgąsdinti – tai skirta tam, kad suprastum, jog tai, ką jauti, yra realu ir rimta.
Žmonės, kurie ilgai patyrė patyčias, dažnai vėliau kovoja su žemu savęs vertinimu, nerimu, depresija, pasitikėjimo žmonėmis problemomis. Kartais tie jausmai ateina daug vėliau – jau baigus mokyklą, kai atrodytų, kad viskas praeityje.
Jei pastebėji, kad:
- Nebenori eiti į mokyklą ir tai trunka ilgiau nei kelias dienas
- Esi nuolat liūdnas, tuščias arba piktas be aiškios priežasties
- Esi pradėjęs vengti draugų ir veiklų, kurios anksčiau patiko
- Turi minčių apie savęs žalojimą
…tai yra signalai, kad reikia kalbėtis su specialistu. Tai nėra dramatizavimas. Tai yra rūpinimasis savimi, ir tai yra drąsu, o ne silpna.
Tu esi daugiau nei tai, ką jie sako
Patyčios mokykloje yra realios, skausmingos ir kartais atrodo, kad neturi pabaigos. Bet turi. Mokykla – tai tik dalis gyvenimo, ir dažnai ta dalis, kuri mažiausiai atspindi, koks gyvenimas iš tikrųjų gali būti.
Svarbiausi dalykai, kuriuos norėtume, kad atsimintum: dokumentuok, kalbėk, ieškokite pagalbos ir nesustok, jei pirmasis bandymas nepavyko. Naudokis resursais – Vaikų linija, mokyklos psichologas, patikimi suaugusieji. Mokykis strategijų, kaip reaguoti, bet nepamirškite – tai nėra tik tavo problema, kurią turi išspręsti vienas.
Ir gal svarbiausia: tai, ką apie tave sako žmogus, kuris nori tave skaudinti, nėra tiesa apie tave. Tai tiesa apie jį – apie jo skausmą, jo problemas, jo nesugebėjimą susidoroti su pasauliu kitaip. Tu esi daugiau nei jų žodžiai, daugiau nei ta viena mokykla, daugiau nei šis laikotarpis. Ir yra žmonių, kurie tai mato – net jei dabar jie dar nėra tavo gyvenime.
