Kai maistas tampa priešu
Įsivaizduok, kad kiekvieną rytą atsikeli ir pirmoji mintis, kuri šauna į galvą, nėra apie draugus, mokyklą ar rytdienos planus – o apie tai, ką valgei vakar ir ką leisi sau šiandien. Kad veidrodis tampa tavo didžiausiu priešu, o kiekvienas patiekalas – mūšio lauku. Tai nėra dramatizavimas. Tai kasdienė realybė tūkstančių paauglių, kurie gyvena su anoreksija.
Anoreksija nervoza – tai ne dieta, ne kaprizas ir tikrai ne pasirinkimas. Tai rimta psichikos liga, kuri kasmet nusinešia daugiau gyvybių nei bet kuris kitas psichikos sutrikimas. Lietuva čia nėra išimtis – specialistai pastebi, kad valgymo sutrikimai jaunimo tarpe tampa vis dažnesni, o pagalbos kreiptis vis dar gėdijamasi. Todėl kalbėti apie tai – būtina.
Kas iš tikrųjų yra anoreksija – ne tai, ką rodo serialai
Populiarioji kultūra anoreksija dažnai vaizduoja kaip labai liekną mergaitę, kuri tiesiog „per daug rūpinasi savo figūra”. Tokia versija yra ne tik supaprastinta – ji yra pavojinga, nes sukuria klaidingą įspūdį, kad anoreksija atpažinti lengva, o serga tik tam tikro tipo žmonės.
Realybė sudėtingesnė. Anoreksija nervoza – tai valgymo sutrikimas, kuriam būdingas intensyvus baimės priaugti svorio jausmas, iškraipytas kūno suvokimas ir drastiškas maisto ribojimas. Žmogus gali atrodyti visiškai normalaus svorio ir vis tiek sirgti anoreksija. Anoreksija serga ne tik merginos – berniukai ir vaikinai taip pat pažeidžiami, tik jiems dar sunkiau kreiptis pagalbos, nes visuomenė šią ligą laiko „moteriška problema”.
Yra dvi pagrindinės anoreksijos formos:
- Ribojančioji forma – žmogus drastiškai mažina suvalgomo maisto kiekį, badauja, intensyviai sportuoja.
- Persivalgymo-valymo forma – kaitaliojasi badavimo ir persivalgymo epizodai, po kurių seka valymas (vėmimas, vidurius laisvinančių vaistų vartojimas).
Svarbu žinoti ir tai, kad anoreksija dažnai eina kartu su kitais sunkumais – depresija, nerimu, obsesinio-kompulsinio sutrikimo simptomais ar traumos pasekmėmis. Tai nėra atskira sala – tai dalis didesnio emocinio skausmo kraštovaizdžio.
Kaip atpažinti – ženklai, kuriuos lengva praleisti
Viena iš priežasčių, kodėl anoreksija taip dažnai nepastebima, yra ta, kad žmonės, kurie ja serga, dažnai labai gerai slepiasi. Jie išmoksta valgyti „normaliai” šeimos vakarienės metu, o paskui kompensuoti. Jie dėvi plačius drabužius. Jie sako, kad jau valgė. Jie randa tūkstantį pasiteisinimų.
Tačiau yra ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį – tiek dėl savęs, tiek dėl draugų:
Elgesio ženklai:
- Vengimas valgyti kartu su kitais, dažni pasiteisinimai („jau valgiau”, „neskanu”, „pilvas skauda”)
- Ritualistinis elgesys su maistu – pjaustomas į mažyčius gabalėlius, rūšiuojamas, skaičiuojamos kalorijos
- Intensyvus ir kompulsyvus sportas, nepaisant nuovargio ar traumų
- Drabužiai tampa vis platesni, tarsi žmogus slepia kūną
- Dažnas svėrimasis arba visiškas vengimas svarstyklių
- Atsitraukimas nuo draugų, renginių, kuriuose bus maisto
Fiziniai ženklai:
- Akivaizdus svorio kritimas arba stagnacija augimo metu
- Nuolatinis šaltumas, net šiltu oru
- Plaukų slinkimas, trapūs nagai
- Svaigimas, silpnumas, alpimas
- Mergaitėms – menstruacijų sutrikimai arba jų išnykimas
- Sausas oda, pilkšvas veido atspalvis
Psichologiniai ženklai:
- Obsesinis galvojimas apie maistą, kalorijų skaičiavimas net pokalbyje
- Iškraipytas kūno suvokimas – žmogus mato save kaip „storą”, net kai tai akivaizdžiai neatitinka realybės
- Stiprus kaltės jausmas po valgymo
- Nuotaikos svyravimai, dirglumas, irzlumas
- Perfekcionizmas, didelis spaudimas sau dėl pasiekimų
Jei atpažįsti kelis iš šių ženklų – savyje ar draugui – tai nėra momentas tylėti. Tai momentas veikti.
Kodėl tai atsitinka – priežastys, kurios nėra paviršutiniškos
Dažnai žmonės klausia: „Bet kodėl? Juk tai tik maistas.” Ši frazė parodo, kaip mažai suprantame, kas iš tikrųjų vyksta. Anoreksija nekyla dėl to, kad žmogus nori atrodyti kaip modelis. Ji kyla iš daug gilesnių vietų.
Genetika ir biologija. Tyrimai rodo, kad anoreksija turi stiprų genetinį komponentą. Jei šeimoje buvo valgymo sutrikimų atvejų, rizika išaugusi. Tai nereiškia, kad likimas nulemtas, bet reiškia, kad biologinis pažeidžiamumas egzistuoja.
Psichologiniai veiksniai. Perfekcionizmas, žema savivertė, kontrolės poreikis – tai bruožai, kurie dažnai eina kartu su anoreksija. Paauglystėje, kai viskas aplinkui keičiasi ir atrodo nekontroliuojama – kūnas, santykiai, mokyklos spaudimas – maistas gali tapti vienintele sritimi, kurioje žmogus jaučia galintis kontroliuoti. Tai ne silpnybė. Tai išgyvenimo mechanizmas.
Socialinė aplinka ir žiniasklaida. Socialiniai tinklai, kuriuose dominuoja filtruoti kūnai, „body check” tendencijos, dietų kultūra – visa tai daro realų poveikį. Kai kasdien matai tūkstantį vaizdų, sakančių, kad tavo kūnas nėra pakankamai geras, tai palieka žymes. Ypač jei jau esi pažeidžiamas.
Traumos ir sunkūs gyvenimo įvykiai. Patyčios, ypač susijusios su kūnu, seksualinė prievarta, šeimos konfliktai, netektys – visa tai gali būti katalizatorius. Anoreksija kartais tampa būdu susidoroti su skausmu, kurį sunku išreikšti žodžiais.
Šeimos dinamika. Tai subtili tema, nes kaltinti tėvus nėra tikslas. Tačiau aplinka, kurioje daug kalbama apie svorį, dietą, išvaizdą – arba atvirkščiai, aplinka, kurioje emocijos nėra saugiai išreiškiamos – gali prisidėti prie sutrikimo vystymosi.
Ką daryti, jei įtari, kad draugas serga
Tai viena sunkiausių situacijų – matai, kad kažkas artimas galbūt serga, bet nežinai, kaip kalbėti apie tai. Bijai įžeisti. Bijai, kad klysti. Bijai, kad draugas supyks.
Pirmiausia – tavo instinktas greičiausiai teisingas. Jei jautiesi susirūpinęs, tai jau yra priežastis veikti. Štai keletas praktinių patarimų:
Kalbėk privačiai ir ramiai. Ne prie kitų draugų, ne po to, kai draugas ką tik atsisakė valgyti. Rask ramų momentą ir pasakyk kažką panašaus: „Aš pastebėjau, kad tu atrodi pavargęs ir man rūpi, kaip tu jautiesi. Galiu klysti, bet noriu, kad žinotum, jog aš čia.”
Nekomentuok kūno ar svorio. Net jei nori pasakyti „tu atrodai per lieknas” – nevadink to komplimentu ar kritika. Kūno komentarai žmonėms su valgymo sutrikimais gali turėti visiškai priešingą efektą nei norėjai.
Klausyk, nepatark. Tavo tikslas šiame pokalbyje – ne išspręsti problemą, o parodyti, kad esi šalia. Klausk, kaip jis/ji jaučiasi. Leisk kalbėti.
Skatink kreiptis pagalbos, bet nespausk. Galite kartu paieškoti informacijos, galite pasiūlyti lydėti pas specialistą. Bet ultimatumai ir spaudimas dažnai tik pastumia žmogų toliau.
Pasirūpink savimi. Draugo liga gali būti labai sunki ir tau. Ieškok paramos – kalbėkis su patikimu suaugusiuoju, mokyklos psichologu. Tu negali išgelbėti draugo vienas, ir tai nėra tavo atsakomybė.
Jei situacija atrodo pavojinga – jei draugas alpsta, atsisako bet kokio maisto, kalba apie norą mirti – kreipkis į suaugusiuosius nedelsiant. Tai nėra išdavystė. Tai meilė.
Gydymas – ilgas kelias, bet jis egzistuoja
Anoreksija negyja per savaitę. Tai reikia pasakyti atvirai, nes klaidingi lūkesčiai gali labai pakenkti. Tačiau tai nereiškia, kad gyti neįmanoma. Žmonės pasveiksta. Pilnai. Ir gyvena pilnavertį gyvenimą.
Gydymas paprastai apima kelis lygmenis:
Medicininė pagalba. Pirmas žingsnis dažnai yra šeimos gydytojas arba pediatras, kuris įvertina fizinę būklę. Sunki anoreksija gali sukelti rimtų komplikacijų – širdies problemų, kaulų tankio sumažėjimo, elektrolitų disbalanso. Kartais reikalinga hospitalizacija, kad kūnas būtų stabilizuotas.
Psichoterapija. Tai pagrindinis gydymo įrankis. Kognityvinė elgesio terapija (KET) padeda keisti iškraipytus mąstymo modelius apie maistą ir kūną. Šeimos terapija, ypač paaugliams, yra labai efektyvi – ji įtraukia tėvus kaip pagalbininkus, ne kaltininkus. Dialektinė elgesio terapija (DBT) padeda išmokti susidoroti su emocijomis.
Dietologo pagalba. Specialistas padeda laipsniškai grįžti prie sveiko santykio su maistu – ne per prievartą, o per supratimą ir struktūrą.
Psichiatrinė pagalba. Kartais reikalingi vaistai – ypač jei kartu yra depresija ar nerimas. Tai ne gėda. Tai medicina.
Palaikymo grupės. Bendravimas su žmonėmis, kurie supranta iš vidaus, gali būti neįkainojamas. Lietuvoje veikia organizacijos, kurios jungia žmones su valgymo sutrikimais ir jų artimuosius.
Labai svarbu žinoti: anoreksijos gydymas veikia geriausiai, kai pradedamas kuo anksčiau. Kuo ilgiau laukiama, tuo giliau sutrikimas įsišaknija. Todėl kiekviena diena, kai nusprendžiama kreiptis pagalbos, yra svarbi diena.
Kaip padėti sau – jei tai apie tave
Jei skaitydamas šį straipsnį atpažinai save – pirmiausia norisi pasakyti: tai, ką jauti, yra realu. Tavo skausmas yra tikras. Ir tu nusipelnai pagalbos.
Žinau, kad kreiptis pagalbos atrodo kaip milžiniškas žingsnis. Galbūt bijai, kad tavęs nesupras. Galbūt manai, kad „dar ne taip blogai”. Galbūt dalis tavęs nenori gydytis, nes anoreksija tapo tavo tapatybės dalimi, ir be jos nežinai, kas tu esi.
Štai keletas dalykų, kuriuos galima padaryti šiandien:
- Papasakok vienam žmogui. Nebūtinai viskam. Gali pradėti nuo „man negerai” ir pamatyti, kas nutinka. Tas žmogus gali būti draugas, tėvas, mama, mokytoja, psichologas.
- Susisiek su specialistu. Lietuvoje veikia „Jaunimo linija” (tel. 8 800 28 888, nemokama), kur galima pasikalbėti anonimiškai. Taip pat galima kreiptis į mokyklos psichologą arba šeimos gydytoją.
- Neieškokite „tinkamo momento”. Jis neateis. Kreipkis dabar, net jei baisu.
- Atsisakyk socialinių tinklų paskyrų, kurios skatina dietų kultūrą. „Body check” vaizdeliai, kalorijos, „thinspiration” – visa tai yra nuodas. Unfollow be gailesčio.
- Prisimink, kad atsigavimas nėra tiesus kelias. Bus gerų dienų ir blogų. Atkryčiai nėra nesėkmė – jie yra proceso dalis.
Kai maistas vėl tampa tik maistu – apie tai, ko verta siekti
Pasveikimas nuo anoreksijos nėra tik svorio atgavimas. Tai daug daugiau. Tai momentas, kai galvoji apie rytojaus pietus ir toje mintyje nėra baimės. Tai momentas, kai eini su draugais į kavinę ir esi ten iš tikrųjų – ne galvoje skaičiuodamas, ne planuodamas, kaip kompensuosi. Tai momentas, kai veidrodis vėl tampa tiesiog veidrodžiu.
Anoreksija paauglystėje yra ypač sudėtinga, nes ji atima iš žmogaus patį gražiausią laiką – laiką, kai turėtum eksperimentuoti, klysti, mylėti, draugauti, atrasti save. Ji įkalina tave skaičiuose ir taisyklėse, kai pasaulis laukia už durų.
Bet štai kas tiesa: kiekvienas žmogus, kuris šiandien gyvena su anoreksija, yra kažkas daugiau nei jo liga. Jis yra žmogus su svajonėmis, juoku, idėjomis, meile. Ir tas žmogus vertas gyvenimo, kuriame maistas yra tik maistas – malonumas, kuras, bendravimas – o ne mūšio laukas.
Jei šis straipsnis pasiekė tave tinkamu momentu – tai nėra atsitiktinumas. Galbūt tai ženklas, kad laikas padaryti tą vieną žingsnį. Kad ir kokį mažą.
