Kai visi ekspertai, bet niekas nieko nežino
Scrollini per TikTok, ir štai – kažkoks vaikinas su pasitikėjimu aiškina, kad gėrimas citrinos vandens ryte išsprendžia visas gyvenimo problemas. Kitas video – mergina tvirtina, kad mėnulis kontroliuoja tavo santykius. Dar vienas – „mokslininkai įrodė”, bet niekas nesako, kokie mokslininkai ir ką tiksliai įrodė. Ir va, tu jau nebežinai – o gal tikrai reikia gerti tą citriną? Gal mėnulis tikrai kaltas, kad su Jonu nesusiklostė?
Gyvename laikais, kai informacijos tiek daug, kad ji tiesiog liejasi ant mūsų iš visų pusių. Instagram, Twitter, YouTube, naujienos, podcastai, draugų istorijos – visur kas nors kažką tvirtina. Ir problema ne ta, kad informacijos per daug. Problema ta, kad dažnai mes net nesusimąstome, ar tai, ką skaitome ar žiūrime, iš tikrųjų tiesa.
Informacinis raštingumas – tai ne kažkoks nuobodus terminas iš universiteto paskaitų. Tai gebėjimas nesiduoti apgaudinėjamam. Tai supratimas, kada tu tikrai ką nors žinai, o kada tik manai, kad žinai. Ir, tiesą sakant, šis įgūdis šiandien yra gal net svarbesnis nei mokėjimas naudotis Excel ar rašyti CV.
Kodėl mes tokie lengvai patikimi bet kuo
Pirmiausia – nesijaudink, jei kartais pasidalini kažkokiu straipsniu, kuris vėliau pasirodo esąs visiškas melas. Mes visi tai darome. Mūsų smegenys tiesiog taip veikia – jos mėgsta greitus sprendimus ir paprastas istorijas.
Yra tokia psichologinė štuka, vadinama patvirtinimo šališkumu. Tai reiškia, kad mes labiau linkę patikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome esant tiesa. Jei manai, kad veganiška mityba yra geriausia, greičiausiai automatiškai patikėsi straipsniu, kuris sako, kad mėsa yra blogis. Jei nemėgsti politiko X, lengvai patikėsi bet kokia negatyvia info apie jį, net jei ji būtų iš abejotino šaltinio.
Dar viena problema – emocijos. Kai kas nors sukelia stiprią emocinę reakciją (pyktį, baimę, susidomėjimą), mes linkę tuo patikėti greičiau. Todėl fake news dažnai būna tokie šokiruojantys ar pykdžiantys – jie specialiai sukurti taip, kad apeitų mūsų kritinį mąstymą.
O dar yra socialinis spaudimas. Kai matai, kad tavo draugai dalijasi kažkokia info, automatiškai ji atrodo patikimesnė. „Na, jei Justė pasidalino, tai turbūt tiesa” – taip galvoja mūsų smegenys. Bet Justė galbūt irgi nesigilino ir patikėjo, nes jos draugė Ieva pasidalino. Ir taip sukasi ratas.
Kaip atpažinti, kad kažkas čia ne taip
Gerai, tai kaip praktiškai suprasti, ar tai, ką skaitai, yra patikima? Štai keli konkretūs dalykai, į kuriuos verta atkreipti dėmesį:
Patikrink šaltinį. Kas tai parašė ar pasakė? Ar tai žinomas, patikimas šaltinis? Ar tai kažkoks random blogas su pavadinimu „tiesa-kurios-tau-nesako.lt”? Google’ink tą šaltinį – ar kiti žmonės juo pasitiki? Ar jis anksčiau yra skleidęs dezinformaciją?
Ieškokite autoriaus. Ar straipsnyje nurodytas autorius? Ar galima rasti info apie jį? Ar jis turi kokią nors kompetenciją toje srityje, apie kurią rašo? Jei straipsnis apie vakcinų žalą parašytas ne gydytojo ar mokslininko, o „natūralaus gyvenimo entuziastės Laimos”, tai jau turėtų kelti klausimų.
Data svarbi. Kada tai paskelbta? Gal tai info iš 2010 metų, kuri jau seniai pasenusi? Ypač svarbu su moksliniais tyrimais – mokslas nuolat keičiasi, ir tai, kas buvo laikoma tiesa prieš dešimtmetį, dabar gali būti paneigta.
Ar yra nuorodos į šaltinius? Jei straipsnis teigia „tyrimai rodo” ar „mokslininkai sako”, ar jame yra nuorodos į tuos tyrimus? Ar galima patikrinti, ką tie mokslininkai iš tikrųjų sakė? Jei nėra jokių nuorodų – tai didelis raudonas vėliavėlė.
Socialinių tinklų spąstai
Instagram ir TikTok yra nuostabūs dalykai, bet jie taip pat yra didžiulė dezinformacijos sklaidos mašina. Problema ta, kad socialiniuose tinkluose turinys dažnai atrodo labai įtikinamas – gražūs vaizdai, pasitikintys žmonės, daug sekėjų. Bet sekėjų skaičius nelygu patikimumui.
Matei tuos „influencerius”, kurie reklamuoja detox arbatas ar stebuklinguosius vitaminų kompleksus? Dažniausiai jie neturi jokio medicinos išsilavinimo. Jie tiesiog gauna pinigus už tai, kad tau kažką parduotų. Tai ne reiškia, kad viskas, ką jie sako, yra melas, bet tai tikrai reiškia, kad reikia būti atsargiems.
Dar viena problema – algoritmai. Socialiniai tinklai rodo tau turinį, kuris, jų nuomone, tau patiks. O tai reiškia, kad jei kartą paspaudei „patinka” ant kažkokio konspiracijų teorijos video, greičiausiai gausi daugiau panašaus turinio. Taip susiformuoja „burbulai” – tu matai tik vieną požiūrį į dalykus, ir tau pradeda atrodyti, kad visi taip mąsto.
Praktiškas patarimas: sąmoningai ieškokite skirtingų nuomonių. Jei skaitai straipsnį, kuris sako A, pabandyk rasti straipsnį, kuris sako B. Tiesa dažniausiai yra kažkur per vidurį, arba bent jau sudėtingesnė nei viena paprasta istorija.
Mokslininkai sako… ar tikrai?
„Mokslininkai įrodė”, „tyrimai rodo”, „specialistai tvirtina” – šie posakiai skamba labai įtikinamai, tiesa? Bet dažnai jie naudojami manipuliuoti mumis.
Pirma, reikia suprasti, kad vienas tyrimas nėra galutinė tiesa. Mokslas veikia per pakartojimą – jei vienas tyrimas kažką rado, kiti mokslininkai turi galėti pakartoti tuos rezultatus. Jei negali – tada tas tyrimas tikriausiai buvo klaidingas.
Antra, svarbu, koks buvo tas tyrimas. Ar tai buvo didelis tyrimas su tūkstančiais dalyvių, ar tai buvo 10 žmonių eksperimentas? Ar tai buvo tyrimas su žmonėmis, ar su pelėmis? (Spoiler: tai, kas veikia pelėms, ne visada veikia žmonėms.)
Trečia, kas finansavo tyrimą? Jei tyrimą apie cukraus nekenksminumą finansavo cukraus pramonė, tai kelia rimtų klausimų apie rezultatų patikimumą. Tai ne reiškia, kad tyrimas automatiškai blogas, bet reikia būti atsargiems.
Kai matai teiginį apie mokslinį tyrimą, pabandyk rasti patį tą tyrimą. Dažnai paaiškėja, kad straipsnis iškraipė tai, ką tyrimas iš tikrųjų rado. Pavyzdžiui, tyrimas galėjo rasti, kad kava „gali būti susijusi” su tam tikra nauda, bet straipsnis rašo „kava išgydo vėžį”. Matai skirtumą?
Kai draugai platina nesąmones
Tai nepatogiausia situacija, ar ne? Tavo draugė Ieva pasidalino kažkokiu straipsniu, kuris akivaizdžiai yra nesąmonė. Ką darai? Ar ignoruoji? Ar rašai komentarą ir rizikuoji sugadinti draugystę?
Pirmiausia – suprask, kad žmonės dažnai dalijasi dalykais ne todėl, kad tikėjo kiekvienu žodžiu, o todėl, kad jiems pasirodė įdomu ar svarbu. Gal Ieva tiesiog norėjo pradėti diskusiją. Gal ji pati nėra tikra.
Jei nusprendžia kažką pasakyti, daryk tai švelniai. Vietoj „tu kvailė, tai visiškas melas”, pabandyk „įdomu, bet aš radau info, kuri sako kitaip” arba „čia atrodo šiek tiek abejotina, ar matei šitą šaltinį?”. Žmonės daug geriau reaguoja, kai nejaučia, kad juos atakuoji.
Ir kartais tiesiog nereikia kovoti. Jei tai nėra kažkas iš tikrųjų pavojingo (kaip antivax propaganda ar pavojingi sveikatos patarimai), gal tiesiog leisk sau scrollinti toliau. Ne kiekviena kova verta tavo energijos.
Praktiniai įrankiai ir būdai
Gerai, tai kaip praktiškai tapti geresniam atpažįstant dezinformaciją? Štai keli konkretūs įrankiai ir metodai:
Reverse image search. Matai įspūdingą nuotrauką, kuri lydi kažkokį šokiruojantį teiginį? Įkelk ją į Google Images arba TinEye ir pažiūrėk, ar ta nuotrauka nėra iš visai kito konteksto. Dažnai pasirodo, kad „nuotrauka iš vakarykščio protesto” iš tikrųjų yra iš įvykio, kuris vyko prieš penkerius metus kitame kontinente.
Fact-checking svetainės. Yra organizacijų, kurios profesionaliai tikrina faktus. Snopes, FactCheck.org, Full Fact – šios svetainės tikrina populiarius teiginius ir praneša, ar jie teisingi. Lietuvoje veikia „Delfi” projektas „Melo detektorius” ir „15min” rubrika „Tikrinta”. Jei kažkas atrodo per daug šokiruojančiai, pabandyk paieškoti, ar fact-checkeriai jau tai patikrinę.
Wikipedia kaip startinis taškas. Taip, žinau, mokytojai visada sakė, kad Wikipedia nėra patikimas šaltinis. Ir tai tiesa – ji neturėtų būti tavo vienintelis šaltinis. Bet ji yra puikus startinis taškas. Wikipedia straipsniai turi nuorodas į šaltinius apačioje – tai puiki vieta pradėti gilesnius tyrimus.
Lateral reading. Tai metodas, kurį naudoja profesionalūs fact-checkeriai. Vietoj to, kad skaitytum vieną straipsnį nuo pradžios iki pabaigos, atidaryk kelis naujus tabs ir patikrini informaciją apie šaltinį, autorių, ir pačius teiginius. Tai gali atrodyti kaip daugiau darbo, bet iš tikrųjų užtrunka tik kelias minutes ir gali išgelbėti nuo tikėjimo nesąmonėmis.
Kai tu pats nesi tikras
Ir štai čia pats svarbiausias dalykas: būti informaciškai raštingam reiškia pripažinti, kada tu pats nežinai. Tai ne silpnybė – tai stiprybė.
Mes gyvename kultūroje, kur visi turi turėti nuomonę apie viską. Bet tiesą sakant, dauguma mūsų nėra ekspertai daugumoje temų. Ir tai visiškai normalu. Tu gali neturėti stiprios nuomonės apie ekonominę politiką, jei nesi ekonomistas. Tu gali neturėti aiškaus atsakymo apie klimato kaitos sprendimus, jei nesi klimatologas.
„Nežinau” yra visiškai priimtinas atsakymas. „Nežinau, bet galiu pasidomėti” yra dar geresnis atsakymas. „Nežinau, bet štai ką radau iš patikimų šaltinių” yra puikus atsakymas.
Informacinis raštingumas taip pat reiškia suprasti savo kompetencijos ribas. Yra dalykai, kuriuos tu gerai supranti – gal tai tavo studijų sritis, gal tai tavo hobis, kuriuo užsiimi dešimt metų. Tuose dalykuose tavo nuomonė turi svorį. Bet yra dalykai, kuriuose tu esi tik pradedantysis – ir tuose dalykuose verta daugiau klausytis ekspertų nei skubėti su išvadomis.
Kai tiesa yra sudėtinga
Štai ką dar svarbu suprasti: dažnai tikrasis atsakymas yra ne „taip” ar „ne”, o „sudėtinga”. Ir tai frustruojanti, nes mes mėgstame paprastas istorijas su aiškiais atsakymais.
Pavyzdžiui, kažkas klausia: „Ar kava sveika?” Paprastas atsakymas būtų „taip” arba „ne”. Bet tikrasis atsakymas yra: priklauso. Priklauso nuo kiek geri, nuo tavo sveikatos būklės, nuo to, ką į ją dedi, nuo daugybės kitų faktorių. Tai ne taip įdomu kaip „kava išgydo vėžį” ar „kava tave užmuš”, bet tai yra arčiau tiesos.
Daugelis svarbių klausimų – apie sveikatą, politiką, ekonomiką, santykius – neturi paprastų atsakymų. Ir žmonės, kurie siūlo paprastus atsakymus į sudėtingus klausimus, dažniausiai arba kažką slepia, arba patys nesupranta situacijos sudėtingumo.
Būti informaciškai raštingam reiškia būti patogiai su neapibrėžtumu. Tai reiškia galėti pasakyti „tai sudėtinga” ir nesijausti nejaukiai. Tai reiškia suprasti, kad pasaulis nėra juodas ir baltas, o pilkas su daugybe atspalvių.
Kaip gyventi neskęstant informacijoje
Galiausiai, informacinis raštingumas – tai ne tik apie tai, kaip atskirti tiesą nuo melo. Tai taip pat apie tai, kaip valdyti informacijos srautą, kad ji tave nepriblokštų.
Nebandyk žinoti visko. Tai neįmanoma ir tik sukels stresą. Vietoj to, pasirink kelias temas, kurios tau tikrai svarbios, ir jose bandyk būti gerai informuotas. Kitose temose – normalu žinoti tik pagrindus arba net nieko nežinoti.
Darykite informacijos detoksą. Jei jauti, kad per daug laiko praleidžia scrollindamas naujienas ir tai tave vargina, padaryk pertrauką. Ištrink naujienas iš telefono savaitei. Atsisakyk kelių naujienlaiškių. Nesek žmonių, kurie tave stresina. Tavo psichikos sveikata svarbesnė nei būti nuolat „in the loop”.
Rinkis kokybiškus šaltinius. Geriau perskaityti vieną gilų, gerai ištirtą straipsnį nei dešimt paviršutiniškų clickbait antraščių. Geriau pasižiūrėti vieną kokybišką dokumentinį filmą nei scrollinti per šimtą TikTok video. Kokybė viršija kiekybę.
Ir svarbiausia – leisk sau klysti. Visi mes kartais patikime nesąmonėmis. Visi mes kartais pasidalijame kažkuo, kas pasirodo esąs netiesa. Kai sužinai, kad klydo, tiesiog pripažink tai ir sek toliau. Tai ne gėda – tai mokymosi proceso dalis.
Informacinis raštingumas nėra kažkoks galutinis tikslas, kurį pasiekus esi „raštingas”. Tai nuolatinis procesas, įgūdis, kurį treniruoji kiekvieną dieną. Kiekvieną kartą, kai sustoji ir pagalvoji „ar tai tiesa?” prieš pasidalindamas, tu treniruoji šį įgūdį. Kiekvieną kartą, kai pasakai „nežinau”, tu treniruoji šį įgūdį. Kiekvieną kartą, kai ieškoi papildomų šaltinių, tu treniruoji šį įgūdį.
Ir galiausiai, tai ne tik apie tave. Kai tu esi geriau informuotas, kai tu mąstai kritiškai, kai tu neplatini nesąmonių – tu darosi pasaulį šiek tiek geresniu. Tu padedi kitiems nepatekti į dezinformacijos spąstus. Tu prisidedi prie sveikesnės informacinės aplinkos. Ir šiais laikais, kai dezinformacija plinta greičiau nei bet kada anksčiau, tai tikrai svarbu.
