Kodėl bėgame sausio 13-ąją?
Kiekvienų metų sausio 13-ąją Vilniaus gatvėse matai šimtus žmonių su trispalvėmis vėliavėlėmis, kurie bėga link Televizijos bokšto. Galbūt pats esi bėgęs, o gal tik matei nuotraukas socialiniuose tinkluose ir galvojai – kam to reikia? Ar tai tik dar viena proga pasirodyti su sportiniais drabužiais, ar čia kažkas daugiau?
Sausio 13-osios bėgimas nėra paprastas sporto renginys. Tai gyva atmintis, kuri juda kartu su mumis. 1991 metų sausio 13-ąją prie Televizijos bokšto žuvo 14 žmonių, kurie gynė Lietuvos nepriklausomybę. Sovietų tankai važiavo per beginklius žmones, o mes dabar bėgame tuo pačiu keliu – ne nuo kažko, o link kažko. Link atminties, link supratimo, link pagarbos.
Kai tau 16, 18 ar 22 metai, 1991-ieji atrodo kaip senovė. Tavo tėvai tada buvo maži, seneliai – jauni. Bet tie įvykiai nėra taip toli, kaip atrodo. Žmonės, kurie stovėjo prie bokšto, buvo tokio pat amžiaus kaip tu dabar. Jie nebuvo superherojais – buvo paprasti studentai, darbininkai, mokytojai, kurie tiesiog suprato, kad kai kuriems dalykams verta rizikuoti.
Kai istorija tampa asmenine
Problema su istorijos vadovėliais ta, kad jie paverčia viską sausomis datomis ir faktais. 1991 01 13 – dar viena data, kurią reikia įsiminti kontroliniam. Bet kai tu pats ateini prie Televizijos bokšto šaltą sausio rytą, kai jauti tą vėją, matai tuos kryžius su nuotraukomis, kai girdžiai vardus – Loreta, Virginijus, Rimantas – tada kas nors keičiasi viduje.
Bėgimas daro kažką keisto su šia patirtimi. Tu ne tiesiog stovi ir žiūri į paminklą. Tu judi, kvėpuoji sunkiai, jauti savo kūną, esi kartu su kitais žmonėmis. Tai fizinė patirtis, kuri užfiksuojama kitaip nei informacija iš knygos. Tavo kūnas prisimena tą kelią, tuos kilometrus, tą nuovargį. Ir kažkaip per tą fizinį patyrimą istorija tampa tikra.
Yra tokia psichologijos teorija, kad fizinis aktyvumas padeda geriau įsiminti ir suprasti. Kai mokaisi ir vaikštai, informacija geriau įsisavinasi. Panašiai ir čia – kai bėgi link Televizijos bokšto, tu ne tik prisimeni istoriją, bet ir jauti ją. Tai ne paskaita, o patirtis.
Bendruomenės jausmas, kurio trūksta
Dabar daug kalbama apie tai, kaip jaunimas yra atsiskyrę, kaip visi tik sėdi telefone, kaip niekas nebesijaučia priklausantys kažkam didesniam. Ir iš dalies tai tiesa – mes gyvename labai individualistinėje visuomenėje, kur kiekvienas sau, kur bendruomenės jausmas išblėsęs.
Bet kai tu ateini į Sausio 13-osios bėgimą, ten yra visokių žmonių. Seneliai, kurie galbūt buvo prie bokšto tą naktį. Tavo tėvų kartos žmonės, kurie augo nepriklausomoje Lietuvoje. Ir tu – jaunimas, kuris niekada nėra gyvenęs kitaip. Visi kartu, visi bėga tuo pačiu keliu, visi dėl tos pačios priežasties.
Tai retai kur dar pajunti – tikrą bendruomenės jausmą, kai esi dalis kažko didesnio. Ne virtualios bendruomenės, ne sekėjų skaičiaus, o tikros, fizinės, čia ir dabar esančios grupės žmonių, kuriuos sieja bendra vertybė. Tai galinga patirtis, ypač jaunam žmogui, kuris dar ieško savo vietos pasaulyje.
Kas būtų, jei neateitume?
Yra tokia baisi tiesa apie atmintį – ji išnyksta, jei jos neprižiūri. Žmonės miršta, pasakojimai užmirštami, vietos pasikeičia. Po 50 metų, jei niekas nebekalbs apie Sausio 13-ąją, jei niekas nebeeis prie Televizijos bokšto, jei niekas nebepasakos jaunimui – tie įvykiai taps tik istorijos vadovėlio puslapiu.
Bet kodėl tau turėtų rūpėti? Kodėl turėtum prisiimti atsakomybę už kažkokią atmintį? Štai kodėl: nes laisvė, kurią tu dabar turi, nėra savaime suprantamas dalykas. Tai, kad gali keliauti be vizų, mokytis ką nori, sakyti ką galvoji, rinktis savo ateitį – tai nėra natūrali tvarka. Tai yra kažkas, už ką žmonės kovojo, kažkas, už ką žmonės mirė.
Kai tu dalyvauti Sausio 13-osios bėgime, tu ne tik prisimeni praeitį. Tu pasakai: „Aš suprantu. Aš vertinu. Aš neužmiršiu.” Ir tai yra svarbu ne tik mirusiems, bet ir tau pačiam. Nes kai supranti, kiek kainavo tai, ką turi, pradedi kitaip vertinti savo gyvenimą.
Sportas kaip atminties forma
Kodėl būtent bėgimas? Kodėl ne tiesiog minėjimas, koncertas ar pamaldos? Viskas tas irgi vyksta, bet bėgimas turi kažką unikalaus. Jis demokratiškas – gali bėgti bet kas, nepriklausomai nuo amžiaus ar fizinio pasirengimo. Jis aktyvus – tu ne pasyvus stebėtojas, o dalyvis. Jis simboliškas – judėjimas link tikslo, kelionė, fizinė pastanga.
Yra kažkas labai tinkamo tame, kad mes bėgame. Tie žmonės 1991-aisiais irgi judėjo – jie ėjo, skubėjo, bėgo link Televizijos bokšto ginti nepriklausomybės. Mes kartojame tą judėjimą, bet jau kitomis aplinkybėmis, jau laisvėje, kurią jie iškovojo.
Sportas apskritai yra gera atmintės forma. Maratonai, bėgimai, žygiai – tai būdai paminėti svarbius įvykius, kurie įtraukia žmones fiziškai ir emociškai. Tu ne tik galvoji apie istoriją, bet ir jauti ją savo kūne. Po tokio bėgimo tu prisimeni ne tik faktus, bet ir pojūčius, emocijas, patirtį.
Kaip įtraukti draugus, kuriems nerūpi?
Gerai, tu gal jau supratai, kodėl Sausio 13-osios bėgimas yra svarbus. Bet kaip įtikinti draugą, kuris sako „man nerūpi politika” arba „istorija nuobodi” arba „per šalta bėgioti”?
Pirma, nepamokslauk. Niekas nemėgsta, kai jam sako, ką jis turi jausti ar galvoti. Vietoj to, pasiūlyk tiesiog ateiti kartu. Pasakyk, kad tai patirtis, kurią verta turėti bent kartą. Kad tai ne apie politiką, o apie žmones. Kad po to galėsite kartu išgerti karštą arbatą ir pasikalbėti.
Antra, padaryk tai įdomu. Gal prieš bėgimą galite pažiūrėti kokį dokumentinį filmą apie tuos įvykius. Gal pasikalbėti su seneliais, kurie prisimena tą laiką. Gal paskaityti tikrų žmonių pasakojimus internete. Kai istorija tampa konkrečių žmonių istorijomis, ji tampa įdomesnė.
Trečia, pabrėžk bendruomenės aspektą. Daugeliui jaunų žmonių trūksta priklausymo jausmo. Sausio 13-osios bėgimas yra proga pajusti, kad esi dalis kažko didesnio, kad tu svarbus, kad tavo dalyvavimas reiškia kažką. Tai galinga motyvacija.
Praktiniai patarimai dalyviams
Jei nusprendei dalyvauti Sausio 13-osios bėgime, čia keli praktiniai patarimai, kaip tai padaryti:
Pasiruošimas: Nebijok, jei nesi bėgikas. Dauguma žmonių neina dėl rekordo, o dėl simbolinės reikšmės. Gali eiti, gali bėgti lėtai, gali daryti pertraukas. Svarbu dalyvauti, o ne laimėti.
Apranga: Sausis Lietuvoje yra šaltas. Apsirengk sluoksniais – terminis apatinis sluoksnis, flisinis viršus, vėjo neperpučiama striukė. Pirštinės, kepurė, šiltos kojinės. Geriau būti per šiltai nei per šaltai – visada gali nusirengti.
Registracija: Paprastai reikia registruotis iš anksto internetu. Tai nemokama, bet organizatoriams svarbu žinoti, kiek žmonių tikėtis. Registruokis su draugais – kartu linksmiau.
Logistika: Pagalvok, kaip nuvažiuosi ir grįši. Viešasis transportas tą dieną paprastai dirba įprastu režimu, bet gali būti susigrūdimo. Gal galite susitarti su draugais ir važiuoti kartu.
Po bėgimo: Neišbėk iškart po finišo. Pabūk prie Televizijos bokšto, paskaityk informaciją, pasižiūrėk į paminklus. Būtent čia vyksta tas svarbiausias dalykas – susidūrimas su istorija. Pasidaryk nuotrauką, bet ne tik selfį – pasidaryk nuotrauką to, ką matai, to, kas tau padarė įspūdį.
Kai bėgimas tampa tradicija
Gražiausia, kai Sausio 13-osios bėgimas tampa tavo asmenine tradicija. Kai tu eini ne todėl, kad reikia, o todėl, kad nori. Kai kiekvienais metais tą šaltą sausio rytą tu žinai, kur būsi – kartu su tūkstančiais kitų žmonių, bėgantis link Televizijos bokšto.
Tradicijos yra svarbios, ypač jaunam žmogui. Jos suteikia struktūrą, prasmę, tęstinumą. Jos jungia tave su kitais žmonėmis ir su praeitimi. Jos padeda suformuoti tapatybę – kas tu esi, ką vertini, kam priklausai.
Kai po dešimties metų prisimini visus tuos Sausio 13-osios bėgimus – su draugais, su šeima, vieną ar kartu su tūkstančiais nepažįstamų žmonių – tai tampa tavo asmeninės istorijos dalimi. Tu gali pasakyti: „Aš buvau ten. Aš dalyvavau. Aš prisimenu.” Ir tai yra vertinga.
Atmintis nėra abstraktus dalykas. Ji yra konkreti, fizinė, patiriama. Ji yra tu, bėgantis sausio ryto šaltyje link Televizijos bokšto. Ji yra tavo kvėpavimas, tavo žingsniai, tavo buvimas kartu su kitais. Sausio 13-osios bėgimas yra ne tik apie tai, kas buvo, bet ir apie tai, kas esi tu dabar – jaunas žmogus, kuris renkasi prisiminti, vertinti ir nešti toliau atmintį apie laisvę, už kurią kiti mokėjo aukščiausią kainą.
