Kur Rytai susitinka su Vakarais
Kai galvoji apie Balkanų šalis, pirmiausiai į galvą ateina turbūt Kroatija su savo paplūdimiais ar gal Serbija su triukšmingais vakarėliais. Bet yra viena šalis, kuri dažnai lieka šešėlyje, nors jos istorija ir kultūra yra tokia įvairi, kad galėtų konkuruoti su bet kuria Europos sostine. Bosnija ir Hercegovina – tai vieta, kur per vieną dieną gali išgerti turkišką kavą senamiestyje, užkąsti čevapais ir pasigrožėti tiek osmanų mečetėmis, tiek katalikų bažnyčiomis, tiek stačiatikių cerkvėmis. Viskas viename mieste, kartais net toje pačioje gatvėje.
Šis kraštas yra tarsi gyvas istorijos vadovėlis, tik daug įdomesnis. Čia per šimtmečius susipynė trys pagrindinės kultūros – musulmoniškoji, katalikiškoji ir stačiatikinė – ir kiekviena paliko savo unikalų pėdsaką. Taip, čia buvo ir yra sudėtinga, ypač po to baisaus karo 90-ųjų pradžioje, bet būtent ši įvairovė daro Bosniją tokią fascinuojančią. Jei nori suprasti, kaip skirtingos kultūros gali egzistuoti viena šalia kitos (kartais draugiškai, kartais ne), tai čia tau geriausias pavyzdys.
Musulmonai: osmanų imperijos palikimas
Kai osmanai užkariavo šias žemes XV amžiuje, jie čia pasiliko beveik keturis šimtmečius. Ir ne, jie čia nesėdėjo be darbo – pastatė tiek daug mečečių, turgavietių ir hanų, kad kai kurie miestai atrodo tarsi būtum nukritęs tiesiai į Stambulą. Sarajevas, sostinė, yra geriausias pavyzdys. Jo Baščaršija – senasis turgus – tai vieta, kur laiko tarsi nesama. Siauros akmenimis grįstos gatvės, amatininkų dirbtuvės, kur vis dar kala varinius indus, ir ta neįtikėtina kava…
Bosnijos musulmonai, arba bošniakai, kaip jie patys save vadina, sudaro apie 50 procentų šalies gyventojų. Jie nėra tokie, kokius galbūt įsivaizduoji iš naujienų apie Artimuosius Rytus. Čia musulmoniška kultūra per šimtmečius susimaišė su europietiška, todėl daugelis žmonių yra gana sekuliarūs. Taip, matai moterų su skarėmis, bet dar daugiau – be jų. Matai mečetes, bet šalia jų – barai ir kavinės.
Osmanų laikų architektūra yra tikrai įspūdinga. Paimk bent tą garsųjį Senąjį tiltą Mostare – jis stovėjo nuo 1566 metų, kol nebuvo susprogdintas per karą 1993-aisiais. Bet žmonės jį atstatė tiksliai tokį patį, ir dabar vėl gali stebėti, kaip drąsuoliai šoka nuo jo į šaltą Neretva upę (27 metrų aukščio!). Tai ne tik tiltas – tai simbolis, kaip kultūros gali būti sunaikintos ir vėl atgimti.
Katalikai: kroatų bendruomenė
Kroatai Bosnijoje ir Hercegovinoje sudaro apie 15 procentų gyventojų ir daugiausia gyvena vakarinėje šalies dalyje bei Hercegovinos regione. Jie yra katalikai ir labai susiję su Kroatija – tiek kultūriškai, tiek istoriškai. Daugelis jų net turi Kroatijos pasą, nors gyvena Bosnijoje. Tai gali skambėti keistai, bet Balkanuose taip yra normalu – tapatybė čia dažnai sudėtingesnė nei vien pilietybė.
Hercegovinos kraštovaizdis yra visai kitoks nei kalnuotoji Bosnija – čia daugiau viduržemiškos nuotaikos, vynuogynų ir saulės. Mostaras, nors ir žinomas dėl osmanų tilto, iš tikrųjų yra labai mišrus miestas, kur viena upės pusė daugiau kroatiška, o kita – bošniakiška. Taip, žmonės vis dar gyvena šiek tiek atskirai, bet jaunimas jau pradeda laužyti tas sienas.
Viena įdomiausių vietų katalikams yra Međugorje – nedidelis miestelis, kur 1981 metais keli paaugliai teigė matę Mergelę Mariją. Nuo tada tai tapo viena populiariausių piligrimystės vietų pasaulyje. Kasmet čia atvyksta milijonai žmonių iš viso pasaulio. Nesvarbu, ar tiki tais apsireiškimais, ar ne, bet šis fenomenas tikrai įdomus – kaip vienas įvykis gali pakeisti viso miestelio likimą ir tapatybę.
Stačiatikiai: serbų bendruomenė
Serbai sudaro apie 30-35 procentus Bosnijos ir Hercegovinos gyventojų ir daugiausia gyvena šalies šiaurėje ir rytuose. Jie yra stačiatikiai ir taip pat labai susiję su kaimynine Serbija. Po karo šalis faktiškai yra padalinta į du subjektus – Bosnijos ir Hercegovinos Federaciją (kur daugiau bošniakų ir kroatų) ir Serbų Respubliką (Republika Srpska). Taip, tai skamba sudėtingai, ir tai tikrai yra sudėtinga.
Serbų stačiatikių kultūra Bosnijoje turi gilias šaknis. Čia rasi nuostabių cerkvių su auksinėmis kupolais ir ikonų, kurios atrodo tarsi būtų nutapytos vakar, nors joms gali būti šimtai metų. Banja Luka, didžiausias miestas Serbų Respublikoje, yra visai kitoks nei Sarajevas – čia mažiau osmanų įtakos, daugiau Austrijos-Vengrijos imperijos architektūros ir stačiatikių tradicijų.
Vienas įdomiausių dalykų apie serbų bendruomenę Bosnijoje yra jų santykis su praeitimi. Karas paliko gilias žaizdas visoms pusėms, ir jas gydyti nėra lengva. Bet jaunoji karta jau žiūri į ateitį kitaip – daugiau žmonių nori bendrauti, dirbti kartu, kurti bendrą ateitį. Tai nėra paprasta, bet vyksta.
Kai istorija tampa per sunki
Negalima kalbėti apie Bosniją ir Hercegoviną neminint karo, kuris vyko 1992-1995 metais. Tai buvo vienas žiauriausių konfliktų Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Žuvo per 100 tūkstančių žmonių, milijonai tapo pabėgėliais, o Sarajevas buvo apgultas beveik keturis metus – ilgiausiai šiuolaikinėje istorijoje.
Karas prasidėjo, kai Bosnija paskelbė nepriklausomybę nuo Jugoslavijos. Skirtingos etninės grupės turėjo skirtingas vizijas, ko nori – bošniakai norėjo nepriklausomos, daugiakultūrės valstybės, serbai norėjo likti su Serbija, o kroatai svajojo apie sąjungą su Kroatija. Rezultatas buvo tragedija visiems.
Srebrenicos žudynės 1995 metais, kai buvo nužudyta per 8 tūkstančius musulmonų vyrų ir berniukų, yra pripažintos genocidu. Tai tamsiausia Europos istorijos dėmė po Holokausto. Net dabar, beveik tris dešimtmečius vėliau, vis dar randami ir identifikuojami aukų palaikai. Šeimos vis dar laukia atsakymų.
Bet štai kas svarbu suprasti – šis karas nebuvo neišvengiamas „amžinų etninių nesantaikų” rezultatas, kaip kartais bando pateikti. Žmonės čia gyveno kartu šimtmečius, susituokdavo tarp skirtingų bendruomenių, buvo kaimynai ir draugai. Karas buvo politikų ir nacionalistų sukurtas, ne paprastų žmonių.
Kaip gyvena šiandien
Šiandien Bosnija ir Hercegovina yra sudėtinga šalis su dar sudėtingesne politine sistema. Turi tris prezidentus (po vieną iš kiekvienos pagrindinės etninės grupės), kurie keičiasi kas aštuoni mėnesiai. Turi dvi sąlyginai autonomiškas entitetes ir vieną specialų distriktą. Biurokratija čia yra košmaras, o politikai dažnai žaidžia nacionalistinius kortus, kad išliktų valdžioje.
Bet paprastų žmonių gyvenimas yra daug įdomesnis nei politika. Jaunimas Sarajeve, Mostore ar Banja Lukoje vis labiau nori būti tiesiog bosniai, hercegovinai – žmonės iš šios šalies, nesvarbu, kokia jų religija ar etninė kilmė. Jie kartu eina į tas pačias mokyklas (bent jau kai kur), dirba tuose pačiuose ofisose, vakarėliauja tuose pačiuose klubuose.
Ekonominė situacija, deja, nėra rožinė. Nedarbas yra didelis, ypač tarp jaunimo, todėl daug žmonių emigruoja į Vokietiją, Austriją ar kitas ES šalis. Tai liūdna realybė – šalis praranda savo protingiausius ir energingiausius žmones, nes čia nėra perspektyvų. Vidutinis atlyginimas yra apie 500-600 eurų per mėnesį, o kainos kai kur jau beveik kaip Vakarų Europoje.
Ką verta pamatyti ir išbandyti
Jei kada nuspręsi aplankyti Bosniją ir Hercegoviną (o tikrai turėtum!), štai keletas dalykų, kurių negalima praleisti. Pirma, Sarajevas – šis miestas turi sielą. Vaikščiok po Baščarsiją, rask tą vietą, kur prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas (taip, tai buvo čia, kai nušovė Franzo Ferdinando), užlipk į kalnus, iš kur buvo apšaudomas miestas, ir suprasi, koks stiprus yra šis miestas.
Mostaras su savo tiltu yra privalomas. Bet nepasitenkink tik tiltu – tyrinėk senamiestį, rask mažas kavinukes, kur gali sėdėti valandų valandas ir stebėti gyvenimą. Išbandyk vietinį vyną – Hercegovinos vynas yra nuostabus, bet apie jį niekas nežino, nes jie neeksportuoja daug.
Jei mėgsti gamtą, Sutjeska nacionalinis parkas su Perućica mišku (vienas paskutinių Europoje išlikusių pirmykščių miškų) yra neįtikėtinas. Arba Kravice kriokliai – tai tokia mažesnė Plitvicų versija, bet su mažiau turistų. Vasarą gali net maudytis po kriokliu.
Ir maistas! Čevapai (tokie maži kepti mėsos rutuliukai), burek (sluoksniuotos tešlos pyragas su mėsa, sūriu ar obuoliais), bosanski lonac (tradicinis troškinys), baklava… Čia maistas yra rimtas reikalas. Ir kava – bosnių kava yra tarsi turkiška, bet jie įsižeis, jei taip pasakysi. Ji patiekiama su rahat lokum (turkišku džemu) ir geriama lėtai, nes čia kava yra ne tik gėrimas, bet ir socialinis ritualas.
Trys kultūros, viena ateitis?
Grįžtant prie pagrindinio klausimo – ar šios trys kultūros gali tikrai gyventi kartu? Atsakymas yra sudėtingas. Istoriškai jos gyveno kartu šimtmečius, kol politika visko nesugadino. Dabar situacija yra geresnė nei prieš dvidešimt metų, bet vis dar toli gražu ne ideali. Yra miestų, kur vaikai eina į atskiras mokyklas pagal etninę priklausomybę. Yra vietų, kur žmonės vis dar nekalba su kaimynais iš kitos bendruomenės.
Bet yra ir vilties ženklų. Pilietinės visuomenės organizacijos dirba su jaunimu iš visų bendruomenių. Menininkai, muzikantai, rašytojai kuria darbus, kurie kalba apie bendrą patirtį, ne apie skirtumus. Yra žmonių, kurie grįžta iš užsienio su naujomis idėjomis ir energija keisti dalykus.
Bosnija ir Hercegovina yra tarsi laboratorija, kur išbandoma, ar įmanoma daugiakultūrė visuomenė po tokios tragedijos. Rezultatai yra mišrūs, bet pats faktas, kad žmonės vis dar bando, yra įkvepiantis. Galbūt būtent jaunoji karta, kuri neturi asmeninių karo atsiminimų, galės pagaliau sukurti tą visuomenę, apie kurią svajojo jų seneliai prieš karą.
Šis kraštas nėra tobulas, bet jis tikras. Čia rasi autentiškos kultūros, nuoširdžių žmonių ir istorijų, kurios verčia susimąstyti apie tapatybę, priklausymą ir tai, kas mus jungia ar skiria. Ir galbūt būtent tai daro Bosniją ir Hercegoviną tokią vertą dėmesio – ji primena, kad įvairovė gali būti ir iššūkis, ir didžiulė vertybė vienu metu.
