Kai tiesa tampa prekė
Prisimenu, kaip prieš keletą metų močiutė man siuntė WhatsApp žinutę apie tai, kad Bill Gates nori visiems įdiegti mikroschemas per vakcinas. Ji buvo įsitikinusi, kad tai tiesa, nes „matė video su jo kalba”. Bandžiau paaiškinti, kad tai montažas, bet ji atsakė: „O iš kur tu žinai? Gal tu dirbi jam?” Štai taip atrodo mūsų realybė – era, kai bet kas gali sukurti „naujieną”, o milijonai žmonių ja patikės greičiau nei oficialiais šaltiniais.
Fake news fenomenas nėra naujas, bet jo mastas šiandien yra beprecedentis. Anksčiau dezinformacija plito lėtai – per gandus, šnibždėjimus, galbūt per geltonosios spaudos laikraščius. Dabar viena paspaudus „share” mygtuką, melaginga informacija per kelias valandas gali pasiekti milijonus žmonių visame pasaulyje. Ir kas svarbiausia – ji atrodo tikroviška. Profesionaliai sumontuoti video, patikimi atrodantys tinklalapiai, net dirbtinio intelekto sugeneruotos nuotraukos, kurias beveik neįmanoma atskirti nuo tikrų.
Kodėl mes tikim tuo, kuo norim tikėt
Žmogaus smegenys yra keistas dalykas. Mes mėgstam galvoti, kad esame racionalūs, logiškai mąstantys individai, bet realybė visai kitokia. Psichologai tai vadina „confirmation bias” arba patvirtinimo šališkumu – mes natūraliai ieškome informacijos, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime, ir ignoruojame viską, kas prieštarauja mūsų įsitikinimams.
Pavyzdžiui, jei tu jau nusistatęs prieš tam tikrą politiką ar politiką, tu automatiškai labiau patikėsi naujienomis, kurios juos kritikuoja, net jei tos naujienos būtų visiškai išgalvotos. O jei kas nors pabandys tau įrodyti, kad klysti, tu greičiausiai dar labiau įsitvirtinsi savo pozicijoje. Tai vadinama „backfire effect” – kai faktai, prieštaraujantys mūsų įsitikinimams, tik juos sustiprina.
Socialiniai tinklai šį efektą dar labiau sustiprina. Algoritmai rodo mums turinį, kuris mums patinka, su kuriuo sąveikaujame. Jei nuolat skaitysi apie sąmokslo teorijas, algoritmas tau jų rodys vis daugiau. Susikuri savotiška informacinė burbulas, kuriame visi galvoja panašiai kaip tu, ir atrodo, kad visa pasaulis su tavimi sutinka. O tie, kurie nesutinka? Jie tiesiog „nesupranta tiesos” arba „yra apmokėti meluoti”.
Kaip veikia dezinformacijos fabrikas
Fake news kūrimas šiandien yra tikra industrija. Yra šalių, kuriose veikia tikrieji „trolių fabrikaI” – biurai, pilni žmonių, kurių darbas yra kurti ir platinti dezinformaciją. Rusijos „Internet Research Agency” yra geriausiai žinomas pavyzdys, bet tokių organizacijų yra ir kitose šalyse.
Kaip tai veikia praktiškai? Pirmiausia identifikuojamos jautrios temos – migracija, vakcinacija, klimato kaita, politiniai skandalai. Tada kuriamas turinys, kuris specialiai sukurtas provokuoti emocijas: pyktį, baimę, pasipiktinimą. Nes emocionalus turinys plinta daug greičiau nei neutralus ar faktinis.
Toliau šis turinys platinamas per šimtus netikrų paskyrų socialiniuose tinkluose. Šios paskyros atrodo kaip tikrų žmonių – turi nuotraukas, draugus, istoriją. Jos komentuoja, dalina, diskutuoja, kurdamos iliuziją, kad tai tikri žmonės su tikromis nuomonėmis. Kai turinys pradeda plisti, jį paima tikri vartotojai ir toliau platina patys, net nesuvokdami, kad dalyvauja dezinformacijos kampanijoje.
Bet ne viskas taip paprasta kaip „blogi žmonės tyčia meluoja”. Dažnai fake news atsiranda ir be piktos valios. Žurnalistai, skubėdami būti pirmieji, kartais publikuoja nepatikrintą informaciją. Žmonės socialiniuose tinkluose dalina straipsnius neperskaitę jų, remdamiesi vien antrašte. Kažkas neteisingai supranta kontekstą ir perpasakoja informaciją iškraipytai. Ir taip tiesa pamažu transformuojasi į mitus.
Clickbait kultūra ir dėmesio ekonomika
„Tu NIEKADA NEPATIKĖSI, kas nutiko toliau!” „Gydytojai NEKENČIA šios moters!” „Šis paprastas triukas PAKEIS tavo gyvenimą!” Pažįstama, tiesa? Tai clickbait – antraščių stilius, sukurtas bet kokia kaina pritraukti dėmesį ir priversti paspausti nuorodą.
Problema ta, kad šiuolaikinė žiniasklaida gyvena iš peržiūrų. Kuo daugiau žmonių paspaudžia, tuo daugiau reklamos pajamų. Todėl net rimti žiniasklaidos portalai kartais pasiduoda pagundai naudoti sensacingus antraštės, iškreipti faktus, kad tik pritrauktų dėmesį. O jei rimti portalai taip daro, ką jau kalbėti apie visokius „news24.info” tipo puslapius, kurių vienintelis tikslas – generuoti klikų.
Aš pats esu sugavęs save beskaitant straipsnį apie „šokiruojančią tiesą apie bananų valgymą”, tik tam, kad sužinočiau… kad per daug bananų valgyti nėra gerai. Wow, kokia sensacija, tiesa? Bet antraštė padarė savo – aš paspaudžiau, jie gavo savo centą už reklamos peržiūrą.
Ši dėmesio ekonomika sukuria paskatas meluoti arba bent jau perdėti. Nuobodi tiesa nesurenka peržiūrų. Sensacija, skandalas, kontroversija – štai kas veikia. Todėl net ir pradėjus su mažu fakto iškreipimu, istorija gali transformuotis į visišką nesąmonę, kol ji keliauja per įvairius portalus ir socialines medijas.
Kai vaizdas meluoja geriau už žodžius
Tekstą suklastoti visada buvo santykinai paprasta. Bet nuotraukos ir video ilgą laiką buvo laikomi patikimais įrodymais – „matai savo akimis, tai turi būti tiesa”. Na, dabar ir tai nebegalioja.
Deepfake technologija leidžia sukurti video, kuriame žmogus sako dalykus, kurių niekada nesakė. Ir tai atrodo visiškai tikroviška. Jau yra buvę atvejų, kai deepfake buvo naudojami bandant apgauti įmones, sukurti politinius skandalus, net šantažuoti žmones.
O kas dar blogiau – net nereikia jokių pažangių technologijų, kad apgautum žmones. Paprasta nuotrauka iš visai kito konteksto gali būti panaudota kaip „įrodymas” visai kitam įvykiui. Pavyzdžiui, nuotrauka iš protesto prieš 5 metus Ispanijoje gali būti pateikta kaip „šiandieninis protestas Lietuvoje”. Dauguma žmonių net nepatikrins – jei vaizde matosi minios ir plakatai, tai jau „įrodymas”.
Socialiniuose tinkluose nuolat matau dalinama nuotraukų, kurios yra visiškai ištrauktos iš konteksto. Kažkada mačiau, kaip plito nuotrauka su užrašu „pabėgėliai griauna bažnyčią Vokietijoje”. Pasirodo, tai buvo nuotrauka iš filmo filmavimo aikštelės. Bet kol šis faktas buvo išsiaiškinas, nuotrauka jau buvo pasidalinta tūkstančius kartų, ir daugelis žmonių vis dar tiki, kad tai tikra.
Kaip apsiginti nuo informacinio chaoso
Gerai, gana bauginimo. Dabar apie tai, ką realiai gali padaryti, kad nepatektum į dezinformacijos spąstus. Nes nors situacija atrodo beviltiška, yra visai konkrečių dalykų, kuriuos gali daryti.
**Sustok prieš dalindamas.** Tai paprasčiausias ir efektyviausias patarimas. Kai matai šokiruojančią naujieną, kuri sukelia stiprias emocijas, nesiskubink iš karto ja dalintis. Sustok, atsikvėpk, pagalvok. Ar tai atrodo per daug sensacinga, kad būtų tiesa? Greičiausiai taip ir yra.
**Tikrink šaltinį.** Kas publikavo šią informaciją? Ar tai žinomas, patikimas portalas, ar kažkoks „tiesa-news-24.lt”? Paspaudęs ant „apie mus” skyriaus dažnai iš karto matai, kad tai šlamštas. Patikimi portalai turi redakciją, kontaktus, aiškią istoriją. Fake news puslapiai dažnai neturi net tinkamo adreso.
**Ieškok kitų šaltinių.** Jei kažkas tikrai nutiko, apie tai rašys ne vienas portalas. Jei randas tik vieną šaltinį, kuris skelbia „šokiruojančią tiesą”, kuri niekas kitas nepastebi – tai raudonas signalas. Google’ink antraštę ar pagrindinius faktus ir pažiūrėk, ar kiti patikimi šaltiniai tai patvirtina.
**Naudok fact-checking įrankius.** Yra specialių puslapių, kurie tikrina virusines naujienas ir mitus. Tarptautiniu mastu tai Snopes.com, FactCheck.org, o Lietuvoje veikia Delfi faktų tikrintojai ir kiti panašūs projektai. Prieš tikėdamas sensacinga istorija, verta patikrinti, ar ji jau nėra paneigta.
**Būk skeptiškas dėl nuotraukų ir video.** Google reverse image search yra tavo draugas. Gali įkelti bet kokią nuotrauką ir pamatyti, kur dar ji pasirodo internete. Dažnai taip sužinosi, kad „šiandienos įvykio” nuotrauka iš tikrųjų yra iš 2015 metų ir visai iš kitos šalies.
**Skaityti ne tik antraštę.** Aš žinau, mes visi kalti dėl šito. Bet dažnai straipsnio turinys yra daug nuosaikesnis nei sensacinga antraštė. Kartais antraštė net prieštarauja tam, kas parašyta straipsnyje. Skirkite bent minutę perskaityti bent jau pirmus kelis pastraipus.
Kai draugai dalina nesąmones
Vienas sunkiausių dalykų – kai matai, kaip tavo draugai ar šeimos nariai dalina akivaizdžias nesąmones. Nori pasakyti „ei, tai netiesa”, bet žinai, kad tai gali baigtis konfliktu. Ypač jei tai susiję su politika ar kitomis jautriomis temomis.
Iš patirties galiu pasakyti – agresyvus „tu kvaila, tai fake news” tikrai neveikia. Žmogus tik užsisklęs ir dar labiau įsitvirtins savo pozicijoje. Geriau veikia švelnesnė prieiga: „įdomu, o iš kur šita info? aš radau kitokių duomenų…” arba „hmm, ar tikrai taip buvo? man atrodo, kad kontekstas šiek tiek kitoks”.
Kartais tiesiog reikia pripažinti, kad nepakeisi žmogaus nuomonės. Ypač jei jis giliai įsitikinęs sąmokslo teorijomis ar stipriai ideologizuotas. Tada geriau tiesiog ignoruoti arba nutildyti tokį turinį savo feed’e. Tavo psichikos sveikata yra svarbesnė nei misija išgelbėti visus nuo dezinformacijos.
Bet jei tai artimas žmogus, su kuriuo nori išlaikyti ryšį, verta investuoti laiko į ramius pokalbius. Ne per Facebook komentarus, o gyvai, per kavą. Paklausti, kodėl jis tuo tiki, kas jį įtikino. Dažnai už fake news tikėjimu slypi gilesni dalykai – baimės, neužtikrintumas, nusivylimas sistema. Ir kartais tiesiog išklausyti žmogų yra svarbiau nei įrodyti, kad jis klysta.
Žiniasklaidos atsakomybė ir mūsų vaidmuo
Aišku, lengva kaltinti Facebook, Google, žiniasklaidos portalus už viską. Ir jie tikrai turi dalį atsakomybės. Socialinių tinklų algoritmai, kurie prioritizuoja engagement’ą virš tiesos, tikrai prisideda prie problemos. Žiniasklaidos portalai, kurie renkasi clickbait’ą vietoj kokybės, taip pat yra problemos dalis.
Bet mes patys taip pat nesame nekalti. Kiekvieną kartą, kai dalinama nepatikrinta informacija, mes tampame dezinformacijos platintojais. Kiekvieną kartą, kai skaitome tik antraštę ir komentujame neperskaitę straipsnio, prisidedame prie chaoso. Kiekvieną kartą, kai renkamės sensaciją vietoj nuobodžios tiesos, skatinami portalus eiti clickbait’o keliu.
Gera žinia ta, kad situacija pamažu gerėja. Socialiniai tinklai pradeda rimčiau kovoti su dezinformacija (nors ir ne visada sėkmingai). Atsiranda vis daugiau fact-checking iniciatyvų. Mokyklose pradedama mokyti medijų raštingumo. Žmonės tampa šiek tiek atsargesni ir skeptiškesni.
Bet pagrindinis pokytis turi įvykti mūsų galvose. Turime išmokti gyventi pasaulyje, kuriame informacijos yra per daug, ir ne visa ji teisinga. Turime ugdyti kritinį mąstymą, skepticizmą (bet ne cinizmą), gebėjimą atskirti faktus nuo nuomonių, šaltinius nuo propagandos.
Gyvenimas informacijos amžiuje
Grįžtant prie tos istorijos apie močiutę ir Bill Gates mikroschemas – po kelių mėnesių ji pati pradėjo abejoti tuo, kuo anksčiau tikėjo. Ne todėl, kad aš ją įtikinau (nors bandžiau), bet todėl, kad tų pačių „tiesų” skleidėjai pradėjo skelbti vis absurdiškesnius dalykus, ir net jai tai tapo per daug. Kartais žmonės patys atsibunda iš dezinformacijos miglos.
Fake news era nėra laikinas reiškinys, kuris išnyks savaime. Tai mūsų naujoji realybė, su kuria reikės gyventi. Technologijos tik tobulės, deepfake’ai taps dar įtikinamesni, dirbtinis intelektas galės generuoti vis patikimesnius melus. Bet kartu tobulės ir įrankiai kovoti su dezinformacija, ir – svarbiausia – mes patys tampame išmintingesni.
Raktas yra ne tapti paranojiku, kuris netiki niekuo ir niekam. Tai tik kitas kraštutinumas, kuris taip pat žalingas. Raktas yra išlaikyti sveiką skepticizmą, būti smalsiam, užduoti klausimus, tikrinti informaciją, bet kartu neprarasti gebėjimo pasitikėti ir priimti, kad ne viskas yra sąmokslas.
Galiausiai, informacinis raštingumas yra naujasis būtinas įgūdis, kaip skaitymas ar rašymas. Jei nemoki atskirti tiesos nuo melo šiuolaikiniame informacijos sraute, esi funkciškai neraštingas XXI amžiuje. Ir tai nėra gėda – niekas mūsų to nemokė mokykloje. Bet tai yra įgūdis, kurį galime ir turime išmokti. Nes nuo to priklauso ne tik mūsų asmeniniai sprendimai, bet ir visos visuomenės ateitis.
