Kas tas globalus pilietis ir kodėl tai ne tik gražus žodžių junginys?
Jei kas nors paklaus, kuo tu esi, tikriausiai atsakysi: lietuvis, kaunietis, studentas, žaidėjas, muzikos mėgėjas. Retai kas iš karto pasakys – „aš esu pasaulio pilietis”. Skamba kiek pompastiškai, tiesa? Lyg koks filosofas iš senos knygos. Bet globalaus pilietiškumo idėja nėra apie tai, kad atsižadėtum savo šaknų ar apsimestum, kad sienos neegzistuoja. Ji apie tai, kad suprasti save kaip dalį kažko didesnio – ir tuo remiantis veikti.
Globalus pilietis – tai žmogus, kuris suvokia, kad jo sprendimai, net ir kasdieniai, turi poveikį kitiems. Kad pasaulis yra tarpusavyje susijęs sistema, o ne tik geografinis žemėlapis su spalvotomis šalimis. Ir svarbiausia – kad jis gali kažką daryti dėl to, kas vyksta ne tik jo kieme, bet ir toli už jo.
Tai nėra nauja idėja. Dar senovės graikų filosofas Diogenas, kai jo paklausė, iš kur jis kilęs, atsakė: „Esu pasaulio pilietis” – kosmopolitas. Bet šiandien ši sąvoka įgauna visiškai kitą, praktišką prasmę, nes pasaulis tapo mažesnis nei bet kada anksčiau.
Kodėl jaunimui tai aktualu būtent dabar?
Jūsų karta – pirmoji, kuri užaugo su internetu rankose nuo pat vaikystės. Jūs žiūrite tuos pačius serialus kaip paaugliai Seule ar San Paule. Klausotės tų pačių dainų. Naudojate tas pačias platformas. Bet ar tai automatiškai daro jus globaliais piliečiais? Ne visai.
Yra skirtumas tarp to, kad esi globaliai sujungtas, ir to, kad esi globaliai sąmoningas. Galima praleisti aštuonias valandas TikTok’e ir vis tiek nežinoti, kas vyksta Jemene, Mianmare ar net kaimyninėje Lenkijoje. Algoritmai rodo tai, kas patinka, o ne tai, kas svarbu. Ir čia prasideda problema.
Tuo pačiu metu iššūkiai, su kuriais susidursite jūs ir jūsų vaikai – klimato kaita, dirbtinis intelektas, migracija, ekonominė nelygybė – neturi sienų. Jie negali būti išspręsti vienos šalies pastangomis. Todėl jaunimas, kuris moka mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai, tampa ne tik geresniu piliečiu, bet ir vertingesniu žmogumi bet kurioje srityje.
Ir dar vienas dalykas: darbdaviai tai žino. Tarptautinės kompanijos, NVO, net valstybinės institucijos ieško žmonių, kurie supranta kultūrų skirtumus, moka dirbti su įvairiais žmonėmis ir turi platesnį pasaulio supratimą. Globalus pilietiškumas – tai ir karjeros pranašumas, nors tai skamba kiek ciniškai.
Pasaulietinė tapatybė – tai ne išdavystė savo šaknų atžvilgiu
Čia dažnai kyla nesusipratimų. Kai kas mano, kad jei save vadini globaliu piliečiu, tai reiškia, kad tau nerūpi Lietuva, jos kalba, tradicijos, istorija. Kad tu kažkoks beveidis kosmopolitas, kuris geria kavą Briuselyje ir neskiria Žolinių nuo Užgavėnių.
Bet tai yra klaidingas supratimas. Pasaulietinė tapatybė nėra priešinga nacionalinei – ji ją papildo. Galima didžiuotis tuo, kad esi lietuvis, mylėti savo kalbą, savo kraštą, savo kultūrą, ir tuo pačiu suprasti, kad kitos kultūros yra lygiai taip pat vertingos. Kad japonų požiūris į bendruomeniškumą, skandinavų santykis su gamta ar brazilų gebėjimas rasti džiaugsmą sunkiose situacijose – tai ne grėsmė tavo tapatybei, o galimybė ją praturtinti.
Psichologai tai vadina bikultūrine kompetencija – gebėjimu jaustis patogiai dviejose ar daugiau kultūrinių erdvių vienu metu. Tyrimai rodo, kad tokie žmonės dažnai yra kūrybiškesni, lankstesni ir geriau sprendžia problemas, nes mato jas iš kelių perspektyvų.
Praktiškai tai reiškia: mokykis lietuvių istorijos ir domėkis Afrikos kolonializmo padariniais. Švęsk Užgavėnes ir suprask, kodėl Diwali svarbus milijardui žmonių. Kalbėk lietuviškai ir mokykis dar bent vienos kalbos – ne tik dėl karjeros, bet dėl to, kad kiekviena kalba atveria kitokį pasaulio matymo būdą.
Kaip ugdomas globalus pilietiškumas – ir kur sistema stringa
Teoriškai mokyklos turėtų tai daryti. Ir iš dalies daro – yra pilietiškumo pamokos, istorija, geografija. Bet tradicinis ugdymas dažnai susitelkia į faktus, o ne į supratimą. Galima išmokti sostines ir datas, bet vis tiek nesuprasti, kodėl tam tikros šalys yra skurdžios, kodėl žmonės palieka savo namus, kodėl klimato kaita paveikia skirtingas šalis skirtingai.
Globalaus pilietiškumo ugdymas – tai ne dar vienas dalykas prie tvarkaraščio. Tai mąstymo būdas, kuris turėtų persmelkti viską: literatūrą, matematiką, biologiją, net kūno kultūrą. Kai mokaisi apie Antrąjį pasaulinį karą, tai nėra tik datos ir mūšiai – tai žmonių istorijos, sprendimai, kurie pakeitė milijonų gyvenimus. Kai mokaisi apie ekosistemas, tai nėra tik biologijos egzaminas – tai supratimas, kodėl Amazonės miškai yra svarbūs tau, gyvenančiam Kaune.
Deja, sistema dažnai stringa ties egzaminais ir standartizuotais testais. Mokytojai neturi laiko gilintis. Tėvai kartais aktyviai priešinasi – „kam mano vaikui žinoti apie kažkokius klimato pabėgėlius, geriau tegul mokosi matematikos”. Ir taip susiformuoja žmonės, kurie yra techniškai išsilavinę, bet pasaulio atžvilgiu – akli.
Bet čia svarbu nesuversti visko mokyklai. Ugdymas vyksta visur – namuose, tarp draugų, internete, keliaujant. Ir čia jūs, jaunimas, turite daugiau galios nei bet kuri ankstesnė karta.
Konkrečiai: ką galima daryti, kad taptum globaliai sąmoningesnis?
Gerai, pakankamai teorijos. Kalbėkime apie tai, kas realiai veikia ir ką galima pradėti daryti jau šiandien – be didelių investicijų ir be to, kad reikėtų išvykti į kitą žemyną.
Diversifikuok savo informacijos šaltinius. Jei visi tavo naujienos ateina iš vienos platformos ar vienos šalies perspektyvos, tu matai tik dalį paveikslo. Pabandyk skaityti BBC, Al Jazeera, The Guardian – jie tuos pačius įvykius aprašo skirtingai, ir tai labai daug pasako. Yra ir tokių projektų kaip „Global Voices”, kurie agreguoja žiniasklaidą iš mažiau girdimų šalių.
Mokykis kalbų – bet ne tik gramatikos. Kai mokaisi kalbos, kartu mokykis kultūros. Kodėl ispanai valgo vėlai vakare? Kodėl japonai taip vertina tylą? Kodėl arabų kalboje yra dešimtys žodžių smėliui apibūdinti? Šie dalykai nėra smulkmenos – jie atskleidžia, kaip skirtingos visuomenės mato pasaulį.
Dalyvaukite tarptautinėse programose. Erasmus+ nėra tik studentams, norintiems išgerti alaus Berlyne (nors ir tai yra dalis patirties). Tai galimybė gyventi kitoje kultūroje, suprasti ją iš vidaus. Yra ir jaunimo mainų programos, savanorystės galimybės per „European Solidarity Corps”, simuliacinės konferencijos kaip MUNLC ar kiti MUN formatai, kur diskutuojate pasaulio problemomis kaip diplomatai.
Vartok globaliai sąmoningai. Tai skamba kaip klišė, bet tai tikrai veikia. Kai perki drabužius, verta paklausti – kas juos pasiuvo ir kokiomis sąlygomis? Kai perki kavą – ar ji „fair trade”? Tai ne apie tobulumą, o apie sąmoningumą. Kiekvienas pirkimas yra balsavimas už tam tikrą pasaulio modelį.
Kalbėkis su žmonėmis, kurie skiriasi nuo tavęs. Tai paprasčiausias ir sunkiausias dalykas vienu metu. Socialiniai tinklai linkę mus uždaryti „burbuluose” su panašiai mąstančiais žmonėmis. Aktyviai ieškokite kitokių perspektyvų – ne tam, kad ginčytumėtės, o tam, kad suprastumėte.
Empatija kaip globalaus pilietiškumo pagrindas
Viskas, apie ką kalbėjome, grįžta prie vieno dalyko – empatijos. Gebėjimo įsivaizduoti, kaip jaučiasi kitas žmogus, net jei jo gyvenimas visiškai skiriasi nuo tavo.
Ir čia yra gera žinia: empatija nėra tik įgimta savybė. Ji ugdoma. Tyrimai rodo, kad skaitymas grožinės literatūros – ypač tos, kuri pasakoja apie kitokius žmones, kitokias kultūras – reikšmingai padidina empatiją. Filmai, dokumentikos, net gerai parašyti žurnalistiniai tekstai daro tą patį.
Kai skaitai apie sirų šeimą, kuri paliko namus per karą, tai nėra statistika – tai žmonės. Kai supranti, kad klimato kaita jau dabar verčia žmones palikti savo salas Ramiajame vandenyne, tai tampa asmeniška. Ir kai tai tampa asmeniška, tu pradedi galvoti, ką gali padaryti.
Empatija taip pat padeda kovoti su stereotipais ir prietarais, kurie yra viena didžiausių kliūčių globaliam pilietiškumui. Lengva bijoti to, ko nepažįsti. Sunkiau bijoti žmogaus, kurio istoriją žinai.
Bet empatija turi ir ribas. Ji negali tapti „empatijos nuovargiu” – būsena, kai tiek daug blogų naujienų, kad tiesiog išsijungi. Tai normali psichologinė reakcija, ir svarbu ją atpažinti. Globalus pilietis nėra tas, kuris nuolat kenčia dėl pasaulio problemų – tai tas, kuris randa balansą tarp sąmoningumo ir psichologinės sveikatos.
Lokalus veiksmas kaip globalaus pilietiškumo išraiška
Vienas dažniausių klausimų: „Gerai, aš suprantu, kad pasaulyje yra problemų. Bet ką aš, vienas žmogus Lietuvoje, galiu padaryti?”
Ir čia yra esminis dalykas, kurį dažnai praleidžiame: globalus pilietiškumas nereiškia, kad turi spręsti visas pasaulio problemas. Jis reiškia, kad turi veikti savo aplinkoje, turėdamas platesnį supratimą apie tai, kaip viskas susiję.
Pavyzdžiui: jei tavo mieste atsiranda pabėgėlių šeima, globaliai sąmoningas pilietis nesibijo jų, neskleidžia baimės – jis galbūt padeda integruotis, galbūt tiesiog pasisveikina. Jei tavo mokykloje yra patyčios prieš kitokį vaiką – globaliai sąmoningas žmogus supranta, kad tai nėra „jų reikalas”. Jei tavo bendruomenė svarsto, kaip tvarkyti atliekas – globaliai sąmoningas pilietis žino, kodėl tai svarbu ne tik estetiškai, bet ir globaliai.
Lokalus veiksmas ir globalus mąstymas nėra priešybės – jie yra vienas kito tęsinys. Ir dažnai būtent lokalus veiksmas yra efektyviausias, nes tu pažįsti savo aplinką, žmones, kontekstą.
Pasaulis, kurį paliksite – ir kodėl tai jūsų reikalas
Yra tokia frazė, kurią mėgsta kartoti vyresni: „Jaunimas yra ateitis.” Tai skamba gražiai, bet kartu šiek tiek atleidžia dabartį nuo atsakomybės. Tarsi sakytų: „Mes padarėme, ką galėjome, dabar jūsų eilė.”
Bet tiesa yra tokia, kad jūsų karta jau dabar yra dabartis. Jūs jau dabar balsuojate – arba nesate, ir tai irgi yra sprendimas. Jūs jau dabar vartojate, kuriate turinį, formuojate nuomones, darote įtaką aplinkiniams. Globalaus pilietiškumo ugdymas nėra pasiruošimas kažkokiai ateičiai – tai įrankis, kurio reikia jau šiandien.
Pasaulis, kurį paliksite savo vaikams, priklauso nuo sprendimų, kurie priimami dabar. Ir ne tik politikų ar verslininkų – bet ir kiekvieno iš jūsų. Tai gali skambėti kaip per didelė atsakomybė. Bet tai taip pat yra galimybė.
Globalus pilietis nėra tobulas žmogus, kuris žino viską ir visada daro teisingą dalyką. Tai žmogus, kuris nuolat mokosi, klausia, abejoja, ieško. Kuris supranta, kad jo burbulas nėra visas pasaulis. Kuris kartais klysta, bet stengiasi suprasti, kodėl. Ir kuris, nepaisant visko, netiki, kad jis vienas negali nieko pakeisti – nes istorija vėl ir vėl įrodo priešingai.
Pradėk nuo mažo. Perskaityk vieną straipsnį apie šalį, apie kurią nieko nežinai. Pakalbėk su žmogumi, kurio požiūris skiriasi nuo tavo. Paklusk savęs, kodėl kažkas tave erzina ar baugina – ir ar tas jausmas grįstas faktu, ar stereotipu. Tai nėra revoliucija. Bet tai yra pradžia.
