Kas iš tikrųjų laukia kazarmėse?
Kalbant apie privalomąją karo tarnybą, dauguma vaikinų jaučia keistą mišinį iš nerimo, smalsumas ir galbūt šiek tiek baimės. Internete pilna mitų, anekdotų ir įvairiausių istorijų – nuo visiškai juodų iki rožinių. Bet kas iš tikrųjų laukia už tų kazarmių vartų?
Pirmiausia – pamirškit visus filmus apie kariuomenę. Tai nėra nei holivudinis veiksmo trileris, nei sovietinių laikų košmaras. Šiuolaikinė Lietuvos kariuomenė yra kažkas tarp sporto klubo, darbo kolektyvo ir intensyvios mokyklos. Taip, ten yra disciplina ir tvarka, bet ne tokia, kokią įsivaizduojate žiūrėdami „Full Metal Jacket”.
Pirmosios savaitės – tai tikrai iššūkis. Ankstus kėlimasis (ir tai reiškia TIKRAI ankstų, apie 6 val.), nuolatinis judėjimas, nauji žmonės, naujos taisyklės. Vienas iš buvusių kareivių dalijosi: „Pirmą savaitę galvojau, kad tai didžiausia klaida mano gyvenime. Po mėnesio supratau, kad tai geriausias dalykas, kuris man nutiko.” Skamba kaip klišė? Galbūt, bet tokių atsiliepimų tikrai ne vienas.
Fiziniai iššūkiai: nuo sofos iki maršo
Jei manote, kad esate fiziškai pasiruošęs, nes kartais nueinate į sporto salę – turiu blogą žinią. Karo tarnyba – tai visiškai kitas lygis. Bet štai gera žinia: niekas nesitiki, kad būsite Rambo pirmą dieną.
Fizinis krūvis didėja palaipsniui. Pradedama nuo bazinių dalykų – bėgimo, atsispaudimų, prisitraukimų. Instruktoriai supranta, kad visi atvyksta su skirtingu pasiruošimu. Vienas vaikinas pasakojo, kad prieš tarnybą negalėjo atlikti nė vieno prisitraukimo, o po trijų mėnesių jų darė dešimt be didelio vargo.
Maršai su kuprine – tai atskira istorija. Pirmieji keliolika kilometrų su 15-20 kg kuprine ant pečių tikrai nėra piknikas. Kojos skauda, pečiai tirpsta, galvoje tik viena mintis – „kada jau pabaiga?”. Bet žinote, kas keista? Po kelių tokių maršų pradedi jausti pasididžiavimą. Ne visi gali tai padaryti, o tu gali.
Praktinis patarimas: jei žinote, kad greitai eisite į tarnybą, pradėkite bent minimaliai ruoštis. Bėgiojimas, atsispaudimai, prisitraukimai – net 15 minučių per dieną jau daug padės. Ypač svarbu stiprinti kojas ir nugarą. Ir rimtai – išmokite taisyklingai užsirišti batus, kad išvengtumėte pūslių.
Psichologinis aspektas: kai lieki vienas su savimi
Apie tai mažai kas kalba, bet psichologinis aspektas dažnai būna sunkesnis nei fizinis. Staiga atsiduri aplinkoje, kur negali tiesiog išeiti, kai nori. Negali paspausti „pause” mygtuko. Negali pasitraukti į savo kambarį ir užsirakinti.
Pirmosios savaitės be telefono – tai tikras iššūkis šiuolaikiniam jaunimui. Vienas kareivis prisipažino: „Pirmas tris dienas automatiškai siekiau kišenės, kur paprastai būna telefonas. Buvo keista, bet po savaitės supratau, kad tai net gera. Pradėjau daugiau bendrauti su žmonėmis gyvai.”
Nostalgija – tai normalus dalykas. Visi jos patiria, tik ne visi apie tai kalba. Pasiilgsti namų, draugų, merginos ar vaikino, net savo lovos. Bet būtent čia išmoksti vertinti tai, ką turi. Ir būtent čia supranti, kad esi stipresnis, nei manei.
Yra momentų, kai nori viską mesti. Kai atrodo, kad tai neturi prasmės. Kai instruktorius rėkia dėl kažko, kas tau atrodo nesvarbu. Bet tie momentai praeina. Ir kiekvienas toks momentas, kurį įveiki, tave stiprina.
Draugystės, kurios lieka visam gyvenimui
Čia bus skambėti banaliai, bet tai tiesa – draugystės, kurias užmezgi tarnyboje, tikrai ypatingo. Kai kartu su žmonėmis išgyveni sunkumus, kai matai juos jų blogiausiais ir geriausiais momentais, kai padedi vieni kitiems – tai sukuria ryšį, kurio negausi įprastame gyvenime.
Vienas buvęs kareivis pasakojo: „Mano geriausias draugas dabar – vaikinas, su kuriuo tarnyboje pirmą savaitę beveik mušėmės. Dabar jis mano vestuvių liudininkas.” Tokių istorijų pilna.
Kazarmėse greitai išmoksti dirbti komandoje. Ne todėl, kad tau tai įkala į galvą, o todėl, kad kitaip tiesiog neįmanoma. Jei vienas vėluoja, kenčia visi. Jei vienas nesusitvarko, padeda kiti. Tai ne teorija iš knygų – tai praktika, kuri veikia.
Būna ir konfliktų – kaip ir bet kurioje grupėje. Bet čia išmoksti juos spręsti. Negali tiesiog ignoruoti žmogaus, su kuriuo gyveni vienoje patalpoje. Reikia kalbėtis, ieškoti kompromisų, kartais tiesiog išsiaiškinti. Tai gyvenimo įgūdis, kuris pravers vėliau.
Praktiniai įgūdžiai ir netikėtos pamokos
Karo tarnyboje išmoksti dalykų, kurių niekada nemanei, kad tau reikės. Kaip taisyklingai susikloti drabužius (ir ne, tai ne tas pats, kaip įmesti juos į spintą). Kaip plauti grindis taip, kad jos tikrai būtų švarios. Kaip sutvarkyti lovą per dvi minutes. Kaip organizuoti savo laiką ir daiktus.
Skamba kaip smulkmenos? Bet būtent šios smulkmenos formuoja discipliną ir atsakomybę. Vienas vaikinas sakė: „Po tarnybos grįžau namo ir mama negalėjo patikėti – aš pats skalbiau, tvarkiausi, net maistą gaminti išmokau. Ji galvojo, kad ją pakeitė.”
Išmoksti vertinti paprastus dalykus. Karštą dušą. Švarią lovą. Ramų savaitgalį. Maistą, kuris nėra iš valgyklos. Po tarnybos grįžti į civilinį gyvenimą ir viskas atrodo kaip prabanga.
Laiko valdymas – tai dar viena pamoka. Kai turi 15 minučių pusryčiams, 10 minučių persirengti ir būti rikiuotėje, išmoksti efektyvumo. Vėliau, kai turi visą dieną, jauti, kiek daug gali nuveikti, jei tik nori.
Instruktoriai: ne visi tokie, kaip atrodo
Taip, instruktoriai rėkia. Taip, jie griežti. Taip, kartais atrodo, kad jie tiesiog tyčiojasi. Bet dauguma jų daro tai ne todėl, kad jiems patinka, o todėl, kad tai jų darbas – paruošti jus realiam gyvenimui, realiam stresui.
Vienas kareivis pasidalijo: „Mūsų instruktorius pirmą mėnesį atrodė kaip absoliutus tironas. Bet vėliau supratau – jis tikrai rūpinosi mumis. Kai kas nors turėjo problemų, jis padėdavo. Tiesiog ne per ‘nice guy’ stilių.”
Yra ir blogų instruktorių – kaip ir bet kurioje profesijoje. Bet dauguma iš tikrųjų nori, kad jums sektųsi. Jie mato šimtus kareivių per metus ir žino, kas veikia, o kas ne. Jei klausai jų patarimų, gyvenimas tampa daug lengvesnis.
Svarbu suprasti: kai instruktorius rėkia, tai dažniausiai ne asmeniškai. Tai metodas, kaip išmokyti dirbti po stresu. Realiame gyvenime, kritinėse situacijose niekas nebus malonus ir kantrus. Geriau išmokti susidoroti su tuo saugioje aplinkoje.
Savaitgaliai ir ryšys su išoriniu pasauliu
Po pirmųjų savaičių, kai gauname telefonus atgal ir galime išvykti savaitgaliams (jei nesame baudžiami), gyvenimas tampa daug lengvesnis. Tie savaitgaliai namuose tampa švente. Vertini kiekvieną minutę su šeima ir draugais.
Bet štai kas įdomu – daugelis kareivių sako, kad po kurio laiko net savaitgaliais pradedi pasiilgti kazarmių ir savo būrio draugų. Tai skamba keistai, bet kai esi dalimi kažko didesnio, kai turi tikslą ir rutina, tai sukuria tam tikrą stabilumą.
Telefonai leidžiami tam tikru laiku – paprastai vakarais. Tai gana, kad palaikytum ryšį su artimaisiais. Vienas patarimas: prašyk draugų ir šeimos nesiųsti tau nuotraugas iš vakarėlių ir pramogų pirmąsias savaites. Tai tik apsunkina adaptaciją.
Laiškai ir siuntiniai – tai vis dar dalykas. Taip, skamba senoviškai, bet gauti fizinį laišką ar siuntinį su skanėstais – tai kažkas ypatingo. Tai parodo, kad žmonės galvoja apie tave, laukia tavęs.
Ką šis patyrimas duoda ateičiai
Baigus tarnybą, daugelis sako tą patį – tai buvo sunku, bet verta. Ne todėl, kad išmokai šaudyti ar maršuoti (nors ir tai įgūdžiai), o todėl, kad išmokai apie save. Sužinojai, kiek gali iškęsti, kiek esi stiprus, kaip dirbi komandoje.
Darbdaviai vertina karo tarnybą. Ne visi ir ne visada, bet daugelis supranta, kad žmogus, praėjęs tarnybą, turi discipliną, atsakomybę, gebėjimą dirbti komandoje. Tai nėra tik eilutė CV – tai realūs įgūdžiai.
Asmeninis augimas – tai ne tuščias žodžiai. Po tarnybos daugelis vaikinų grįžta subrendę, atsakingesni, su aiškesniu gyvenimo planu. Vienas sakė: „Prieš tarnybą nežinojau, ką noriu daryti gyvenime. Po jos turėjau planą ir motyvaciją jį įgyvendinti.”
Fizinė forma – jei ją palaikai po tarnybos, tai didžiulis privalumas. Daugelis vaikinų grįžta geriausios savo gyvenimo formos. Problema ta, kad civiliniame gyvenime lengva atsipalaiduoti ir viską prarasti. Bet jei išmokai disciplinos, gali tą formą išlaikyti.
Patyrimas, apie kurį galėsi pasakoti. Taip, kai kurios istorijos bus juokingos, kai kurios – ne itin malonios. Bet tai bus TAVO istorijos, TAVO patyrimas. Tai kažkas, kas tave formuoja kaip asmenybę.
Taigi, ar verta? Kiekvienas atsakys skirtingai. Bet viena aišku – tai patyrimas, kuris keičia. Ar į gerą, ar į blogą – daugiausia priklauso nuo tavo požiūrio. Gali eiti ten su nusistatymu „tai bus siaubinga” – ir tau tikrai bus siaubinga. Arba gali eiti su nusistatymu „tai bus iššūkis, bet aš jį įveiksiu” – ir tikrai įveiksi. Kazarmės neatrodo taip baisu, kai supranti, kad tūkstančiai vaikinų prieš tave tai išgyveno ir išėjo stipresni. Tu nebūsi išimtis – jei tik pats to nenorėsi.
