Kodėl jaunimas šoka į klimato kovos areną?
Gal pastebėjote, kad pastaraisiais metais klimato tema tapo ne tik mokslininkų ar politikų diskusijų objektu? Gatvėse matome protestus, socialiniuose tinkluose – virš milijono peržiūrų surenkančius įrašus apie aplinkosaugą, o mokyklose – streikus dėl klimato. Jaunimas nebesirenka tylėti ir laukti, kol kažkas kitas išspręs problemas, kurias paveldės jie patys.
Štai įdomus dalykas – daugelis mūsų tėvų ar senelių apie klimato kaitą girdėjo kaip apie tolimą, abstrakčią grėsmę. Bet mūsų kartai tai jau realybė. Matome ekstremalias vasaras su rekordinėmis temperatūromis, miškų gaisrus, potvynius. Tai nebėra scenarijus iš distopinio filmo – tai vyksta dabar, čia ir šiandien. Todėl nestebina, kad būtent jaunimas tapo viena aktyviausių jėgų, reikalaujančių pokyčių.
Psichologai pastebi įdomų reiškinį – jaunuoliai jaučia didesnę atsakomybę už ateitį nei vyresnioji karta, nes jiems toje ateityje teks gyventi. Kai tau 20 ar 25-eri, 2050-ieji nėra tolima fantazija – tai tavo vidurinis amžius, laikas, kai galbūt auginsit savo vaikus. Todėl klimato aktyvizmas jaunimui nėra madinga hobis, o būtinybė.
Nuo vienos mergaitės su plakatu iki pasaulinės judėjimo
Prisiminkime 2018-uosius. Tada 15-metė švedė Greta Thunberg nusprendė kiekvieną penktadienį praleisti ne mokykloje, o prie Švedijos parlamento su plakatu „Skolstreik för klimatet” (Mokyklos streikas dėl klimato). Skamba paprastai, tiesa? Viena paauglė, vienas plakatas.
Bet štai kas įvyko toliau – per kelis mėnesius jos pavyzdžiu sekė tūkstančiai, o paskui milijonai jaunuolių visame pasaulyje. Judėjimas „Fridays for Future” išplito į šimtus šalių. 2019 metų rugsėjį vien per vieną dieną klimato streikuose dalyvavo apie 4 milijonai žmonių. Tai tapo didžiausiu klimato protestų renginiu istorijoje.
Lietuvoje taip pat atsirado aktyvių jaunuolių grupių. Nors mūsų mastelis mažesnis, bet energija – ne mažesnė. Klimato eisenos Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, edukaciniai renginiai universitetuose, socialinių tinklų kampanijos. Lietuvos jaunimas rodo, kad klimato kaita rūpi ne tik „Vakaruose”, bet ir čia, Baltijos šalyje.
Kas svarbiausia – šis judėjimas parodė, kad nebereikia būti suaugusiam, turėti mokslo laipsnį ar politinę galią, kad tavo balsas būtų išgirstas. Kartais pakanka drąsos, nuoseklumo ir aiškios žinutės.
Kaip atrodo šiuolaikinis klimato aktyvistas?
Išmeskite iš galvos stereotipą apie aktyvistą kaip žmogų su dredais, gyvenantį medyje ir atsisakantį civilizacijos. Šiuolaikinis klimato aktyvistas gali būti kas nors: studentas, dirbantis jaunuolis, IT specialistas, menininkas ar net verslininkas.
Klimato aktyvizmas šiandien turi daugybę formų. Yra tie, kurie organizuoja protestus ir eisenas – tai matomiausias aktyvizmo veidas. Bet yra ir kitų būdų:
Skaitmeninis aktyvizmas – tai žmonės, kurie kuria turinį socialiniuose tinkluose, daro edukacinius video, platina informaciją. Gal skamba ne taip įspūdingai kaip protestas, bet pasiekia milijonus žmonių.
Vietiniai projektai – jaunuoliai, kurie organizuoja bendruomenės tvarkymo akcijas, soda medžius, kuria bendruomeninius darželius, skatina dviračių kultūrą. Tai konkretus darbas, duodantis apčiuopiamų rezultatų.
Politinis lobizmas – yra jaunų žmonių, kurie susitinka su politikais, teikia pasiūlymus, dalyvauja konsultacijose. Tai gal mažiau romantiškas, bet labai efektyvus būdas daryti įtaką.
Gyvenimo būdo aktyvizmas – žmonės, kurie savo pavyzdžiu rodo, kaip galima gyventi tvariau, ir įkvepia kitus. Tai ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir visuomenės švietimas.
Svarbu suprasti, kad nėra „teisingos” aktyvizmo formos. Kiekvienas gali rasti savo būdą prisidėti prie pokyčių.
Kokius konkrečius pokyčius jaunimas jau pasiekė?
Skeptikai mėgsta sakyti, kad jaunimo protestai – tai tik triukšmas be rezultatų. Bet faktai rodo ką kita. Per pastaruosius kelerius metus jaunimo spaudimas pasiekė realių pokyčių.
Europos Sąjunga priėmė ambicingesnius klimato tikslus – tapti klimatui neutraliai iki 2050 metų. Nors tai ne tik jaunimo nuopelnas, bet jų spaudimas tikrai turėjo įtakos. Daugelis politikų prisipažįsta, kad klimato streikai pakeitė politinę darbotvarkę.
Daugelis universitetų ir mokyklų įsipareigojo sumažinti savo anglies pėdsaką. Kai kurios institucijos atsisakė investicijų į iškastinį kurą – tai tiesioginis jaunimo aktyvizmo rezultatas. Lietuvoje taip pat yra pavyzdžių, kai studentų iniciatyvos paskatino universitetus įdiegti tvaresnes praktikas.
Įmonės, ypač tos, kurios orientuojasi į jaunimą, pradėjo rimčiau žiūrėti į tvarumą. Tai ne tik dėl geros širdies – jaunoji karta balsuoja savo pinigine. Tyrimai rodo, kad dauguma jaunų žmonių renkasi įmones ir produktus, kurie atitinka jų vertybes.
Visuomenės sąmoningumo augimas – gal sunkiausiai išmatuojamas, bet vienas svarbiausių pokyčių. Prieš penkerius metus klimato kaita daugeliui buvo abstrakti tema. Dabar tai – viena svarbiausių visuomenės diskusijų temų.
Su kokiais iššūkiais susiduria jauni aktyvistai?
Būti klimato aktyvistui nėra lengva. Pirmiausia, susiduri su nuolatiniu skepticizmu ir kritika. „Jūs nieko nesuprantate, dar vaikai”, „grįžkite į mokyklą”, „jūsų karta tik nori dėmesio” – tokių komentarų pilna.
Yra ir rimtesnių problemų. Kai kurie aktyvistai susiduria su grasinimais, patyčiomis internete, net teisminiais ieškiniais. Pasaulyje yra atvejų, kai jauni klimato aktyvistai buvo kriminalizuojami už taikius protestus. Tai baugina ir atgraso daugelį norinčių įsitraukti.
Perdegimo sindromas – rimta problema aktyvistų bendruomenėje. Kai nuolat kovoji su didžiule, atrodo, neįveikiama problema, lengva prarasti motyvaciją. Matai, kaip lėtai vyksta pokyčiai, kaip daug dar reikia nuveikti, ir gali užplūsti bejėgiškumo jausmas.
Dar vienas iššūkis – balanso radimas. Kaip derinti aktyvizmą su studijomis, darbu, asmeniniu gyvenimu? Daugelis jaunų aktyvistų jaučia kaltę, kai skiria laiko sau, nes jaučiasi, kad turėtų kiekvieną minutę skirti kovai už klimatą.
Taip pat yra vidinių konfliktų pačioje aktyvistų bendruomenėje. Diskusijos dėl taktikos – ar protestuoti radikaliai, ar ieškoti dialogo? Ar reikia būti tobulam savo gyvenime, kad galėtum kalbėti apie klimatą? Šie klausimai kartais sukelia daugiau įtampos nei išorinė kritika.
Praktiniai žingsniai: kaip įsitraukti į klimato aktyvizmą?
Jei skaitote šį straipsnį ir galvojate „skamba įdomiai, bet nežinau, nuo ko pradėti” – štai keletas konkrečių patarimų.
Pradėkite nuo savęs. Ne, tai nereiškia, kad turite iškart tapti tobulu nulinių atliekų šalininku. Bet galite pradėti nuo mažų dalykų: sumažinti plastiko naudojimą, rinktis viešąjį transportą ar dviratį, mažinti maisto švaistymo. Svarbu – tai ne tikslas pats savaime, bet būdas geriau suprasti problemas ir rasti motyvaciją.
Švieskitės. Skaitykite, žiūrėkite dokumentinius filmus, klausykitės podkastų apie klimato kaitą. Kuo daugiau žinote, tuo įtikinamiau galite kalbėti ir tuo sunkiau jus nuneigti skeptikams. Bet dėmesio – venkite pasinerti tik į katastrofines prognozes, nes tai veda į bejėgiškumą.
Raskite bendraminčius. Lietuvoje yra keletas aktyvių klimato organizacijų ir jaunimo grupių. Prisijunkite prie jų socialiniuose tinkluose, dalyvaukite renginiuose. Bendruomenė ne tik padės veikti efektyviau, bet ir palaikys, kai bus sunku.
Rinkitės sau tinkamą aktyvizmo formą. Jei esate introvertas, nebūtinai turite eiti į protestus su megafonu. Gal jums labiau tinka rašyti, kurti turinį, dirbti užkulisiuose? Jei esate kūrybingas – gal galite prisidėti per meną, muziką, dizainą? Klimato judėjimui reikia įvairių talentų.
Kalbėkite apie klimatą. Su draugais, šeima, bendramoksliais. Ne pamokslaujančiu tonu, o atviru dialogu. Dalinkitės tuo, ką sužinojote, bet ir klausykite kitų nuomonių. Kartais vienas nuoširdus pokalbis gali pakeisti daugiau nei dešimt protestų.
Naudokite savo įtaką. Ar dirbate? Pasiūlykite savo darbovietei tvaresnes praktikas. Studijuojate? Inicijuokite projektus universitete. Turite socialinių tinklų sekėjų? Naudokite savo platformą švietimui. Kiekvienas turime tam tikrą įtaką savo rate – panaudokite ją.
Ar individualūs veiksmai apskritai turi prasmę?
Štai klausimas, kuris kankina daugelį: ar mano asmeniniai veiksmai turi kokią nors reikšmę, kai didžiosios korporacijos ir vyriausybės yra atsakingos už didžiąją dalį emisijų?
Atsakymas yra sudėtingesnis nei „taip” ar „ne”. Viena vertus, tiesa – sisteminės problemos reikalauja sisteminių sprendimų. Jūsų atsisakymas plastikinio šiaudelio neišgelbės planetos, jei tuo pačiu metu naftos kompanijos toliau veikia kaip įprastai.
Bet kita vertus, individualūs veiksmai yra svarbūs ne dėl tiesioginio poveikio emisijoms, o dėl to, kad:
Jie keičia kultūrą ir normas. Kai vis daugiau žmonių renkasi tvaresnį gyvenimo būdą, tai tampa nauja norma, o ne išimtimi.
Jie kuria spaudimą verslui. Įmonės reaguoja į vartotojų paklausą. Jei milijonai žmonių reikalauja tvaresnių produktų, verslas prisitaiko.
Jie stiprina jūsų įsitikinimus. Sunku reikalauti pokyčių iš kitų, jei pats nieko nedarai. Asmeniniai veiksmai padeda išvengti kognityvinio disonanso.
Jie įkvepia kitus. Jūsų pavyzdys gali paskatinti draugus, šeimą, bendruomenę. Pokyčiai plinta kaip bangos.
Taigi atsakymas: individualūs veiksmai svarbūs, bet jie turi būti derinami su kolektyviniu aktyvizmu, reikalaujančiu sisteminių pokyčių. Tai ne „arba-arba”, o „ir-ir”.
Kai klimato nerimas tampa perdaug realus
Kalbėkime atvirai apie kažką, ko daugelis nedrįsta pripažinti – klimato aktyvizmas gali būti emociniai išsekantis. Yra net terminas tam – „eco-anxiety” arba ekologinis nerimas.
Tai realus psichologinis reiškinys, ypač paplitęs tarp jaunimo. Nuolatinis sąlytis su klimato krizės informacija, jausmas, kad laikas bėga, o pokyčiai per lėti, nerimas dėl ateities – visa tai gali sukelti tikrą nerimą, depresiją, bejėgiškumo jausmą.
Jei jaučiate ką nors panašaus, žinokite – tai normalu ir jūs ne vieni. Štai keletas būdų, kaip pasirūpinti savo psichine sveikata, tęsiant aktyvizmą:
Darykite pertraukas. Rimtai. Pasaulis nesuges, jei kartais praleisite protestą ar nepatikrinsite klimato naujienų. Jums reikia energijos ilgam maratonui, ne sprintui.
Sutelkite dėmesį į tai, ką galite kontroliuoti. Negalite pakeisti viso pasaulio per dieną, bet galite padaryti kažką konkretaus savo bendruomenėje. Maži, apčiuopiami laimėjimai padeda išlaikyti motyvaciją.
Švęskite pergales. Klimato judėjimas dažnai sutelkia dėmesį į tai, kas dar nepadaryta. Bet svarbu pripažinti ir švęsti tai, kas jau pasiekta, kad ir kaip maža tai atrodytų.
Ieškokite vilties istorijų. Jos egzistuoja – atsinaujinančios energijos pigsta ir plinta, technologijos tobulėja, vis daugiau žmonių įsitraukia. Tai ne naivus optimizmas, o realistiškas požiūris į pažangą.
Kalbėkite apie savo jausmus. Su draugais aktyvistais, šeima, jei reikia – su psichologu. Nėra gėda pripažinti, kad jums sunku. Tai rodo jūsų žmogiškumą, ne silpnumą.
Ateitis priklauso nuo to, ką darome dabar
Klimato aktyvizmas – tai ne trumpalaikė mada ar paauglių maištas. Tai racionalus atsakas į realią grėsmę, su kuria susidurs būtent dabartinė jaunoji karta. Ir štai kas nuostabu – jaunimas nerenkasi pasyviai laukti, o aktyviai formuoja savo ateitį.
Ar pavyks išspręsti klimato krizę? Atsakymas priklauso nuo mūsų visų – ne tik aktyvistų, bet ir kiekvieno žmogaus. Bet viena aišku: jaunimas jau įrodė, kad gali judinti kalnus, keisti politinę darbotvarkę, versti kalbėti apie nepatogas temas.
Jei esate jaunas žmogus, kuris rūpinasi ateitimi – jūsų balsas svarbus. Nesvarbu, ar pasirinksite protestuoti gatvėse, kurti turinį internete, dirbti savo bendruomenėje ar tiesiog gyventi pagal savo vertybes ir kalbėti apie tai su aplinkiniais. Kiekvienas indėlis svarbus.
Ir jei kartais atrodo, kad tai per daug, kad problema per didelė, kad jūsų pastangos per mažos – prisiminkite tą švedę paauglę su plakatu. Ji irgi pradėjo viena. O dabar jos pradėtas judėjimas pakeitė pasaulį. Pokyčiai prasideda nuo vieno žmogaus, kuris nusprendžia nebetylėti. Gal tas žmogus – jūs?
