Kas gi yra ta FLEX programa?
Turbūt ne kartą girdėjai apie draugus ar pažįstamus, kurie išvyko metams į Ameriką, gyveno pas šeimininką šeimą ir mokėsi vietinėje mokykloje. Skamba kaip sapnas, tiesa? Tai ir yra FLEX programa – Future Leaders Exchange – viena iš populiariausių mainų programų, leidžiančių paaugliams iš posovietinių šalių praleisti akademinius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Programa startavo dar 1992-aisiais, kai JAV vyriausybė nusprendė investuoti į jaunąją kartą iš buvusio SSRS šalių. Idėja paprasta – suteikti jauniems žmonėms galimybę patirti amerikietišką kultūrą, tobulinti anglų kalbą ir išvežti namo ne tik žinias, bet ir naują požiūrį į gyvenimą. Ir žinai kas geriausia? Visa tai – visiškai nemokamai. Taip, taip, skaitei teisingai. Kelionė, draudimas, kišenpinigiai ir net mokykla – visa tai padengia JAV vyriausybė.
Programa yra labai konkurencinga. Kiekvienais metais tūkstančiai paauglių iš Lietuvos ir kitų šalių bando savo jėgas, bet vietas gauna tik tie, kurie tikrai nusipelno. Čia ne tik apie puikų anglų kalbos mokėjimą – svarbu parodyti lyderystės savybes, motyvaciją ir norą būti kultūriniu ambasadoriumi.
Kam tai skirta ir ar tu tinkamas kandidatas?
FLEX programa skirta 15-17 metų moksleiviams. Tai reiškia, kad jei tau šiuo metu 14 ir rugsėjį sukaks 15, arba esi jau 17-metis, bet iki išvykimo momento nesueis 18 – turi šansą. Svarbu suprasti, kad programa ieško ne idealių mokinių su pačiais aukščiausiais pažymiais (nors geri rezultatai tikrai padeda), o asmenybių, kurios nori augti, mokytis ir dalintis savo kultūra.
Ar turi būti отличnik? Ne būtinai. Ar turi kalbėti angliškai kaip gimtakalbis? Irgi ne. Bet turi rodyti norą tobulėti, būti atviram naujoms patirtims ir gebėti prisitaikyti. Jei esi tas žmogus, kuris mokykloje organizuoja renginius, dalyvauja savanorystėje ar turi kokį nors hobį, kuriuo tikrai užsiimi – puiku. Programa vertina aktyvius, smalsius ir socialinius jaunuolius.
Dar vienas svarbus dalykas – šeimos palaikymas. Tavo tėvai turi būti pasirengę paleisti tave metams į kitą žemyno pusę. Tai nėra lengvas sprendimas nei tau, nei jiems, todėl prieš pradedant aplikacijos procesą verta rimtai pasikalbėti su šeima. Jei mama verkia vien pagalvojus, kad išvyksi savaitei į stovyklą, galbūt reikia dar laiko pasirengti tokiam žingsniui.
Kaip atrodo atrankos procesas?
Pasiruošk – tai bus vienas intensyviausių dalykų, kuriuos gyvenime teko daryti. Atrankos procesas prasideda paprastai rudenį ir trunka kelis mėnesius. Pirmasis etapas – internetinė aplikacija. Čia reikės užpildyti formą, parašyti esė (dažniausiai kelias) ir atsakyti į įvairius klausimus apie save, savo pomėgius ir motyvaciją.
Esė – tai tavo šansas suspindėti. Nerašyk to, ką, tavo manymu, nori išgirsti vertintojai. Būk autentiškas. Jei tavo didžiausias pasiekimas – tai kad išmokai močiutę naudotis WhatsApp, ir tai tau tikrai svarbu – rašyk apie tai. Geriau nuoširdi ir asmeninė istorija nei šabloninė frazė apie „tarptautinį bendradarbiavimą” ir „globalią pilietybę”.
Jei praeini pirmąjį etapą, laukia testas. Tai ne egzaminas mirties, bet tikrai reikia pasiruošti. Testuojama anglų kalba (skaitymas, rašymas, klausymas), bendros žinios ir kritinis mąstymas. Yra daug nemokamų resursų internete, kur gali praktikuotis – naudokis jais. Po testo – interviu. Čia susitiksi su buvusiais programos dalyviais ar organizacijos atstovais, kurie norės geriau tave pažinti.
Interviu metu būk savimi. Taip, nervuotis normalu, bet pamėgink atsipalaiduoti. Jie nenori matyti roboto, kuris iškalt atsakinėja į klausimus. Nori matyti gyvą žmogų su savo mintimis, svajonėmis ir, taip, net su trūkumais. Jei ko nors nežinai – nebijok pasakyti „nežinau, bet norėčiau sužinoti”. Tai rodo brandą ir sąžiningumą.
Gyvenimas pas šeimininką šeimą – ne viskas taip rožėta
Gerai, dabar apie realybę. Filmuose mainų programos atrodo kaip nuolatinė šventė – nuostabūs šeimininkai, kurie tampa tavo antrąja šeima, draugai, vakarėliai, kelionės. Realybė gali būti kitokia, ir svarbu tai žinoti iš anksto.
Šeimininką šeimą tau paskiria organizacija, ir čia negali rinktis. Gali pakliūti į šeimą su trimis mažais vaikais, kurie tavęs naudos kaip nemokamos auklės. Gali pakliūti į labai religinę šeimą, kur sekmadieniais privaloma eiti į bažnyčią. Arba į šeimą, kuri gyvena kažkur Nebraskos laukuose, kur artimiausias prekybos centras už 50 kilometrų. Tai ne atostogos – tai gyvenimas.
Bet žinai ką? Dažniausiai būtent iš sunkumų išmoksti daugiausiai. Tas jausmas, kai pirmą kartą supranti, kad tavo šeimininkai tikrai tavimi rūpinasi. Kai po kelių mėnesių jų namai tampa ir tavo namais. Kai mažieji vaikai, kurie iš pradžių atrodė kaip košmaras, tampa kaip tikri broliai ar seserys. Tai neįkainojama patirtis.
Žinoma, pasitaiko ir tikrai sunkių situacijų. Jei jauti, kad šeimoje esi nesaugus, tavimi piktnaudžiaujama ar tiesiog atmosfera tokia toksiška, kad negali normaliai gyventi – privalai apie tai kalbėti su savo koordinatoriumi. Programa turi mechanizmus, kaip spręsti tokias problemas, įskaitant šeimos keitimą. Niekada neturi kentėti tyloje.
Mokykla Amerikoje: lūkesčiai vs realybė
Amerikietiška mokykla – tai atskiras pasaulis. Jei Lietuvoje įpratęs prie griežtos disciplinos, namų darbų krūvos ir nuolatinių kontrolinių, Amerikoje gali patirti kultūrinį šoką. Ten mokykla labiau orientuota į praktines žinias ir kritinį mąstymą nei į faktų kalimą.
Gali rinktis dalykus, kurie tau įdomūs. Nori mokytis fotografijos? Prašom. Teatras? Be problemos. Automechanika? Kodėl ne. Žinoma, yra ir privalomų dalykų, bet pasirinkimo laisvė tikrai didesnė nei Lietuvoje. Dar vienas dalykas – ekstrakurikulinė veikla. Amerikoje ji labai svarbi. Sportas, klubai, savanorystė – visa tai yra mokyklos gyvenimo dalis.
Bet nesitikėk, kad bus lengva. Taip, gali atrodyti, kad pamokos ne tokios intensyvios, bet anglų kalba vis tiek yra iššūkis, ypač pirmaisiais mėnesiais. Kai mokytojas greitai paaiškina sudėtingą matematiką, o tu dar galvoji, kaip išversti žodį „derivative” – gali būti sunku. Bet su laiku tampa lengviau. Smegenys prisitaiko, kalba pradeda skambėti natūraliau.
Dar vienas aspektas – socialinis gyvenimas. Amerikietiški paaugliai gali būti labai draugiški paviršutiniškai, bet gilesnių draugysčių užmegzti ne visada lengva. Jie turi savo draugų ratus, kurie susiformavo dar darželyje. Bet jei esi atviras, iniciatyvus ir nesibijoi daryti pirmojo žingsnio – tikrai rasi savo žmonių. Prisijunk prie klubų, eik į renginius, kalbinkis su žmonėmis pietų metu. Taip, iš pradžių bus nejauku, bet verta.
Pinigai, praktiniai dalykai ir kasdienybė
FLEX programa suteikia mėnesinius kišenpinigius – apie 125 dolerius. Skamba neblogai? Na, priklauso. Jei tavo šeimininkai gyvena mieste, kur visur reikia važinėti mašina, ir tu nori kartais išeiti su draugais į kiną ar kavine – tie pinigai gali greitai išgaruoti. Bet jei protingai planuoji ir šeimininkai padeda su transportu bei maistu – visai įmanoma.
Drabužiai, asmeninė higiena, telefonas – už visa tai atsakingas tu pats iš tų kišenpinigių. Šeimininkai teikia maistą ir būstą, bet ne tavo asmeninius poreikius. Todėl išmok biudžetuoti. Gali atrodyti, kad 125 doleriai per mėnesį – daug, bet kai reikia nusipirkti žieminę striukę, nes Minesotos žiema ne juokai, arba naujus batelius fiziniam auklėjimui – pinigai tirpsta.
Dar vienas praktinis dalykas – telefonas ir internetas. Dažniausiai šeimininkai leidžia naudotis namų WiFi, bet mobilųjį planą dažniausiai turi susitvarkyti pats. Yra pigių prepaid variantų, bet vėlgi – tai išlaidos. Daugelis dalyvių naudoja WhatsApp ar kitas programas bendravimui su namais, nes taip pigiau.
Ir dar – būk pasirengęs dirbti. Ne darbo rinkoje prasme (programa to neleidžia), bet namuose. Šeimininkai tikisi, kad prisidėsi prie namų ruošos – plausi indus, tvarkysis savo kambarį, gal padėsi su skalbiniais. Tu esi šeimos narys, ne svečias viešbutyje. Kai kuriems tai gali būti šokas, ypač jei namuose mama viską darė už tave. Bet tai dalis augimo proceso.
Kultūrinis šokas ir kaip su juo susidoroti
Pirmosios savaitės bus kaip amerikietiškas kalnelis – emocijų antplūdis, viskas nauja, įdomu, jaudinanti. Bet po mėnesio ar dviejų gali atsitrenkti į sieną. Kultūrinis šokas – realus dalykas, ir beveik visi programos dalyviai jį patiria.
Staiga pradedi pastebet visus skirtumus, kurie iš pradžių atrodė įdomūs, dabar erzina. Kodėl amerikietai taip dirbtinai šypsosi? Kodėl maistas toks nesvekas? Kodėl niekas nesupranta, kur yra Lietuva? Pradedi ilgėtis namų, lietuviškos duonos, draugų, su kuriais gali kalbėti be pastangų. Tai normalu. Tikrai normalu.
Kaip su tuo kovoti? Pirma, pripažink, kad taip jaučiesi. Nekaltink savęs, kad esi silpnas ar nepakankamai drąsus. Antra, kalbėk apie tai. Su kitais FLEX dalyviais (jų būna daugiau tavo rajone ar valstijoje), su koordinatoriumi, su šeimininkais, jei jaučiesi komfortabiliai. Trečia – išlaikyk ryšį su namais, bet ne per daug. Jei kiekvieną dieną valandų valandas kalbėsi su Lietuvos draugais, niekada nesijusi esąs Amerikoje.
Rask balansą. Kartą per savaitę ilgesnis pokalbis su šeima – puiku. Bet leisk sau būti čia ir dabar. Įsitraukk į veiklas, kurios tau patinka. Sportuok, skaityk, rašyk dienoraštį (rimtai, tai labai padeda apdoroti emocijas). Ir žinok – po kelių mėnesių bus geriau. Kultūrinis šokas praeina, ir tada prasideda tikrasis nuotykis.
Ką parsivežti namo – ne tik suvenyrus
Kai po dešimties mėnesių sėdėsi lėktuve namo, turėsi kuprinę, pilną suvenyrų – marškinėlius su universiteto logotipu, kuriuos niekada nevilkėsi, magnetus šaldytuvui, gal kokį „I ❤️ NY” daiktą. Bet tikroji vertė bus ne juose.
Parsivešį anglų kalbą, kuri dabar jau ne tik mokyklos dalykas, bet gyva priemonė bendrauti. Parsivešį draugus iš viso pasaulio – kitus FLEX dalyvius, su kuriais dalinsiesi šia unikalia patirtimi. Parsivešį naują požiūrį į save ir savo galimybes. Supratimą, kad gali išgyventi toli nuo namų, prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos, įveikti iššūkius, kurie dar prieš metus atrodė neįmanomi.
Programa dažnai keičia gyvenimo kryptį. Daugelis buvusių dalyvių vėliau studijuoja užsienyje, daro tarptautines karjeras, įkuria savo projektus. Ne todėl, kad programa magiškai suteikia super galias, bet todėl, kad ji parodo – pasaulis didesnis nei tavo miestelis ar mokykla, ir tu gali būti jo dalimi.
Bet svarbiausia – parsivešį istorijų. Istorijų, kurias pasakosi draugams, šeimai, gal kada nors savo vaikams. Apie tą kartą, kai pirmą kartą ragavai tikrą amerikietišką burgerį ir supratai, kad McDonald’s – ne tas pats. Apie mokyklos balių, kur jauteisi kaip filme. Apie Padėkos dieną su šeimininką šeima, kai supratai, ką reiškia būti tikrai dėkingam. Apie paskutinę dieną mokykloje, kai verkei atsisveikindamas su draugais, nors dar prieš pusmetį nežinojai jų vardų.
Ar verta? Atsakymas, kurio gal nesitikėjai
Dabar turbūt lauki, kad pasakysiu – „taip, verta, visi turėtų tai daryti, geriausias sprendimas gyvenime!” Bet atsakymas sudėtingesnis. Ar verta? Priklauso nuo tavęs.
Jei esi tas žmogus, kuris nori saugaus, nuspėjamo gyvenimo be didelių pokyčių – gal ne. Jei mintis praleisti metus be savo draugų ir šeimos kelia ne jaudulį, o tik baimę – gal dar ne laikas. Ir tai visiškai gerai. Ne visi turi būti nuotykių ieškotojai, ir ne visi turi išvykti į užsienį, kad būtų laimingi ar sėkmingi.
Bet jei kažkas tavyje sako „noriu pabandyti”, jei skaityti šį straipsnį kelia jaudulį, jei naktimis svajoji apie tai, kaip būtų gyventi kitoje šalyje – tada taip, verta. Verta net jei neįstosi į programą (konkurencija didelė, ir tai ne asmeninis nesėkmės ženklas). Verta dėl paties proceso – parašyti aplikaciją, pabandyti, išeiti iš komforto zonos.
FLEX programa nėra tobula. Būna sunkių dienų, ašarų, akimirkų, kai nori viską mesti ir grįžti namo. Bet būna ir tokių akimirkų, kai sėdi ant stogo su naujais draugais, žiūri į žvaigždes ir galvoji – „kaip aš čia atsidūriau, ir kaip aš laimingas”. Ir tos akimirkos viską atperka.
Taigi, ar verta? Jei esi pasirengęs augti, mokytis, kartais kentėti, dažnai juoktis ir grįžti namo kitokiu žmogumi – tada taip. Šimtą kartų taip. O jei dar abejoji – gal tai ženklas, kad laikas išeiti iš abejonių zonos ir tiesiog pabandyti. Blogiausiu atveju gausi „ne”. Geriausiu – gyvenimo nuotykį.
