Kai CV jau išsiųstas, o baimė dar ne
Prisimeni tą jausmą, kai paspaudei „Siųsti” ir CV išskrido į nežinią? Širdis šiek tiek suspaudžia, mintys sukasi apie tai, ar pakankamai gerai atrodai popieriuje, ar tikrai turi ką pasiūlyti. O tada ateina žinutė arba skambutis – kviečia į pokalbį. Ir štai tada tikroji panika prasideda.
Pirmasis darbo pokalbis yra vienas iš tų gyvenimo momentų, kurie atrodo daug didesni nei yra iš tikrųjų. Bet tai nereiškia, kad reikia į jį eiti nepasiruošus. Priešingai – kuo geriau žinai, ko tikėtis, tuo ramiau jaučiesi, o ramumas pokalbio metu yra pusė sėkmės.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie viską: nuo to, kaip pasiruošti, iki to, ką daryti, kai klausimai pradeda skraidyti kaip teniso kamuoliukai ir tu nespėji jų pagauti.
Ką darbdaviai iš tikrųjų ieško pirmame darbuotoje
Čia yra didelis nesusipratimas, kurį reikia išspręsti iš karto: darbdaviai, kviečiantys žmogų į pirmą darbą, nežiūri į patirtį taip, kaip tau atrodo. Jie žino, kad tu jos neturi. Jei skelbime parašyta „pirmasis darbas” arba „tinkama studentams” – jie tikisi žmogaus, kuris dar tik pradeda.
Tai, ko jie iš tikrųjų ieško, yra kiek kitokia istorija:
- Noras mokytis – ar tu atrodai kaip žmogus, kuriam įdomu tai, ką jie daro, ar tiesiog ieškoji bet kokio darbo?
- Komunikacija – ar gali aiškiai pasakyti, ko nori, ko nemoki, ko norėtum išmokti?
- Patikimumas – ar atrodai kaip žmogus, kuris ateis laiku ir padarys tai, ką pažadėjo?
- Elementarus susidomėjimas – ar žinai bent kažką apie įmonę, į kurią atėjai?
Skamba paprastai? Taip, bet labai daug žmonių paklysta būtent čia. Ateina nepasiruošę, kalba tik apie save, neužduoda nė vieno klausimo ir stebisi, kodėl negavo darbo.
Vienas praktinis patarimas: prieš pokalbį užeik į įmonės svetainę ir paskaityk bent apie tai, ką jie daro. Pažiūrėk į jų socialinių tinklų puslapius. Tai užtrunka 15 minučių, bet pokalbio metu galėsi natūraliai paminėti kažką konkretaus – ir tai iš karto išskiria tave iš kitų kandidatų.
Kaip pasiruošti taip, kad nekankintų nerimas
Nerimas prieš pokalbį yra normalus. Bet yra nerimas, kuris tave motyvuoja, ir nerimas, kuris paralyžiuoja. Pasiruošimas padeda pereiti iš antros kategorijos į pirmą.
Pirma, išsiaiškink logistiką. Kur yra ofisas? Kiek laiko užtruks kelionė? Ar reikia registruotis prie įėjimo? Tai skamba trivialiai, bet kai žmogus vėluoja į pokalbį arba klaidžioja po verslo centrą, pirmasis įspūdis jau sugadintas. Jei gali, dieną prieš pravažiuok pro vietą – žinosi, kur eiti.
Antra, pasiruošk atsakyti į klasikinius klausimus. Jų yra keletas, kurie beveik garantuotai pasirodys:
- „Papasakok apie save” – tai ne autobiografija. Trumpai: kas esi, ką studijuoji ar darei, kodėl šis darbas tau įdomus.
- „Kodėl norite dirbti pas mus?” – čia ir praverčia tas 15 minučių tyrimas apie įmonę.
- „Kokie jūsų stiprieji ir silpnieji bruožai?” – apie silpnybes kalbėk sąžiningai, bet pasakyk, ką darai, kad jas pagerintum.
- „Kur matote save po penkerių metų?” – nereikia tikslaus plano, bet parodyk, kad galvoji apie ateitį.
Trečia, pasiruošk klausimų. Pokalbio pabaigoje beveik visada paklaus: „Ar turite klausimų?” Jei atsakysi „Ne, viskas aišku” – tai blogas ženklas. Tai rodo, kad tau neįdomu arba negalvojai apie pokalbį rimtai. Pasiruošk bent du-tris klausimus: apie komandą, apie tai, kaip atrodo tipinė darbo diena, apie tai, ko tikimasi per pirmuosius mėnesius.
Kaip atrodyti ir kaip elgtis – be perdėto formalumo
Čia daug jaunų žmonių daro klaidą į abi puses: arba ateina per formaliai (kostiumas į kavos parduotuvę), arba per atsainiai (šortai ir šlepetės į banką). Aukso vidurys – apsirengk šiek tiek geriau nei reikalauja darbo vieta.
Jei eini į kūrybinę agentūrą – tvarkingi džinsai ir graži palaidinė ar marškiniai visiškai tinka. Jei eini į finansų įmonę – jau verta apsvarstyti kažką formalesnio. Jei abejoji, geriau per daug nei per mažai. Galima visada nusimesti švarką, bet negalima užsidėti, jei jo nepasiėmei.
Kūno kalba yra tokia pat svarbi kaip žodžiai. Keli dalykai, kuriuos verta prisiminti:
- Spustelk ranką tvirtai – ne kaip žuvis, bet ir ne kaip replės.
- Žiūrėk į žmogų, su kuriuo kalbi. Ne į grindis, ne į langą.
- Nesėdėk susikryžiavęs rankomis – tai atrodo gynybiškai.
- Šypsokis natūraliai. Pokalbis nėra tardymas.
Ir dar vienas dalykas, kurį žmonės pamiršta: telefono režimas. Prieš įeinant į pokalbį – telefonas nutildytas arba išjungtas. Ne vibracija. Nutildytas. Jei telefonas suskambės pokalbio metu, tai bus labai nepatogu visiems.
Kai klausimai užklupta netikėtai
Yra klausimų, kurie gali tave sustabdyti. „Papasakok apie situaciją, kai padarei klaidą ir kaip ją išsprendei.” Arba: „Ką darytum, jei klientas būtų nepatenkintas?” Arba tiesiog kažkas, apie ką visiškai negalvojai.
Čia yra labai svarbus dalykas: tyla nėra blogai. Galima pasakyti „Leiskite man sekundę pagalvoti” – tai rodo, kad esi atidus ir nori atsakyti gerai, o ne šnekėti bet ką. Darbdaviai tai vertina.
Jei klausiamas apie patirtį, kurios neturi – nebūk gynybiškas. Sakyk tiesiai: „Tokios patirties dar neturiu, bet esu pasiruošęs mokytis ir štai kodėl manau, kad galėčiau tai greitai išmokti…” Sąžiningumas ir noras mokytis yra daug vertingesni nei bandymas apsimesti, kad žinai kažką, ko nežinai.
Ir jei klausiama apie atlyginimą – tai dažnai gąsdina jaunus žmones. Jei nežinai, kiek prašyti, prieš pokalbį pažiūrėk į darbo skelbimų portalus ir pamatyk, kiek panašiose pozicijose siūloma. Galima pasakyti: „Remiantis tuo, ką radau rinkoje, tikėčiausi X–Y eurų, bet esu atviras diskusijai.” Tai parodo, kad esi pasiruošęs ir žinai savo vertę, bet nesi standus.
Po pokalbio: ką daryti, kai laukimas tampa kankinimu
Pokalbis baigėsi. Išėjai. Ir dabar prasideda tas keistas laikotarpis, kai galvoji apie kiekvieną žodį, kurį pasakei, ir kiekvieną klausimą, į kurį galėjai atsakyti geriau. Tai normalu. Visi taip daro.
Pirmas dalykas – išsiųsk padėkos žinutę. Tai gali būti trumpas el. laiškas per dieną po pokalbio: „Ačiū už galimybę susitikti. Pokalbis patvirtino mano susidomėjimą šia pozicija ir jūsų komanda. Laukiu žinių.” Tai nėra erzinanti – tai profesionalu ir parodo, kad esi suinteresuotas. Daug kandidatų to nedaro, todėl tai tave išskiria.
Antra – nustatyk sau terminą. Jei pokalbio metu pasakė, kad susisieks per savaitę, ir praėjo savaitė be žinių – galima parašyti ir paklausti. Tai nėra įkyrumas. Tai parodo, kad esi organizuotas ir rimtai žiūri į šią galimybę.
Trečia – nepadėk visų kiaušinių į vieną krepšelį. Kol laukia atsakymo iš vienos įmonės, tęsk paieškas kitur. Tai ne neištikimybė – tai sveikas požiūris į darbo paiešką. Jei gausi du pasiūlymus, tai jau bus geras klausimas, kurį rinktis.
Kai atsako „ne” – ir kodėl tai nėra pasaulio pabaiga
Atsisakymai yra dalis proceso. Tai skamba kaip klišė, bet tai tiesa, kurią supranti tik tada, kai pats per tai pereini. Kiekvienas, kas šiandien turi darbą, kažkada gavo atsisakymą. Dažnai ne vieną.
Jei atsisakė – galima parašyti ir paklausti, kodėl. Ne visi atsakys, bet kai kurie atsakys, ir tas atsakymas gali būti labai vertingas. Galbūt trūko konkrečių žinių. Galbūt buvo kitas kandidatas su daugiau patirties. Galbūt kažkas pokalbio metu padarė ne tokį įspūdį, kokio norėjai.
Svarbu neimti atsisakymo kaip asmeninio įžeidimo. Darbdaviai renkasi žmones pagal labai konkrečius poreikius, kurie dažnai nėra susiję su tuo, ar tu esi geras žmogus ar ne. Kartais tiesiog kitas kandidatas labiau tiko šiai konkrečiai pozicijai šiuo konkrečiu metu.
Kiekvienas pokalbis yra praktika. Po penkto pokalbio jautiesi daug laisviau nei po pirmojo. Po dešimto – jau beveik komfortiškai. Tai įgūdis, kurį galima lavinti.
Pirmoji darbo diena jau arti – ir tai yra tik pradžia
Jei viskas pavyko ir gavai darbą – sveikiname. Bet pokalbis buvo tik pirmas žingsnis. Pirmoji darbo diena bus kita iššūkio forma: nauji žmonės, naujos taisyklės, nauji lūkesčiai. Ir čia vėl galioja tas pats principas – nereikia apsimesti, kad viską žinai. Klausk. Klausimas nėra silpnybė, tai greičiausias kelias į kompetenciją.
Pirmasis darbas retai būna svajonių darbas. Dažnai tai yra kažkas, kas moko tave, kaip veikia darbo pasaulis, kaip bendrauti su kolegomis, kaip valdyti savo laiką, kaip reaguoti į kritiką. Ir visos šios pamokos bus su tavimi visą likusią karjerą, nesvarbu, kur ji nuves.
Taigi – pasiruošk, bet nebijok. Ateik laiku, žiūrėk į žmogų, su kuriuo kalbi, būk sąžiningas apie tai, ko nemoki, ir parodyk, kad nori mokytis. Tai iš tikrųjų yra viskas, ko reikia pradžiai. Likusį kelią išmoksi eidamas.
