Kas čia per privilegijos ir kodėl visi apie jas kalba?
Gal pastebėjai, kad pastaruoju metu socialiniuose tinkluose, diskusijose ar net tarp draugų vis dažniau iškyla žodis „privilegija”. Vieni jį naudoja rimtai, kiti ironiškai, treti visai nesupranta, apie ką čia kalba. Bet iš tikrųjų privilegijų atpažinimas – tai ne kažkoks naujas trendingas terminas, o labai konkretus dalykas, kuris gali padėti suprasti, kodėl mūsų visuomenė veikia taip, kaip veikia.
Privilegija – tai nematomi pranašumai, kuriuos gauni ne dėl savo pastangų ar talento, o tiesiog dėl to, koks esi ar kokioje situacijoje gimei. Pavyzdžiui, jei esi baltaodis, tau greičiausiai nereikia jaudintis, kad parduotuvėje pardavėjas seks kiekvieną tavo žingsnį įtardamas vagystę. Jei esi vyras, tau nereikia galvoti, ar saugu grįžti namo vienam vakare. Jei augi šeimoje, kuri gali finansuoti tavo mokslus, tau nereikia dirbti trijuose darbuose studijų metu.
Štai čia ir slypi esmė – privilegija dažniausiai yra tai, apie ką tau nereikia galvoti. Tai kaip žaidimas, kuriame vieni žaidėjai pradeda su papildomais taškais, o kiti – su minusu. Ir dažnai tie, kurie pradeda su pliusais, net nesupranta, kad žaidžia lengvesniu režimu.
Kodėl žmonės taip gynybiškai reaguoja?
Kai kas nors pamini privilegijas, dažnai prasideda tikras chaosas. Žmonės pradeda gynybiškai aiškinti, kaip sunkiai dirbo, kiek pastangų įdėjo, kad pasiektų tai, ką turi. „Aš nieko negavau ant lėkštutės!” – skamba pažįstamai?
Čia ir yra didžiausias nesusipratimas. Privilegijų pripažinimas nereiškia, kad tu nieko nepasiekei savo jėgomis ar kad tavo sėkmė neteisėta. Tai tiesiog reiškia, kad kai kurie dalykai tau buvo lengvesni nei kitiems. Tu vis tiek dirbai sunkiai, bet galbūt neturėjai papildomų kliūčių, su kuriomis susiduria kiti.
Įsivaizduok du žmones, bėgančius maratoną. Abu finišuoja ir abu nubėgo visą distanciją savo jėgomis. Bet vienas bėgo lygiu asfaltu su patogiais batais, o kitas – per kalvas, su akmenimis batuose ir dar nešdamasis sunkų kuprinę. Abu padarė įspūdingą darbą, bet vieno kelias buvo objektyviai sunkesnis.
Kai žmonės klausia: „Kokia mano privilegija?”, jie dažnai tikisi išgirsti, kad jų gyvenimas buvo lengvas. Bet niekas taip nesako. Kiekvienas turime savo kovų, problemų, skausmų. Privilegija nereiškia, kad tavo gyvenimas tobulas – ji reiškia, kad tam tikros problemos tau tiesiog nekyla.
Privilegijų spektras: daugiau nei juoda ir balta
Viena įdomiausių dalykų apie privilegijas – jos nėra vienos rūšies. Tu gali turėti privilegijų vienoje srityje ir patirti diskriminaciją kitoje. Tai vadinama intersectionalumu, ir čia viskas tampa tikrai įdomu.
Pavyzdžiui, baltas gėjus gali patirti homofobiją, bet vis tiek turėti rasinę privilegiją. Turtinga juodaodė moteris gali turėti klasinę privilegiją, bet vis tiek susidurti su rasizmu ir seksizmu. Neįgalus heteroseksualus vyras gali turėti privilegijų dėl lyties ir seksualinės orientacijos, bet susidurti su ableizmu (diskriminacija dėl negalios).
Pagrindinės privilegijų kategorijos apima:
Rasinė privilegija – baltaodžiai žmonės dažniausiai nesusiduria su rasizmu, stereotipais ar diskriminacija dėl odos spalvos. Jie gali rasti pleistrą savo odos spalvos, matyti save atstovaujamus žiniasklaidoje, nesijaudinti dėl rasinių patikrinimų.
Lyties privilegija – vyrai paprastai uždirba daugiau už tą patį darbą, jų nuomonė laikoma svarbesne, jie gali būti asertyvūs nebūdami vadinami „isteriškomis” ar „per daug emocionaliais”.
Klasinė privilegija – žmonės iš turtingesnių šeimų turi prieigą prie geresnio švietimo, sveikatos priežiūros, galimybių keliauti, mokytis, klysti be rimtų pasekmių.
Seksualinės orientacijos privilegija – heteroseksualūs žmonės gali laisvai kalbėti apie savo santykius, rodyti meilę viešai, vesti ir turėti šeimas be diskriminacijos ar smurto baimės.
Fizinių galimybių privilegija – žmonės be negalių gali laisvai judėti, patekti į pastatus, naudotis transportu, neaiškinti savo egzistavimo.
Kaip atpažinti savo privilegijas?
Gerai, teorija aišku, bet kaip praktiškai suprasti, kokias privilegijas tu turi? Štai keletas klausimų, kurie gali padėti:
Ar kada nors buvai sustabdytas policijos be aiškios priežasties? Ar jaučiesi saugiai matydamas policijos pareigūnus? Jei taip – tai privilegija.
Ar gali eiti į bet kurią parduotuvę nejaučiant, kad tave stebi kaip potencialų vagį? Privilegija.
Ar gali laisvai laikyti savo partnerio ranką viešoje vietoje nebijodamas smurto? Privilegija.
Ar tavo tėvai galėjo padėti tau su namų darbais, mokslais, galbūt apmokėti papildomus užsiėmimus? Privilegija.
Ar matai žmones, panašius į tave, vadovaujančiose pozicijose, politikoje, žiniasklaidoje? Privilegija.
Ar gali patekti į daugumą pastatų, transporto priemonių be problemų? Privilegija.
Ar kada nors turėjai jaudintis, ar turėsi pakankamai pinigų maistui šį mėnesį? Jei ne – privilegija.
Svarbu suprasti, kad atsakymas „taip” į šiuos klausimus nereiškia, kad esi blogas žmogus. Tai tiesiog reiškia, kad tam tikros problemos tau nekelia rūpesčių, o kitiems – kelia kasdien.
Ką daryti su šia informacija?
Gerai, dabar žinai, kad turi privilegijų. Ir ką toliau? Ar reikia jaustis kaltam? Atsiprašinėti už savo egzistavimą? Atsisakyti visų savo pasiekimų? Žinoma, ne. Privilegijų atpažinimas – tai ne pabaiga, o pradžia.
Klausyk ir tikėk. Kai kas nors pasakoja apie savo patirtį su diskriminacija, rasizmu, seksizmu ar kitomis problemomis, kurias tu pats nepatiri – tiesiog klausyk. Neteisinki, neaiškink, kaip „iš tikrųjų yra”, nereikalauk įrodymų. Jų patirtis yra tikra, net jei tau ji niekada nenutiko.
Šviesk save. Nereikalauk, kad marginalizuotos grupės tau viską paaiškintų. Yra tūkstančiai knygų, straipsnių, dokumentinių filmų, podcastų. Google yra nemokamas. Jei nori suprasti, kaip veikia rasizmas, seksizmas ar homofobija – informacijos yra daug.
Naudok savo balsą. Jei turi platformą, privilegiją, balsą – naudok jį. Kai matai neteisingumą, nekalbėk už kitus, bet kalbėk kartu su jais. Sustiprinki jų balsus, o ne pakeisk juos savo.
Pripažink klaidas. Visi kartais pasakome ar padarome kažką netinkamo. Tai normalu. Svarbu ne niekada neklysti, o pripažinti klaidas, atsiprašyti ir stengtis geriau.
Privilegijos ir asmeninė atsakomybė
Viena didžiausių diskusijų apie privilegijas sukasi apie asmeninę atsakomybę. Ar žmogus atsakingas už tai, kad turi privilegijų? Ne. Ar jis atsakingas už tai, ką su jomis daro? Absoliučiai taip.
Privilegijos yra kaip paveldėtas turtas. Tu negali pasirinkti, ar jį gauti, bet gali pasirinkti, kaip jį naudoti. Gali jį naudoti tik sau, ignoruodamas tuos, kurie neturi tokių galimybių. Arba gali jį naudoti kurdamas tiltus, padėdamas kitiems, kovodamas už sistemų pakeitimą.
Realybė tokia, kad mūsų visuomenė nėra sutvarkyta teisingai. Kai kurie žmonės pradeda su pranašumais, kiti – su trūkumais. Ir tai nėra dėl jų pasirinkimų ar pastangų, o dėl sistemų, kurios buvo sukurtos seniai ir vis dar veikia.
Kai atpažįsti savo privilegijas, tu pradedi matyti šias sistemas. Pradedi suprasti, kodėl tam tikri žmonės susiduria su tam tikromis problemomis. Ir svarbiausia – pradedi matyti, kaip gali padėti jas keisti.
Privilegijos darbe ir mokslų įstaigose
Viena sričių, kur privilegijos ypač matomos, yra darbas ir švietimas. Įsivaizduok du kandidatus į tą patį darbą. Abu turi panašų išsilavinimą, patirtį, įgūdžius. Bet vienas turi „tinkamą” vardą (skamba vietiškai, ne užsienietiškai), kitas – ne. Tyrimai rodo, kad kandidatai su „baltais” vardais gauna daugiau kvietimų į pokalbius nei tie su „nebaltais” vardais, net kai jų kvalifikacija identiška.
Arba paimkim universitetą. Du studentai pradeda studijas. Vienas gali visą laiką skirti mokslui, nes tėvai apmoka jo gyvenimą. Kitas turi dirbti 20-30 valandų per savaitę, kad sumokėtų už nuomą ir maistą. Abu gali būti protingi ir motyvuoti, bet vienas turi daug daugiau laiko studijuoti, dalyvauti papildomose veiklose, kurti tinklą. Kas greičiausiai gaus geresnius pažymius ir daugiau galimybių po studijų?
Tai nereiškia, kad pirmasis studentas nevertas savo sėkmės. Bet svarbu pripažinti, kad jis turėjo pranašumų, kurie padėjo jam pasiekti rezultatų.
Kai privilegijos tampa veiksmais
Galiausiai, privilegijų atpažinimas yra tik pirmas žingsnis. Tikrasis darbas prasideda, kai pradedi veikti. Ir ne, tai nereiškia, kad turi tapti aktyvistų ar eiti į kiekvieną protestą (nors gali, jei nori). Tai gali būti daug paprastesnių, kasdienių dalykų.
Jei esi vyras, gali aktyviai klausyti moterų kolegių susirinkimuose ir pastiprinki jų idėjas, kai kiti jas ignoruoja. Jei esi baltaodis, gali atkreipti dėmesį, kai tavo spalvotas draugas gauna blogesnį aptarnavimą restorane. Jei esi heteroseksualus, gali paklausti draugų apie jų partnerius naudodamas neutralius terminus, o ne darant prielaidų.
Gali domėtis, ar tavo mėgstamos kompanijos moka teisingus atlyginimus, ar turi įvairias komandas, ar palaiko bendruomenes. Gali rinktis, kur leidi pinigus, ką palaikai, ką dalinies socialiniuose tinkluose.
Gali švelniai (bet tvirtai) kalbėti, kai šeimos pietų metu senelis sako kažką rasistinio. Gali paklausti, kodėl tavo darbo vietoje visi vadovai yra vyrai. Gali pasiūlyti padėti draugui, kuris kovoja finansiškai, nedarydamas iš to didelio dalyko.
Smulkūs veiksmai kaupiasi. Vienas žmogus negali pakeisti viso pasaulio, bet daug žmonių, darančių mažus pakeitimus, gali sukurti tikrą judėjimą.
Kelias į teisingesnę visuomenę
Privilegijų atpažinimas nėra apie kaltės jausmą ar nuolatinį atsiprašinėjimą už tai, kas esi. Tai apie akių atvėrimą, supratimą, kad ne visi žaidžia tuo pačiu lygiu, ir sprendimą daryti kažką su šia informacija. Tai apie empatiją, klausymąsi ir norą kurti teisingesnę visuomenę visiems.
Taip, kartais tai nepatogu. Kartais reikia pripažinti, kad dalykų, kuriais didžiavais, galbūt pasiekei turėdamas šiek tiek daugiau paramos nei kiti. Kartais reikia nutilti ir leisti kalbėti tiems, kurių balsai paprastai nėra girdimi. Kartais reikia patirti nepatogumą, kai tave kažkas iškviečia dėl kažko, ką pasakei ar padarei.
Bet žinai ką? Tas nepatogumas yra mažytė dalis to, ką kasdien patiria žmonės be tavo privilegijų. Ir jei mes visi – tie, kurie turi įvairių privilegijų – pradėsime jas atpažinti ir naudoti geriau, galime pradėti keisti sistemas, kurios sukuria šias nelygybes.
Socialinis teisingumas neprasideda iš didelių gestų ar tobulo supratimo. Jis prasideda iš noro matyti, klausytis ir mokytis. Iš pripažinimo, kad pasaulis nėra vienodas visiems, ir sprendimo būti dalimi sprendimo, o ne problemos. Tai procesas, ne tikslas. Ir kiekvienas iš mūsų gali būti jo dalis, pradedant nuo šiandien, nuo dabar, nuo mažų žingsnių, kurie veda į didesnį pokytį.
