Kodėl mes darome tai, ką darome?
Ar kada nors sėdėjai ir galvojai – kodėl tas žmogus taip pasielgė? Arba dar geriau – kodėl tu pats kažką padarei ir paskui net pats savęs nesupratai? Psichologija kaip tik ir yra apie tai. Ne apie kažkokius sudėtingus terminus, kuriuos naudoja terapeutai, ir ne apie Freudo teorijas, kurias sunku suprasti net ir studijuojantiems. Psichologija – tai bandymas suprasti, kodėl žmonės yra tokie, kokie yra.
Ir čia prasideda įdomiausia dalis. Žmogaus elgesys nėra atsitiktinis. Net tada, kai atrodo, kad kažkas elgiasi visiškai chaotiškai ar nelogiška, už to paprastai slypi tam tikra priežastis – patirtis, emocija, poreikis ar baimė. Kai pradedi tai suprasti, pasaulis atrodo visai kitaip. Žmonės tampa mažiau erzinantys, o tu pats sau – mažiau paslaptingas.
Šiame straipsnyje pabandysime išardyti psichologijos pagrindus taip, kad jie būtų ne tik suprantami, bet ir naudingi kasdieniniame gyvenime. Nes žinoti, kaip veikia žmogaus protas – tai ne tik akademinis dalykas. Tai įgūdis, kuris padeda bendrauti, priimti sprendimus ir netgi geriau jaustis.
Sąmonė ir pasąmonė – ledkalnio metafora, kuri tikrai veikia
Vienas iš labiausiai paplitusių psichologijos vaizdų – ledkalnis. Ir nors tai skamba kaip kažkas, ką mokytoja pasakė per pamoką ir tu iškart pamiršai, ši metafora iš tikrųjų labai tiksliai atspindi, kaip veikia mūsų protas.
Virš vandens – tai mūsų sąmonė. Tai, ką mes žinome apie save, ką galime kontroliuoti, ką suvokiame. Pavyzdžiui, tu žinai, kad šiandien esi pavargęs, kad nemėgsti tam tikro žmogaus balso, kad nori valgyti picą. Tai sąmoninga informacija.
Bet po vandeniu – tai pasąmonė. Ir ji yra daug didesnė. Čia slypi visi tavo ankstyvieji prisiminimai, emocijos, kurių tu net nepripažįsti, baimės, apie kurias negalvoji, ir automatiniai elgesio modeliai. Pavyzdžiui, kodėl tau nepatinka tam tikros situacijos, nors racionaliai nėra jokios priežasties? Kodėl tam tikri žmonės iš karto sukelia pasitikėjimą, o kiti – ne? Tai pasąmonės darbas.
Praktinis patarimas čia labai paprastas: kai pastebėsi, kad reaguoji stipriai į kažką, kas atrodo smulku – sustok. Paklausk savęs: iš kur ši reakcija? Ar tai tikrai apie dabar, ar apie kažką senesnio? Dažnai stiprios emocijos yra pasąmonės žinutės apie neišspręstus dalykus.
Poreikiai, kurie valdo viską – Maslow ir jo piramidė
Abraomas Maslow buvo psichologas, kuris XX amžiaus viduryje pasiūlė labai paprastą, bet genialią idėją: žmonės turi poreikius, ir šie poreikiai yra hierarchiški. Tai reiškia, kad kol nepatenkinti žemesni poreikiai, aukštesnių net nesieksi.
Piramidės apačioje – fiziologiniai poreikiai: maistas, miegas, šiluma. Tada – saugumas. Paskui – priklausomybė ir meilė. Po to – pagarbos poreikis. Ir galiausiai viršuje – savirealizacija, tai yra noras tapti tuo, kuo gali tapti.
Kodėl tai svarbu? Nes tai paaiškina labai daug dalykų. Pavyzdžiui:
- Kodėl žmogus, kuris jaučiasi nesaugus santykiuose, negali susikoncentruoti į mokslus ar karjerą – jis vis dar sprendžia žemesnio lygio poreikį.
- Kodėl žmonės, kurie auga nestabiliose šeimose, dažnai vėliau ieško stabilumo bet kokia kaina – net ir blogose situacijose.
- Kodėl socialinis pripažinimas yra toks svarbus paaugliams – tai visiškai normalu, nes priklausomybės poreikis tuo metu yra ypač aktyvus.
Jei nori geriau suprasti savo elgesį ar kito žmogaus elgesį, pabandyk paklausti: koks poreikis dabar nėra patenkintas? Dažnai atsakymas viską paaiškina.
Kognityviniai iškraipymai – kaip mūsų protas mus apgaudinėja
Čia prasideda tikrai įdomūs dalykai. Kognityviniai iškraipymai – tai mąstymo klaidos, kurias mes darome automatiškai, net nesuvokdami. Ir visi jas daro. Tai ne silpnumo ženklas, tai tiesiog to, kaip veikia žmogaus smegenys, pasekmė.
Keletas dažniausių, kuriuos tikriausiai atpažinsi:
Viskas arba nieko mąstymas. Tai kai situacija vertinama tik kraštutinumais. Arba tobula, arba katastrofa. Arba geriausias draugas, arba priešas. Pavyzdžiui: „Jei neišlaikysiu šio egzamino, mano gyvenimas sugriūva.” Realybė paprastai yra kur kas pilkesnė.
Katastrofizavimas. Tai kai iš mažos problemos padarai milžinišką tragediją. Vienas nesėkmingas pasimatymas tampa „aš niekada nerandu poros”. Viena kritika darbe tampa „mane tikrai atleido”.
Minčių skaitymas. Tai kai manai, kad žinai, ką kitas žmogus galvoja, nors jis tau nieko nesakė. „Ji nesišypsojo man – vadinasi, pyksta.” Galbūt ji tiesiog galvoja apie savo reikalus.
Personalizavimas. Tai kai viską, kas vyksta aplinkui, prisiimai sau. „Jie juokėsi – tikriausiai iš manęs.” Galbūt jie juokėsi iš kažko visiškai nesusijusio.
Kaip su tuo kovoti? Pirmiausia – atpažinti. Kai pastebėsi tokią mintį, tiesiog pavadink ją: „Aha, tai katastrofizavimas.” Tai jau sumažina jos galią. Tada paklausk savęs: ar yra kitas būdas pažiūrėti į šią situaciją?
Emocijos nėra priešas – jos yra informacija
Viena iš didžiausių klaidų, kurią žmonės daro – tai bandymas nuslopinti emocijas arba jų vengti. Ypač neigiamas. Liūdesys, pyktis, baimė – jie dažnai traktuojami kaip kažkas, ko reikia atsikratyti kuo greičiau.
Bet psichologija sako kitaip. Emocijos yra signalas. Jos tau kažką sako apie tave ir apie situaciją, kurioje esi. Pyktis dažnai signalizuoja, kad buvo pažeista kažkokia riba arba kad kažkas neteisinga. Liūdesys – kad praradai kažką svarbaus. Baimė – kad yra grėsmė (tikra ar įsivaizduojama). Kaltė – kad elgeisi prieš savo vertybes.
Kai bandai emociją nuslopinti, ji neišnyksta. Ji tiesiog eina giliau ir vėliau išlenda kitaip – per kūno simptomus, per sprogimus dėl smulkmenų, per nerimą, kurio priežasties net negali paaiškinti.
Praktiškai tai reiškia: kai jauti stiprią emociją, nesistenk jos iškart „išspręsti”. Pirmiausia tiesiog pripažink: dabar jaučiu pyktį. Dabar man liūdna. Tai skamba paprastai, bet iš tikrųjų yra labai veiksminga technika. Emocijos pripažinimas sumažina jos intensyvumą ir leidžia tau su ja dirbti, o ne nuo jos bėgti.
Socialinė psichologija – kodėl mes tokie keisti grupėse
Žmogus yra socialinė būtybė. Tai ne poetinis posakis – tai biologinė realybė. Mūsų smegenys yra sukurtos bendrauti, priklausyti grupei ir reaguoti į kitus žmones. Ir tai sukuria visą krūvą įdomių (ir kartais gąsdinančių) reiškinių.
Konformizmas. Tai polinkis elgtis taip, kaip elgiasi dauguma, net jei asmeniškai manai kitaip. Solomono Ascho eksperimentai parodė, kad žmonės dažnai sutinka su akivaizdžiai klaidingais atsakymais, jei visi kiti grupėje taip sako. Tai ne kvailumas – tai socialinis instinktas. Grupės pritarimas mums yra labai svarbus.
Atsakomybės išsklaidymas. Tai reiškinys, kai kuo daugiau žmonių mato problemą, tuo mažiau tikėtina, kad kas nors padės. Kiekvienas mano, kad padės kitas. Todėl jei tau reikia pagalbos viešoje vietoje, geriau kreipkis į konkretų žmogų, o ne į minią.
Grupinis mąstymas. Tai kai grupė priima blogus sprendimus, nes visi nori išlaikyti harmoniją ir niekas nenori būti tas, kuris prieštarauja. Tai labai dažnas reiškinys komandose, draugų grupėse, šeimose.
Žinoti apie šiuos reiškinius – tai jau pusė darbo. Kai žinai, kad konformizmas egzistuoja, gali sau paklausti: ar aš taip galvoju, nes tikrai taip manau, ar nes visi aplinkui taip galvoja?
Gynybos mechanizmai – kaip psichika save saugo
Freudas padarė daug dalykų, su kuriais šiuolaikinė psichologija nesutinka, bet gynybos mechanizmų koncepcija išliko ir yra tikrai naudinga. Gynybos mechanizmai – tai psichikos strategijos, kurias naudojame, kad apsisaugotume nuo skausmingų minčių, emocijų ar situacijų.
Dažniausiai sutinkami:
Neigimas. Tiesiog atsisakymas pripažinti realybę. „Ne, aš neturiu problemos su alkoholiu.” „Ne, mūsų santykiai yra gerai.” Tai dažnai pirmoji reakcija į skausmingą tiesą.
Projekcija. Tai kai savo jausmus ar savybes priskiri kitam žmogui. Pavyzdžiui, žmogus, kuris pats yra piktas, sako: „Visi aplink mane tokie agresyvūs.” Arba žmogus, kuris pats meluoja, nuolat įtarinėja kitus melavimu.
Racionalizavimas. Tai kai sugalvoji logišką paaiškinimą savo elgesiui, nors tikroji priežastis yra kitokia. „Aš neparašiau jam, nes buvau labai užsiėmęs” – o iš tikrųjų tiesiog bijojau atmetimo.
Sublimacija. Tai vienas sveikesnių mechanizmų – kai neigiamą energiją nukreipi į kažką konstruktyvaus. Pavyzdžiui, po sunkaus išsiskyrimo pradedi intensyviai sportuoti arba rašyti.
Gynybos mechanizmai nėra blogai – jie padeda mums funkcionuoti. Problema atsiranda, kai jie tampa per daug dominuojantys ir neleidžia spręsti tikrų problemų.
Kai psichologija tampa gyvenimo įgūdžiu
Visa ši informacija yra puiki, bet ji nieko neverta, jei lieka tik teorija. Psichologijos žinios tampa tikrai naudingos tada, kai jas pradedi taikyti kasdien – ne kaip psichologas, o tiesiog kaip žmogus, kuris nori geriau suprasti save ir kitus.
Keletas konkrečių dalykų, kuriuos gali pradėti daryti jau šiandien:
Veskite emocijų dienoraštį. Tai nereikia būti kažkas sudėtingo – tiesiog kelios eilutės per dieną apie tai, ką jautei ir kodėl. Laikui bėgant pradėsi matyti savo elgesio modelius. Tai vienas efektyviausių savipažinos įrankių.
Praktikuok aktyvų klausymąsi. Kai kalbate su kuo nors, pabandyk tikrai klausytis – ne galvoti, ką pats pasakysi toliau, o suprasti, ką žmogus nori pasakyti. Tai keičia santykius labiau, nei gali įsivaizduoti.
Klausk „kodėl” daugiau nei vieną kartą. Kai kažkas tave erzina arba kai pats elgiesi keistai – klausk kodėl. Ir kai gausi atsakymą – klausk dar kartą. Dažnai tikroji priežastis yra ne pirmame atsakyme.
Nespausk savęs būti tobulam. Psichologijos žinios nepadaro tavęs imuniu nuo klaidų, iracionalių reakcijų ar blogų dienų. Jos tiesiog padeda greičiau suprasti, kas vyksta, ir greičiau grįžti į vėžes.
Galiausiai – psichologijos pagrindų mokymasis yra ne tik apie tai, kad suprastum kitus. Tai visų pirma apie tai, kad suprastum save. O kai pradedi save suprasti – santykiai gerėja, sprendimai tampa aiškesni, ir net sunkios situacijos atrodo mažiau baisios. Ne todėl, kad jos tampa lengvesnės, o todėl, kad tu tampi labiau pasiruošęs jas sutikti. Ir tai, draugai, yra vienas vertingiausių dalykų, kuriuos gali sau padovanoti.
