Kodėl apskritai verta kalbėti apie savanorystę?
Savanorystė daugeliui skamba kaip kažkas, ką daro „ypatingi” žmonės – tie, kurie turi laiko, energijos ir nesavanaudiškumo. Bet iš tikrųjų tai yra viena iš tų veiklų, kuri keičia tave pačią ar patį greičiau, nei spėji suprasti, kas vyksta. Ne per vieną didingą momentą, o per mažus, kasdienius susidūrimus su kitų žmonių realybe.
Jei kada nors pagalvojai, kad savanorystė – tai tiesiog nemokamas darbas, kuris padeda kitiems, bet tau pačiam nieko neduoda, šis straipsnis gali pakeisti tą nuomonę. Nes psichologai, sociologai ir tiesiog žmonės, kurie tai išgyveno, kalba apie kažką daug gilesnio – apie tai, kaip padėdamas kitiems iš esmės keiti savo asmenybę, požiūrį į pasaulį ir net tai, kaip supranti save.
Ir ne, tai nėra motyvacinis šnekalys. Tai – realūs mechanizmai, kuriuos galima paaiškinti ir suprasti.
Empatija: raumuo, kurį galima ištreniruoti
Vienas iš pirmų dalykų, kuriuos pastebi savanoriai – ypač tie, kurie dirba su žmonėmis tiesiogiai – yra tai, kad jie pradeda kitaip matyti aplinkinius. Ne abstrakčiai, o konkrečiai. Senolis autobuse nebėra tiesiog kažkas, kas lėtai eina ir trukdo. Jis tampa žmogumi, kuris galbūt neturi su kuo pasikalbėti visą savaitę.
Empatija nėra kažkas, su kuo gimstame pilna apimtimi arba visai negimstame. Tai yra gebėjimas, kurį galima ugdyti – ir savanorystė yra vienas efektyviausių būdų tai daryti. Kai reguliariai susiduri su žmonėmis, kurių gyvenimo patirtis radikaliai skiriasi nuo tavo, tavo smegenys tiesiogine prasme mokosi kitaip apdoroti informaciją apie kitus žmones.
Neurologai tai vadina „veidrodinių neuronų” aktyvacija – kai matai kito žmogaus skausmą, džiaugsmą ar baimę, tavo smegenys iš dalies imituoja tą patį. Kuo daugiau tu susiduri su įvairiomis žmonių situacijomis, tuo lankstesnis tampa šis mechanizmas. Praktiškai tai reiškia, kad po kelių mėnesių savanorystės tu tiesiog kitaip reaguoji į žmones – mažiau skubi teisti, daugiau klausi, labiau supranti.
Praktinis patarimas: Jei nori pradėti ugdyti empatiją per savanorystę, rinkis veiklą, kuri reikalauja tiesioginio kontakto su žmonėmis – ne tik daiktų rūšiavimo ar dokumentų tvarkymo. Darbas su vaikais, senoliais, benamiaisiais ar žmonėmis su negalia duoda greičiausią ir giliausią efektą.
Tapatybė ir vertybės: kai supranti, kas tau iš tikrųjų svarbu
Yra toks amžius – maždaug nuo 16 iki 25 metų – kai žmogus intensyviausiai ieško atsakymo į klausimą „kas aš esu?”. Psichologai tai vadina tapatybės formavimosi laikotarpiu. Ir savanorystė šiame procese gali atlikti labai konkretų vaidmenį.
Kai savanorauji, tu nuolat susiduri su situacijomis, kurios verčia tave rinktis – kaip reaguoti, ką pasakyti, kiek duoti iš savęs. Šie maži sprendimai, priimami reguliariai, pamažu formuoja tavo vertybių sistemą. Ne teorinę, kurią gali surašyti ant popieriaus, o gyvą – tą, pagal kurią iš tikrųjų elgiesi.
Daug jaunų žmonių, kurie savanoriauja, vėliau pasakoja, kad tai pakeitė jų karjeros planus, santykius su šeima, net tai, kaip jie leidžia laisvalaikį. Ne todėl, kad kažkas jiems liepė keistis, o todėl, kad jie patys suprato, kas jiems iš tikrųjų svarbu – kai pamatė, kaip atrodo gyvenimas be tam tikrų dalykų, kuriuos jie anksčiau laikė savaime suprantamais.
Viena savanorė, dirbusi su vaikais iš socialiai pažeidžiamų šeimų, pasakojo: „Aš grįždavau namo ir negalėdavau skundžiasi dėl to, kad mama nupirko ne tą šampūną. Bet tai nebuvo kaltė – tai buvo perspektyva. Aš tiesiog pradėjau matyti, kas yra tikra problema, o kas – triukšmas.”
Psichologinis atsparumas: kaip išmoksti nepalaužti
Savanorystė nėra visada šilta ir jaudinanti. Kartais ji yra sunki, varginanti ir net skausminga. Ir būtent dėl to ji ugdo kažką, ko neįmanoma išmokti iš knygų – psichologinį atsparumą.
Kai dirbi su žmonėmis, kurie išgyvena sunkumus, neišvengiamai susiduri su nusivylimais. Žmogus, kuriam padėjai, gali grįžti į senus įpročius. Projektas, į kurį įdėjai daug energijos, gali žlugti. Kartais tiesiog nematai jokių rezultatų. Ir vis tiek reikia grįžti kitą savaitę.
Šis procesas – reguliariai susidurti su sunkumais ir vis tiek tęsti – yra vienas efektyviausių būdų ugdyti tai, ką psichologai vadina „resilience”. Tai nėra stoiška nejautrumas. Tai gebėjimas jausti, apdoroti ir judėti toliau. Gebėjimas suprasti, kad nesėkmė nėra galutinis atsakymas.
Tyrimai rodo, kad reguliariai savanoriaujantys jaunuoliai rečiau patiria ilgalaikę depresiją ir nerimą, geriau susidoroja su streso situacijomis ir greičiau atsigauna po nesėkmių. Ir tai nėra atsitiktinumas – tai yra tiesioginis reguliaraus susidūrimo su realiais iššūkiais rezultatas.
Svarbu žinoti: Psichologinis atsparumas ugdomas tik tada, kai savanorystė yra subalansuota. Jei tu nuolat duodi, bet niekada nepasirūpini savimi, galima perdegti. Sveika savanorystė apima ir ribų nustatymą, ir laiko sau palikimą.
Socialiniai ryšiai ir bendruomeniškumas: žmonės, kurių kitaip nesutiktum
Vienas iš mažiausiai aptariamų, bet labai realių savanorystės poveikių – tai žmonės, kuriuos sutinki. Ne tik tie, kuriems padedi, bet ir kiti savanoriai, organizatoriai, specialistai.
Savanorystė surenka žmones, kurie paprastai niekada nesusitiktų – skirtingo amžiaus, skirtingos kilmės, skirtingų profesijų. Ir šie ryšiai dažnai tampa vieni stipriausių, nes jie formuojasi ne per paviršutinišką socialinį bendravimą, o per bendrą tikslą ir bendrą patirtį.
Psichologai žino, kad vienas iš pagrindinių žmogaus poreikių – priklausyti kažkam didesniam nei jis pats. Savanorystė šį poreikį tenkina labai konkrečiai. Tu ne tik priklausai grupei – tu priklausai grupei, kuri kažką daro. Tai sukuria labai specifinį bendruomeniškumo jausmą, kurio sunku rasti kitur.
Be to, šie ryšiai praktiškai naudinga: savanoriai dažnai randa mentorių, karjeros galimybių, draugų visam gyvenimui. Tai nėra ciniškas požiūris – tai tiesiog realybė. Kai dirbi su žmonėmis dėl bendro tikslo, natūraliai atsiranda pasitikėjimas ir ryšys.
Rekomendacija: Ieškodamas savanorystės galimybių, atkreipk dėmesį ne tik į veiklos turinį, bet ir į bendruomenę aplink ją. Organizacijos, kurios investuoja į savanorių tarpusavio ryšius – organizuoja susitikimus, aptarimus, bendrus renginius – duoda daug daugiau nei tos, kur tiesiog ateini, atlieki užduotį ir išeini.
Savęs vertinimas: paradoksas, kuris veikia
Čia yra vienas iš keisčiausių dalykų apie savanorystę – ji gerina savęs vertinimą, nors tu ne apie save galvoji. Tai skamba kaip paradoksas, bet jis labai gerai dokumentuotas psichologijoje.
Kai padedi kitiems, tu gauni grįžtamąjį ryšį apie savo vertę – ne per socialinių tinklų „like’us” ar draugų komplimentus, o per realų poveikį realiam žmogui. Šis grįžtamasis ryšys yra daug gilesnis ir ilgiau trunkantis nei bet koks paviršutiniškas patvirtinimas.
Be to, savanorystė suteikia kompetencijos jausmą. Tu išmoksti naujų dalykų – kaip bendrauti su skirtingais žmonėmis, kaip spręsti problemas, kaip organizuotis. Kiekvienas naujas gebėjimas stiprina tikėjimą savimi. Ir tai nėra tuščias pasitikėjimas – tai pasitikėjimas, grįstas realia patirtimi.
Yra ir dar vienas mechanizmas: kai matai, kiek daug žmonių turi daug sunkesnių iššūkių nei tu, ir vis tiek kovoja, tai keičia tai, kaip tu vertini savo paties gyvenimą. Ne per kaltę ar gėdą, o per dėkingumą ir perspektyvą. Pradedi vertinti tai, ką turi, ne todėl, kad kažkas tau liepė, o todėl, kad pats tai pamatei.
Kaip pradėti ir ko tikėtis pirmaisiais mėnesiais
Gerai, visa tai skamba puikiai teorijoje. Bet kaip tai atrodo praktiškai? Ir kaip apskritai pradėti?
Pirmiausia – rinkis pagal tai, kas tau artima, ne pagal tai, kas atrodo „teisingiausia”. Jei myli gyvūnus, savanoriauk prieglaudoje. Jei tau rūpi aplinka, rask aplinkosaugos projektą. Jei tau artimi vaikai, ieškokies mokyklų ar vaikų namų. Motyvacija, grįsta tikru susidomėjimu, yra daug ilgiau trunkanti nei motyvacija, grįsta pareigos jausmu.
Lietuvoje galimybių yra tikrai nemažai. Nacionalinis savanorystės centras, „Maisto bankas”, „Caritas”, įvairios gyvūnų prieglaudos, jaunimo organizacijos, ligoninės, senelių namai – tai tik keletas vietų, kur savanoriai visada laukiami. Taip pat verta žiūrėti į tarptautines programas – „Europos solidarumo korpusas” leidžia savanoriauti kitose šalyse, kas yra visiškai atskira ir labai vertinga patirtis.
Ko tikėtis pirmaisiais mėnesiais? Sąžiningai – gali būti nepatogu. Gali jaustis, kad nežinai, ką darai. Gali atrodyti, kad tavo indėlis per mažas. Tai normalu. Pirmieji trys mėnesiai dažnai yra adaptacijos laikotarpis, kai tu dar tik supranti, kaip viskas veikia. Nepasiduok per anksti.
Taip pat svarbu: nustatyk aiškias ribas nuo pat pradžių. Kiek laiko per savaitę gali skirti? Kokio tipo situacijos tau per sunkios? Ką darysi, jei pajusi perdegimą? Šie klausimai nėra silpnumas – jie yra sveikos ir ilgalaikės savanorystės pagrindas.
Kai gelbėdamas kitus, surandi save
Yra tokia frazė, kurią savanoriai kartoja taip dažnai, kad ji jau beveik tapo klišė: „Aš daviau, bet gavau daug daugiau.” Bet klišės dažnai tampa klišėmis todėl, kad jose yra tiesa.
Savanorystė nėra altruizmas gryna forma. Ji yra mainai – tik ne finansiniai, o žmogiški. Tu duodi savo laiką, energiją, dėmesį. Ir gauni atgal – perspektyvą, ryšius, gebėjimus, savęs pažinimą. Tai nėra kažkas, dėl ko reikia jaustis kaltu. Tai yra tiesiog tai, kaip veikia žmonių bendruomenės – kai visi duoda, visi gauna.
Asmenybės pokyčiai, apie kuriuos kalbėjome – empatija, atsparumas, savęs vertinimas, vertybių aiškumas – jie nevyksta per vieną savaitę. Jie vyksta pamažu, per mėnesius ir metus. Ir dažnai tu jų net nepastebėsi, kol kas nors kitas nepasako: „Tu pasikeitei. Kitaip kalbi apie žmones. Kitaip reaguoji į problemas.”
Galbūt svarbiausia, ką savanorystė duoda – tai supratimas, kad tavo veiksmai turi reikšmę. Kad tu gali kažką pakeisti. Kad pasaulis nėra tik kažkas, kas tau atsitinka, bet ir kažkas, prie ko tu prisidedi. Šis supratimas – kad esi veikėjas, o ne tik stebėtojas – yra vienas iš galingiausių psichologinių resursų, kuriuos žmogus gali turėti.
Taigi jei kada nors galvojai apie savanorystę ir vis atidėliodavai, galbūt dabar yra tinkamas momentas ne ieškoti „tobulos” galimybės, o tiesiog pradėti. Nes asmenybė nesikeičia per svarstymus. Ji keičiasi per veiksmus – mažus, reguliarius, nuoseklius. Ir tie veiksmai, kaip paaiškėja, gali keisti ne tik kitų gyvenimus, bet ir tavo.
