Kodėl paauglystė ir filosofija eina koja kojon?
Jei kada nors gulėjai naktį ir galvojai „kam visa tai?”, „kas aš iš tikrųjų esu?” arba „ar mano gyvenimas turi prasmę?” – sveikiname, tu jau filosofuoji. Ir tai nėra kažkoks keistas dalykas, kurį daro tik barzdoti profesoriai senovinėse bibliotekose. Filosofija prasideda ten, kur prasideda klausimai, o paauglystė yra tikriausiai pats klausimingausias gyvenimo etapas.
Egzistencijos klausimai – tokie kaip „kas aš esu?”, „kodėl egzistuoju?”, „ką reiškia gyventi gerai?” – nėra abstrakčios akademinės diskusijos. Jie yra labai realūs ir labai asmeniški. Ir būtent paauglystėje jie užgriūva su visa jėga, nes tuo metu smegenys pirmą kartą pradeda gebėti mąstyti abstrakčiai, kritiškai ir reflektyviai. Neurologai tai vadina prefrontalinės žievės brendimu. Filosofai tai vadina tiesiog – pažadinimu.
Šiame straipsnyje kalbėsime apie tai, kaip didžiosios filosofinės idėjos susijusios su tuo, ką tu išgyveni dabar. Ne teoriškai, o praktiškai. Nes filosofija nėra tik knygos – ji yra gyvenimo būdas.
Kas yra egzistencializmas ir kodėl jis toks populiarus tarp jaunų žmonių?
Egzistencializmas – tai filosofinė kryptis, kuri sako, kad gyvenimas neturi iš anksto nustatytos prasmės, ir tai yra… gerai. Skamba keistai? Pabandykime išsiaiškinti.
Prancūzų filosofas Jean-Paul Sartre yra pasakęs vieną iš garsiausių egzistencialistinių frazių: „Egzistencija pirmesne už esenciją.” Tai reiškia, kad tu pirmiausia tiesiog egzistuoji, o tik paskui pats nusprendžia, kas tu esi. Nėra jokio kosminio plano, kuris apibrėžtų tavo charakterį, vertybes ar tikslus. Tu pats juos kuriesi.
Kodėl tai svarbu paaugliui? Nes paauglystėje aplinka nuolat bando tau pasakyti, kas tu esi arba kas turėtum būti. Tėvai turi vieną viziją, draugai – kitą, socialiniai tinklai – dar kitą. Egzistencializmas sako: nė vienas iš jų neturi galutinio atsakymo. Tik tu pats.
Kitas svarbus egzistencializmo atstovas – Albert Camus – kalbėjo apie absurdą. Jo idėja paprasta: žmogus nori prasmės, o visata tos prasmės neduoda. Ir tai sukuria absurdą. Bet Camus nesakė, kad reikia nusiminti. Jis sakė – reikia sukurti savo prasmę ir gyventi visiškai, nepaisant visko.
„Reikia įsivaizduoti Sizifą laimingą.” – Albert Camus
Sizifas – tai mitologinis personažas, pasmerktas amžinai ridenti akmenį į kalną, iš kurio jis vis nuriedėdavo žemyn. Absurdiška situacija. Bet Camus sako – net ir tokioje situacijoje galima rasti prasmę. Kaip? Priimant savo likimą ir pasirenkant jį mylėti. Tai vadinama amor fati – likimo meilė.
Tapatybės krizė: filosofinis požiūris į tai, kas vyksta tavo galvoje
Psichologas Erik Erikson yra aprašęs paauglystę kaip tapatybės formavimosi etapą. Bet filosofai apie tapatybę kalbėjo dar daug anksčiau. Ir jų klausimai yra aštrūs: kas iš tikrųjų esi tu?
Graikų filosofas Heraklitas sakė, kad į tą pačią upę du kartus įbristi neįmanoma, nes vanduo nuolat keičiasi. Tas pats galioja ir tau. Ar tu šiandien esi tas pats žmogus, kuris buvo prieš penkerius metus? Fiziškai – beveik visos tavo kūno ląstelės yra pasikeitusios. Psichiškai – tavo vertybės, nuomonės, pomėgiai greičiausiai irgi pasikeitę. Tai kas tada yra „tikrasis tu”?
Filosofai siūlo keletą atsakymų:
- Locke’o teorija: Tu esi savo atminčių suma. Tavo tapatybę kuria tai, ką prisimeni ir kaip tuos prisiminimus interpretuoji.
- Hume’o teorija: Jokio „tikrojo aš” nėra. Yra tik nuolatinis pojūčių, minčių ir emocijų srautas. Tai gali skambėti bauginančiai, bet iš tikrųjų – išlaisvina.
- Budistinė perspektyva: Prisirišimas prie fiksuoto „aš” yra kančios šaltinis. Kai nustoji bandyti būti „kažkuo konkrečiu”, tampa lengviau.
Praktinis patarimas: Pabandyk parašyti atsakymą į klausimą „Kas aš esu?” – bet be jokių socialinių vaidmenų (ne „mokinys”, ne „draugas”, ne „dukra/sūnus”). Kas lieka? Tai yra labai geras filosofinis pratimas, kuris padeda suprasti, kur baigiasi socialiniai lūkesčiai ir kur prasideda tikrasis tu.
Laisvė ir atsakomybė: du neatsiejami draugai
Vienas iš labiausiai paauglystėje jaučiamų prieštaravimų yra šis: nori laisvės, bet kartu bijai atsakomybės. Ir čia filosofija turi ką pasakyti.
Sartre’as sakė, kad esame „pasmerkti būti laisvi.” Tai reiškia, kad net ir nieko nedarydamas – tu renkiesi. Net ir sakydamas „aš neturėjau pasirinkimo” – tu renkiesi tą pasakymą. Laisvės išvengti neįmanoma. Ir tai yra tiek nuostabu, tiek baisu.
Bet laisvė be atsakomybės yra tuščia. Stoikai – senovės graikų ir romėnų filosofai – turėjo labai aiškią poziciją: yra dalykų, kurie priklauso nuo tavęs, ir dalykų, kurie nepriklauso. Ir visą savo energiją reikia koncentruoti tik į tai, kas priklauso nuo tavęs.
Kas priklauso nuo tavęs? Tavo mintys, tavo reakcijos, tavo pasirinkimai. Kas nepriklauso? Kitų žmonių nuomonė, atsitiktiniai įvykiai, biologiniai ar socialiniai apribojimai.
Stoikas Epiktetas – kuris pats buvo vergas – sakė: „Žmogus nėra sutrikusias dėl įvykių, o dėl savo nuomonės apie tuos įvykius.” Tai yra viena iš galingiausių filosofinių minčių, kurią galima pritaikyti kasdieniniame gyvenime.
Praktinis patarimas: Kai jauti, kad situacija tave valdo, sustok ir paklusk savęs: „Kas čia priklauso nuo manęs?” Galbūt negali pakeisti to, kas nutiko, bet gali pakeisti tai, kaip į tai reaguoji. Tai nėra naivus optimizmas – tai filosofinis realizmas.
Prasmės paieška: Franklio idėjos ir kasdieninis gyvenimas
Vienas iš labiausiai jaudinančių prasmės filosofų yra Viktor Frankl – psichiatras, išgyvenęs nacių koncentracijos stovyklas. Jis sukūrė logoterapiją – terapinį metodą, pagrįstą prasmės paieškomis. Jo knyga „Žmogus ieško prasmės” yra viena iš labiausiai skaitomų psichologijos knygų pasaulyje.
Frankl sakė, kad žmogus gali ištverti beveik bet kokias sąlygas, jei turi „kodėl”. Prasmė nėra kažkas, ką randi – ji yra kažkas, ką kuriesi. Ir ji gali ateiti iš trijų šaltinių:
- Kūrimas: Kai kuri kažką – meną, muzika, kodą, maistą – tu prisidedi prie pasaulio ir tai suteikia prasmę.
- Patyrimas: Kai patiria grožį, meilę, ryšį su kitu žmogumi – tai irgi yra prasmės šaltinis.
- Požiūris: Kai susiduri su kančia, kurią negali pakeisti, gali pasirinkti, kaip ją priimti. Ir tai pats giliausia prasmės forma.
Paauglystėje prasmės klausimas ypač aštrus, nes dažnai atrodo, kad gyvenimas yra tik mokykla, egzaminai, tėvų lūkesčiai ir socialiniai tinklai. Bet Frankl primena – prasmė gali būti rasta bet kur, net ir mažiausiuose dalykuose. Pokalbis su draugu, knyga, kuri pakeitė tavo mąstymą, momentas gamtoje, kai staiga viskas atrodo aiškiau.
Praktinis patarimas: Pabandyk kiekvieną savaitę užrašyti tris momentus, kurie tau atrodė prasmingi. Jie neprivalo būti dideli. Laikui bėgant, pradėsi matyti, kas tau iš tikrųjų svarbu – ir tai yra geriausia savęs pažinimo forma.
Etika ir moralė: kaip nuspręsti, kas yra teisinga?
Paauglystėje dažnai susiduriama su moralinėmis dilemomis. Ar pasakyti tiesą draugui, net jei ji skaudžia? Ar sekti taisyklėmis, kurios atrodo neteisingos? Ar svarbu, ką galvoja kiti, ar tik tai, ką galvoji tu?
Filosofija siūlo keletą skirtingų požiūrių į etiką:
Kanto kategorinis imperatyvas sako: elkis taip, kad tavo elgesio principas galėtų tapti visuotiniu įstatymu. Paprasčiau tariant – prieš darydamas kažką, paklusk: „O kas būtų, jei visi taip darytų?” Jei atsakymas yra „chaosas”, greičiausiai tai nėra geras pasirinkimas.
Utilitarizmas (Bentham, Mill) sako: teisingas veiksmas yra tas, kuris sukuria daugiausiai laimės daugiausiai žmonių. Tai skamba logiškai, bet turi problemų – ar galima pakenkti vienam žmogui, jei tai padės daugeliui? Filosofai dėl to ginčijasi iki šiol.
Aristotelio dorybių etika siūlo kitą kelią: užuot klaususios „ką daryti?”, klausk „koks žmogus noriu būti?” Jei esi sąžiningas, drąsus, teisingas žmogus – teisingi sprendimai ateina natūraliai. Charakteris yra svarbesnis nei taisyklės.
Praktiškai tai reiškia: kai stoji prieš moralinę dilemą, gali naudoti visus tris požiūrius kaip filtrus. Kanto klausimas padeda pamatyti principą, utilitarizmas – pasekmes, o Aristotelis primena, kad svarbu ne tik ką darai, bet ir kas tu esi.
Socialiniai tinklai, nihilizmas ir šiuolaikinė egzistencija
Šiuolaikinis jaunimas susiduria su kažkuo, ko ankstesnės kartos neturėjo: nuolatiniu informacijos srautu, socialinių tinklų spaudimu ir tuo, ką filosofai galėtų pavadinti „hiperrealybe” – pasauliu, kuriame sunku atskirti, kas tikra, o kas konstruktas.
Nihilizmas – filosofinė pozicija, sakanti, kad gyvenimas neturi prasmės, vertybės yra iliuzija, o visa kita – tuštybė – šiandien labai paplitęs tarp jaunų žmonių. Ir ne be priežasties. Kai matai, kad politika yra korumpuota, klimato kaita auga, socialiniai tinklai rodo tik tobulų gyvenimų fasadus, o žiniasklaida nuolat siunčia prieštaringus signalus – nihilizmas atrodo kaip logiškas atsakas.
Bet filosofai perspėja: nihilizmas yra ne išeitis, o spąstai. Nietzsche – kuris pats daug rašė apie nihilizmą – sakė, kad jis yra liga, kurią reikia įveikti, ne priimti. Jo atsakymas buvo Übermensch – žmogus, kuris kuria savo vertybes, nepaisant to, kad tradicinės vertybės žlugo.
Šiuolaikinis filosofas Byung-Chul Han rašo apie „nuovargio visuomenę” – pasaulį, kuriame žmonės yra išsekę ne nuo priespaudos, o nuo per didelio pasirinkimo ir per didelio spaudimo būti produktyviems, sėkmingiems, laimingiems. Tai labai atpažįstama paauglio patirtis.
Praktinis patarimas: Jei jauti nihilistines mintis, nesistengk jų tiesiog ignoruoti. Vietoj to – paklusk savęs: „Kodėl man atrodo, kad nieko nėra prasmingo?” Dažnai už nihilizmo slypi gilesnė problema – išsekimas, vienišumas, nusivylimas. Filosofija gali padėti suprasti, bet kartais reikia ir realaus pokalbio su žmogumi, kuriuo pasitiki.
Kai filosofija tampa gyvenimo būdu, o ne tik teorija
Geriausias dalykas, kurį gali padaryti su filosofija – tai nepalikti jos knygose. Senovės filosofai nesėdėjo tik ir rašė – jie gyveno pagal savo idėjas. Stoikai kasdien praktikavo meditaciją ir savirefleksiją. Epikūras gyveno kukliai ir ieškojo malonumo paprastuose dalykuose. Diogenas – cinizmo filosofas – gyveno statinėje ir atsisakė viso, kas nereikalinga, nes norėjo parodyti, kad laimė nepriklauso nuo turto.
Tau nereikia gyventi statinėje. Bet galima pradėti nuo mažų dalykų:
- Filosofinis dienoraštis: Kiekvieną dieną užrašyk vieną klausimą, kuris tau rūpi, ir pabandyk į jį atsakyti. Nereikia teisingų atsakymų – svarbus pats mąstymo procesas.
- Stoikinė rytinė meditacija: Prieš pradėdamas dieną, pagalvok: „Kas šiandien gali nutikti sunkaus? Kaip reaguosiu?” Tai nėra pesimizmas – tai pasiruošimas.
- Sokrato metodas pokalbiuose: Kai kalbies su draugais apie svarbius dalykus, užduok klausimus, o ne skelbk atsakymus. „Kodėl taip manai?”, „Ar gali pateikti pavyzdį?”, „O kas būtų, jei…?” – tai Sokrato metodas, ir jis veikia.
- Skaityk pirminius šaltinius: Nereikia pradėti nuo Kanto ar Hėgelio. Pradėk nuo Markaus Aurelijaus „Meditacijų”, Camus „Svetimojo” arba Franklio „Žmogus ieško prasmės”. Šios knygos yra prieinamos ir labai gyvenimiškai aktualios.
- Diskutuok: Filosofija geriausiai auga dialoge. Rask žmogų – draugą, mokytoją, šeimos narį – su kuriuo gali kalbėtis apie šiuos klausimus be teisimo ir be skubotų atsakymų.
Paauglystė yra unikalus laikas, nes tada pirmą kartą klausimai tampa tikrai svarbūs. Ir filosofija nėra atsakymų rinkinys – ji yra klausimų menas. Ji moko ne ką galvoti, o kaip galvoti. Moko sustoti, kai visi skuba. Moko abejoti, kai visi sutinka. Moko ieškoti prasmės, kai pasaulis atrodo chaotiškas.
Ir galbūt svarbiausia – ji primena, kad tu nesi pirmas žmogus, kuris gulėjo naktį ir galvojo „kam visa tai?”. Tūkstančiai metų prieš tave tą patį galvojo Sokratas, Konfucijus, Simone de Beauvoir ir dar tūkstančiai kitų. Ir jie ne tik išgyveno tuos klausimus – jie pavertė juos savo stiprybe. Tu gali irgi.
