Kodėl apskritai verta galvoti apie ateitį?
Daugelis žmonių, išgirdę frazę „ateities mąstymas”, iškart įsivaizduoja kažkokius rimtus korporatyvinius strategus, sėdinčius aplink stalą su PowerPoint prezentacijomis ir kalbančius apie „ilgalaikę viziją”. Skamba nuobodžiai, tiesa? Bet iš tikrųjų tai yra vienas iš labiausiai nepakankamą dėmesį gaunančių įgūdžių, kurio mums visiems reikia – ir ne tik versle ar politikoje, bet ir kasdieniame gyvenime.
Pagalvok apie tai taip: kiekvienas sprendimas, kurį priimi šiandien – ar eiti studijuoti, ar ne, kokią specialybę rinktis, ar taupyti pinigus, ar leisti juos dabar – yra iš esmės sprendimas apie ateitį. Problema ta, kad dauguma mūsų priima šiuos sprendimus remdamiesi tuo, kas atrodo gerai dabar, o ne tuo, kas bus naudinga po penkerių ar dešimties metų. Ir čia prasideda visos bėdos.
Ateities scenarijų modeliavimas – tai ne pranašavimas. Tai ne bandymas nuspėti, kas tiksliai nutiks. Tai įgūdis, leidžiantis sistemingai mąstyti apie skirtingas galimybes, pasiruošti įvairiems pokyčiams ir priimti geresnius sprendimus net tada, kai nežinai, kaip viskas susiklostys. Ir geriausia žinia – šį įgūdį galima išugdyti.
Kas iš tikrųjų yra scenarijų modeliavimas?
Scenarijų modeliavimas (angl. scenario planning arba futures thinking) atsirado dar XX amžiaus viduryje. Pirmieji rimti jo taikytojai buvo kariniai strategai ir tokios kompanijos kaip „Shell”, kurios naudojo šį metodą, kad pasiruoštų naftos krizėms. Bet nuo tada metodas labai išsiplėtė ir dabar jis naudojamas visur – nuo švietimo sistemos reformų planavimo iki asmeninio karjeros planavimo.
Paprasčiausiai tariant, scenarijų modeliavimas reiškia tai, kad tu sukuri kelis skirtingus „ateities pasaulius” – ne vieną, o kelis – ir tada galvoji, kaip elgtumeis kiekviename iš jų. Tai tarsi žaidimas „o kas, jei…”, tik daug sistematiškesnis ir naudingesnis.
Yra keletas pagrindinių principų, kurie skiria tikrą scenarijų mąstymą nuo paprasto svajojimo:
- Scenarijai nėra prognozės. Tu neklausi „kas nutiks?”, o klausi „kas galėtų nutikti?”
- Scenarijai turi būti įvairūs. Jei visi tavo scenarijai yra panašūs, tu neišnaudoji metodo potencialo.
- Scenarijai turi būti tikėtini, bet ne būtinai tikėtini. Net mažai tikėtinas scenarijus gali būti vertingas, nes verčia tave mąstyti apie rizikas.
- Tikslas – ne pasirinkti „teisingą” scenarijų. Tikslas – išmokti mąstyti lankstiai ir pasiruošti keliems galimybių keliams.
Keturi scenarijų tipai, kuriuos verta žinoti
Vienas populiariausių scenarijų modeliavimo metodų yra vadinamasis „2×2 matrica”. Tai skamba sudėtingiau nei yra. Iš esmės tu pasirenki dvi pagrindines neapibrėžtumo ašis – du dalykus, kurių nežinai, bet kurie labai paveiks tavo situaciją – ir tada sukuri keturis scenarijus, atitinkančius keturias galimas kombinacijas.
Pavyzdžiui, jei galvoji apie karjerą technologijų sektoriuje, tavo dvi ašys galėtų būti: (1) ar dirbtinis intelektas labai pakeis darbo rinką, ar ne, ir (2) ar ekonomika augs, ar smuks. Tada gauni keturis scenarijus:
- Scenarijus A: DI keičia viską + ekonomika auga = daug naujų galimybių, bet reikia nuolat mokytis
- Scenarijus B: DI keičia viską + ekonomika smunka = didelė konkurencija, daug darbo vietų išnyksta
- Scenarijus C: DI nekinta + ekonomika auga = tradiciniai keliai veikia gerai
- Scenarijus D: DI nekinta + ekonomika smunka = sunkūs laikai, bet nuspėjami
Kai turi šiuos keturis scenarijus, galvoji: kokia strategija veiktų visuose scenarijuose? Tai vadinama „robustine strategija” – planu, kuris nėra idealus nė viename scenarijuje, bet yra pakankamai geras visuose. Ir tai dažnai yra išmintingiausias pasirinkimas.
Be šio metodo, yra ir kitų populiarių prieigų. Viena jų – „trys horizontai” (angl. Three Horizons), kur tu galvoji apie tai, kas vyksta dabar, kas kinta artimiausiu metu ir kas gali atsirasti visiškai naujo tolimoje ateityje. Kitas metodas – „Causal Layered Analysis”, kur tu nagrinėji ne tik paviršinius įvykius, bet ir gilesnius socialinius, kultūrinius bei vertybinius sluoksnius, kurie tuos įvykius lemia.
Kaip tai pritaikyti savo gyvenime – praktiškai
Gerai, teorija – teorija, bet kaip tai veikia realiame gyvenime? Pabandykime su konkrečiu pavyzdžiu. Tarkime, tu esi studentas ir galvoji, ar verta investuoti laiko į kalbų mokymąsi, ar geriau koncentruotis į techninius įgūdžius.
Užuot tiesiog klausęs draugų ar sekęs pirmu impulsu, galėtum padaryti štai ką:
1 žingsnis: Nustatyk pagrindines neapibrėžtumo ašis. Šiuo atveju tai galėtų būti: kaip stipriai globalizacija tęsis (ar pasaulis taps dar labiau sujungtas, ar užsidarys), ir kaip stipriai automatizacija paveiks darbo rinką.
2 žingsnis: Sukurk scenarijus. Jei pasaulis tampa labiau sujungtas ir automatizacija auga – kalbos tampa dar svarbesnės, nes dirbi su žmonėmis iš viso pasaulio, o techniniai darbai automatizuojami. Jei pasaulis užsidaro ir automatizacija auga – vietiniai ryšiai svarbūs, bet techniniai įgūdžiai leidžia išlikti. Ir taip toliau.
3 žingsnis: Ieškok „robustinės strategijos”. Šiuo atveju gali paaiškėti, kad investuoti ir į kalbas, ir į techninius įgūdžius yra protingiau nei rinktis vieną – net jei tai reiškia, kad nesi absoliutus ekspertas nė vienoje srityje.
4 žingsnis: Nustatyk „ankstyvo įspėjimo signalus”. Tai yra ženklai, kurie parodys, kuris scenarijus materializuojasi. Pavyzdžiui, jei matai, kad vis daugiau kompanijų ieško žmonių su tarptautine patirtimi – tai signalas, kad globalizacijos scenarijus tampa tikresnis.
Šis procesas gali atrodyti sudėtingas, bet iš tikrųjų jis trunka gal valandą ar dvi – ir suteikia daug aiškumo, kurio paprastas „galvosiu apie tai vėliau” niekada nesuteiks.
Psichologiniai barjerai, kurie trukdo mąstyti apie ateitį
Yra priežastis, kodėl dauguma žmonių vengia rimtai galvoti apie ateitį. Ir tai nėra tingumas. Tai yra psichologiniai mechanizmai, kurie yra labai giliai įsišakniję mūsų smegenyse.
Pirmasis – tai dabartinio momento šališkumas (angl. present bias). Mūsų smegenys evoliuciškai yra sukurtos vertinti tai, kas yra dabar, daug labiau nei tai, kas bus ateityje. Todėl 100 eurų šiandien psichologiškai atrodo daug svarbiau nei 150 eurų po metų, net jei racionaliai žinome, kad pastarasis variantas geresnis.
Antrasis – optimizmo šališkumas. Dauguma žmonių mano, kad jiems seksis geriau nei vidutiniškai. Tai reiškia, kad mes linkę planuoti tik geriausio atvejo scenarijų ir ignoruoti galimas problemas. Scenarijų modeliavimas tiesiogiai kovoja su šiuo šališkumu, nes verčia tave rimtai apsvarstyti ir blogesnius variantus.
Trečiasis – baimė suklysti. Kai tu sukuri scenarijų ir jis neišsipildo, gali atrodyti, kad „nepavyko”. Bet tai yra klaidingas supratimas. Scenarijų modeliavimas niekada nebuvo apie tai, kad atspėtum teisingą atsakymą – jis apie tai, kad pasiruoštum keliems galimybių keliams.
Žinoti apie šiuos šališkumus yra jau pusė pergalės. Kai kitą kartą pastebėsi, kad vengi galvoti apie nemalonų scenarijų, galėsi sau pasakyti: „Aha, tai mano smegenys bando apsaugoti mane nuo diskomforto. Bet aš vis tiek pagalvosiu apie tai.”
Įrankiai ir metodai, kuriuos gali naudoti jau šiandien
Nereikia būti profesionaliu futuristu, kad galėtum naudoti scenarijų mąstymą. Yra keletas paprastų įrankių, kurie tikrai veikia:
Ateities žurnalas. Tai paprasčiausias metodas. Kiekvieną savaitę ar mėnesį skirti 20-30 minučių rašyti apie tai, kokias tendencijas matai aplinkui, kas keičiasi tavo srityje, ir kokius scenarijus tai kuria. Laikui bėgant, pradėsi pastebėti ryšius, kurių anksčiau nematei.
„Premortemas” technika. Tai yra Gary Klein sukurtas metodas. Prieš pradėdamas kokį nors projektą ar priimdamas svarbų sprendimą, įsivaizduok, kad jau praėjo metai ir viskas nepavyko. Tada klausk savęs: „Kodėl nepavyko?” Tai verčia tave galvoti apie rizikas, kurias kitaip ignoruotum.
„Wild card” scenarijai. Kartais verta pagalvoti apie mažai tikėtinus, bet didelį poveikį turinčius įvykius. Pandemija 2020 metais buvo tokia „wild card” – mažai kas tikėjosi, bet poveikis buvo milžiniškas. Klausk savęs: „Kas galėtų visiškai pakeisti žaidimo taisykles mano srityje?”
Tendencijų stebėjimas. Sek ne tik naujienas, bet ir gilesnius pokyčius – demografinius, technologinius, politinius, aplinkosauginius. Geras šaltinis tam yra „Institute for the Future” arba „World Economic Forum” ateities ataskaitos – jos nemokamos ir prieinamos internete. Taip pat verta sekti tokius žmones kaip Azeem Azhar ar Yuval Noah Harari, kurie sistemingai analizuoja ateities tendencijas.
Diskusijos su skirtingų sričių žmonėmis. Vienas geriausių būdų praplėsti savo ateities mąstymą – kalbėtis su žmonėmis, kurie dirba visiškai skirtingose srityse. Biologas gali pastebėti tendencijas, kurių programuotojas nematys, ir atvirkščiai.
Ateities mąstymas ir klimato kaita – pavyzdys, kuris liečia visus
Noriu pateikti konkretų pavyzdį, kuris yra aktualus beveik kiekvienam jaunam žmogui – klimato kaita ir jos poveikis karjerai bei gyvenimui.
Daugelis žmonių galvoja apie klimato kaitą kaip apie kažką, kas nutiks „ateityje” – po 50 ar 100 metų. Bet scenarijų mąstymas leidžia pamatyti, kad pokyčiai jau vyksta ir kad jie paveiks darbo rinką, ekonomiką ir kasdienį gyvenimą per artimiausius 10-20 metų – tai yra tiksliai tuo laikotarpiu, kai tu būsi aktyviausioje savo karjeros fazėje.
Jei taikytum scenarijų modeliavimą šiai situacijai, galėtum sukurti tokius scenarijus:
„Žalioji transformacija”: Vyriausybės ir verslas greitai pereina prie tvarių sprendimų. Atsiranda milijonai naujų darbo vietų atsinaujinančios energetikos, žiedinės ekonomikos, tvaraus žemės ūkio srityse. Jei esi šiose srityse – esi labai paklausus.
„Lėta adaptacija”: Pokyčiai vyksta, bet lėtai ir netvarkingai. Kai kurios pramonės šakos žlunga, kitos prisitaiko. Darbo rinka yra nestabili, bet galimybių yra tiems, kurie gali greitai persikvalifikuoti.
„Klimato krizė”: Pokyčiai vyksta greičiau nei tikėtasi, infrastruktūra kenčia, migracija didėja. Atsiranda visiškai naujos problemos ir kartu – visiškai naujos galimybės tiems, kurie gali padėti spręsti šias problemas.
Kokia „robustinė strategija” veiktų visuose trijuose scenarijuose? Gebėjimas dirbti tarpdalykinėje aplinkoje, supratimas apie tvarumo principus, lankstumas ir gebėjimas mokytis. Tai yra investicijos, kurios atsipirks nepriklausomai nuo to, kuris scenarijus materializuosis.
Kai ateitis tampa gyvenimo būdu, o ne tik planavimu
Geriausias dalykas, kurį gali padaryti su visa šia informacija – tai ne sukurti vieną tobulą planą ir jo laikytis, o pradėti mąstyti apie ateitį kaip apie nuolatinį procesą. Ateities mąstymas nėra tai, ką darai kartą per metus strateginės sesijos metu. Tai yra įgūdis, kurį ugdai kasdien.
Pradėk nuo mažų žingsnių. Kitą kartą, kai priiminėsi kokį nors sprendimą – net ir nedidelį – skyk penkias minutes ir pagalvok: „Kokie galimi scenarijai? Kas gali pasikeisti? Kaip mano sprendimas atrodys po metų ar penkerių?” Tai nereikalauja daug laiko, bet ilgainiui keičia tai, kaip tu matai pasaulį.
Taip pat svarbu nepamiršti, kad ateities mąstymas nėra apie tai, kad tau reikia viską kontroliuoti ar žinoti visus atsakymus. Priešingai – jis padeda susitaikyti su neapibrėžtumu, nes supranti, kad neapibrėžtumas yra normali gyvenimo dalis, o ne kažkas, ko reikia bijoti. Kai turi kelis scenarijus galvoje, netikėti pokyčiai nebeatrodo kaip katastrofa – jie atrodo kaip vienas iš variantų, apie kurį jau galvojai.
Žmonės, kurie sistemingai naudoja scenarijų mąstymą, dažnai sako, kad jie jaučiasi labiau pasitikintys savimi ne todėl, kad žino, kas nutiks, o todėl, kad žino, jog yra pasiruošę keliems galimybių keliams. Ir tai, galiausiai, yra tikrasis ateities mąstymo ugdymo tikslas – ne nuspėti ateitį, o tapti žmogumi, kuris gali klestėti bet kurioje ateityje.
