Kai „kitoks” tampa problema – kodėl taip nutinka?
Prisimink tą akimirką mokykloje, kai kažkas buvo išjuoktas dėl savo akcentu, drabužių ar tiesiog dėl to, kad buvo per daug tylus arba per daug garsus. Arba tą momentą, kai tu pats jautei, kad esi ne ten, ne toks, ne su tais. Diskriminacija dažnai prasideda ne nuo didžiųjų politinių sprendimų ar viešų skandalų – ji prasideda nuo mažų, kasdienių momentų, kurie atrodo „nereikšmingi”, bet kaupiasi kaip sniegas ant stogo.
Tolerancija – tai ne koks nors abstraktus žodis iš pilietinio ugdymo pamokos. Tai praktinis įgūdis, kurį galima lavinti, prarasti ir vėl atrasti. Ir kuo anksčiau pradedi apie tai galvoti, tuo lengviau supranti, kaip veikia pasaulis aplink tave – ir kaip tu pats jame veiki.
Šiame straipsnyje kalbėsime atvirai: kas iš tikrųjų yra diskriminacija, kaip ji atrodo kasdieniame gyvenime, kodėl žmonės diskriminuoja ir ką galima padaryti, kad to būtų mažiau – tiek aplinkoje, tiek savyje.
Diskriminacija – ne tik tai, ką matai per naujienas
Kai žmonės girdi žodį „diskriminacija”, dažniausiai galvoja apie rasizmą, seksizmą ar homofobiją – ir taip, tai tikrai yra diskriminacijos formos. Bet problema yra daug platesnė ir dažnai labai subtili.
Diskriminacija – tai nesąžiningas, žeminantis arba ribojantis elgesys su žmogumi ar žmonių grupe dėl kokios nors jų savybės. Tos savybės gali būti:
- Rasė ir etninė kilmė – žmogus yra traktuojamas blogiau, nes jo oda tamsesnė, nes jis kalba kita kalba namuose, nes jo pavardė skamba „neįprastai”.
- Lytis ir lytinė tapatybė – merginos, kurioms sakoma, kad jos per daug ambicingas, arba vaikinai, kuriems liepiama „nesielgti kaip mergaitėms”.
- Seksualinė orientacija – LGBT+ žmonės, kurie kasdien susiduria su komentarais, juokeliais ar tiesioginiu smurtu.
- Negalia – tiek fizinė, tiek psichinė. Žmogus vežimėlyje, kuriam pasakoma, kad jis „neįgalus”, arba žmogus su depresija, kuriam sakoma, kad jis tiesiog „per silpnas”.
- Religija – musulmonai, žydai, krikščionys ar ateistai, kurie sulaukia patyčių ar diskriminacijos dėl savo tikėjimo ar jo nebuvimo.
- Socialinė ir ekonominė padėtis – vaikai iš neturtingų šeimų, kurie jaučia gėdą dėl savo drabužių, pietų ar telefono modelio.
- Amžius – jaunimas, kurio nuomonė nuvertinama, nes jie „per jauni suprasti”, arba vyresni žmonės, kurie laikomi „pasenusiais”.
- Išvaizda – kūno svoris, ūgis, odos būklė, plaukų spalva – visa tai gali tapti diskriminacijos pagrindu.
Svarbu suprasti, kad diskriminacija ne visada yra tyčinė. Kartais žmonės diskriminuoja net nesuvokdami, kad tai daro – ir tai vadinama nesąmoninga šališkumu (angl. unconscious bias). Pavyzdžiui, mokytojas, kuris nesąmoningai dažniau klausia atsakymų vaikinų nei merginų per matematiką. Arba darbdavys, kuris CV su „neįprastu” vardu meta į šalį greičiau nei CV su „įprastu”. Tai ne pikta valia – tai įsišakniję stereotipai, kuriuos reikia atpažinti ir keisti.
Mikroagresijos – kai skausmą sukelia „smulkmenos”
Yra tokia diskriminacijos forma, apie kurią kalbama per mažai – mikroagresijos. Tai maži, dažnai netyčiniai komentarai ar veiksmai, kurie perduoda žeminančią žinutę. Pavyzdžiui:
„Oho, tu taip gerai kalbi lietuviškai!” – sakoma žmogui, kuris gimė Lietuvoje, bet atrodo kitaip.
„Tu per daug jautrus” – sakoma žmogui, kuris išreiškia skausmą dėl diskriminacinio komentaro.
„Bet tu atrodai normaliai” – sakoma LGBT+ žmogui kaip „komplimentas”.
Kiekvienas toks komentaras atskirai gali atrodyti kaip niekas. Bet kai jų yra dešimt per dieną, penkiasdešimt per savaitę, tūkstantis per metus – tai kaupiasi ir sukelia realų psichologinį nuovargį. Tyrimai rodo, kad žmonės, reguliariai patiriantys mikroagresijas, dažniau kenčia nuo nerimo, depresijos ir sumažėjusios savivertės.
Kaip atpažinti mikroagresiją? Paprasta taisyklė: jei komentaras remiasi kažkieno tapatybe (rase, lytimi, orientacija ir pan.) ir sukuria jausmą, kad tas žmogus yra „mažiau” arba „kitoks” – tai greičiausiai mikroagresija, net jei ji buvo pasakyta su šypsena.
Kodėl žmonės diskriminuoja – psichologija už stereotipų
Čia reikia būti sąžiningais: diskriminuoja ne tik „blogi žmonės”. Diskriminuoja visi – skirtingais laipsniais, skirtingomis formomis, dažnai net nesuvokdami. Kodėl?
Smegenys mėgsta kategorijas. Tai evoliucinis mechanizmas – mūsų protėviams reikėjo greitai nuspręsti, kas draugas, kas priešas. Todėl smegenys automatiškai grupuoja žmones pagal vizualius požymius. Problema ta, kad šis mechanizmas šiuolaikiniame pasaulyje daro daugiau žalos nei naudos.
Socialinė aplinka formuoja nuostatas. Jei užaugi aplinkoje, kur tam tikra grupė yra nuolat vaizduojama neigiamai – per filmus, anekdotus, šeimos pokalbius – tas vaizdas įsirašo giliai. Ne dėl to, kad esi blogas žmogus, o dėl to, kad taip veikia mokymasis.
Baimė ir nepažinimas. Žmonės dažnai bijo to, ko nepažįsta. Jei niekada gyvenime nebendravo su žmogumi iš kitos kultūros, su neįgaliu žmogumi ar su LGBT+ asmeniu – gali kilti nepatogumas, kuris kartais virsta atstūmimu ar net agresija.
Grupinė tapatybė ir „mes prieš juos”. Žmonės nori priklausyti grupei ir jaustis saugiai joje. Kartais ta grupė stiprina savo ryšį per bendrą „priešą” arba per tai, kad nuvertina kitas grupes. Tai matoma tiek tarp paauglių grupuočių, tiek tarp suaugusiųjų politinių judėjimų.
Suprasti šiuos mechanizmus nereiškia juos pateisinti. Tai reiškia, kad galima su jais dirbti – sąmoningai, nuosekliai, kiekvieną dieną.
Ką reiškia tolerancija – ir ko ji nereiškia
Čia reikia išsklaidyti vieną didelį nesusipratimą. Tolerancija nereiškia, kad turi sutikti su viskuo ir visus mylėti. Tolerancija nereiškia, kad negali turėti nuomonės ar kritikuoti idėjų.
Tolerancija reiškia, kad žmogaus orumas yra neliečiamas, nepaisant jo savybių ar įsitikinimų. Galima nesutikti su kažkieno religija, politiniais pažiūrais ar gyvenimo būdu – ir vis tiek elgtis su tuo žmogumi pagarbiai, netrukdyti jam gyventi ir nesmerkti jo kaip žmogaus.
Yra ir svarbi riba: tolerancija neapima tolerancijos netolerancijos atžvilgiu. Tai vadinamasis tolerancijos paradoksas, kurį suformulavo filosofas Karlas Popperis. Jei toleruoji tuos, kurie aktyviai siekia sunaikinti kitų teises ir orumą – tu ne tolerantiškas, tu tiesiog pasyvus. Tolerancija turi ribas ten, kur prasideda kito žmogaus žalojimas.
Praktiškai tai reiškia: galima ir reikia kalbėti, kai matai diskriminaciją. Tylėjimas nėra neutralumas – tai palaikymas status quo.
Kaip atrodo diskriminacijos prevencija – ne teorijoje, o realiame gyvenime
Prevencija skamba kaip kažkas, ką daro institucijos ir organizacijos. Bet iš tikrųjų ji prasideda nuo labai konkrečių, kasdienių veiksmų. Štai keletas praktinių dalykų, kuriuos gali daryti jau dabar:
1. Atpažink savo šališkumą. Yra nemokamas įrankis – „Implicit Association Test” (IAT), kurį sukūrė Harvardo universiteto mokslininkai. Jis parodo, kokius nesąmoningus šališkumus turi. Tai gali būti nepatogu, bet labai naudinga. Rask jį internete adresu implicit.harvard.edu.
2. Klausk, kai nežinai. Jei nesi tikras, kaip teisingai kreiptis į žmogų, kaip vadinti jo tapatybę ar kultūrą – tiesiog paklusk pagarbiai. „Kaip tau patogiausia, kad į tave kreipčiausi?” nėra keistas klausimas. Tai pagarba.
3. Reaguok į diskriminacinius komentarus. Tai sunkiausia dalis, bet ir svarbiausia. Kai draugas pasako rasistinį juokelį, kai šeimos narys sako kažką homofobiško – galima reaguoti. Nebūtinai agresyviai. Galima tiesiog pasakyti: „Hm, nežinau, ar tai buvo fair. Kodėl taip manai?” Klausimas dažnai veikia geriau nei kaltinimas.
4. Plėsk savo „burbulą”. Sek žmones iš skirtingų kultūrų, patirčių, perspektyvų socialiniuose tinkluose. Skaityk knygas ar žiūrėk filmus su herojais, kurie skiriasi nuo tavęs. Tai ne tik praturtina – tai keičia tai, kaip smegenys automatiškai kategorijuoja žmones.
5. Palaikyk tuos, kurie patiria diskriminaciją. Kartais pakanka tiesiog pasakyti: „Aš tave girdžiu. Tai nebuvo teisinga.” Žmonės, patiriantys diskriminaciją, dažnai jaučiasi vieniši ir nesuprasti. Solidarumas – net mažas – turi didelę reikšmę.
6. Mokykis iš klaidų. Visi kartais pasako ar padaro kažką, kas įžeidžia kitą žmogų. Svarbu ne tai, kad taip nenutiktų niekada – svarbu, kaip reaguoji, kai tai nutinka. Atsiprašyk nuoširdžiai, suprask, kodėl tai buvo skausminga, ir stenkis kitą kartą elgtis kitaip. Gynybinis atsakas „aš neturėjau blogo tikslo” nieko nepadeda – skausmas yra skausmas, nepaisant tikslo.
Mokykla, socialiniai tinklai ir kasdienė tikrovė – kur diskriminacija gyvena
Jaunimui diskriminacija dažniausiai pasireiškia keliose konkrečiose erdvėse, ir apie kiekvieną verta pakalbėti atskirai.
Mokykloje diskriminacija dažnai atrodo kaip patyčios, grupių susiskirstymas ir socialinė atskirtis. Tyrimai rodo, kad LGBT+ paaugliai, vaikai iš etninių mažumų ir vaikai su negalia mokyklose patiria žymiai daugiau patyčių nei jų bendraamžiai. Jei esi mokinys – žinok, kad tu gali kreiptis į patikimą mokytoją, psichologą ar organizacijas kaip „Jaunimo linija” (tel. 8 800 28 888, nemokama). Jei esi liudytojas – nepraeiк pro šalį.
Socialiniuose tinkluose diskriminacija įgauna naują formą – kibernetines patyčias, neapykantos komentarus, „dogpiling” (kai daugybė žmonių puola vieną asmenį). Čia svarbu žinoti: platinti diskriminacinį turinį – net juokais – reiškia jį stiprinti. Algoritmai veikia taip, kad kuo daugiau žmonių reaguoja į turinį (net neigiamai), tuo jis labiau plinta. Geriausia reakcija į neapykantos turinį – pranešti apie jį platformai ir nesidalinti.
Darbo aplinkoje (jei jau dirbi arba netrukus pradėsi) diskriminacija gali atrodyti kaip neproporcingai žemas atlyginimas, nepriėmimas į darbą dėl lyties ar kilmės, seksualinis priekabiavimas ar mobingas. Lietuvoje veikia Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kuri nagrinėja tokius skundus. Žinok savo teises.
Tolerancija – tai ne silpnybė, o vienas sunkiausių dalykų, kuriuos gali išmokti
Lengva kalbėti apie toleranciją, kai visi aplink tave yra panašūs į tave. Tikrasis iššūkis ateina tada, kai susiduri su kažkuo, kas tave erzina, baugina ar tiesiog nesuprantamas. Kai žmogus turi kitokias politines pažiūras. Kai jo kultūra daro kažką, kas tau atrodo keista. Kai jo gyvenimo pasirinkimai prieštarauja tavo vertybėms.
Tolerancija nereiškia, kad turi viską priimti su šypsena. Ji reiškia, kad sugebi atskirti žmogų nuo jo idėjų ar elgesio, kad sugebi išlaikyti pagarbą net nesutikdamas, kad sugebi klausytis net tada, kai nenori.
Tai sunkus darbas. Bet jis apsimoka – ne tik kitiems, bet ir tau. Žmonės, kurie aktyviai dirba su savo šališkumais ir kuria ryšius su skirtingais žmonėmis, tyrimų duomenimis, yra kūrybiškesni, empatiškesni ir geriau sprendžia problemas. Įvairovė – ne tik moralinis imperatyvas, bet ir praktinis pranašumas.
Galiausiai – diskriminacijos prevencija nėra kažkieno kito atsakomybė. Ne tik mokytojų, ne tik politikų, ne tik organizacijų. Ji prasideda nuo kiekvieno iš mūsų, nuo kiekvieno pokalbio, kiekvieno komentaro, kiekvieno sprendimo – stoti ar praeiti pro šalį. Ir kiekvienas toks sprendimas, kad ir koks mažas atrodytų, sudaro tą pasaulį, kuriame gyvename.
