Kai mašinos pradeda mąstyti greičiau nei mes
Prisimeni tą jausmą, kai pirmą kartą pamatei, kaip ChatGPT per kelias sekundes parašo esė, kurią tu rašytum visą vakarą? Arba kai suvokei, kad algoritmas jau žino, ką nori nusipirkti, dar prieš tau pačiam apie tai pagalvojant? Tai nėra tik technologinis stebuklas – tai filosofinis smūgis tiesiai į ego. Ir būtent čia prasideda vienas įdomiausių mūsų kartos klausimų: kas iš tikrųjų esame mes, žmonės, kai mašinos pradeda daryti viską, ką darėme tik mes?
Transhumanizmas – taip vadinamas filosofinis judėjimas, kuris teigia, kad žmonija ne tik gali, bet ir turėtų peržengti savo biologines ribas. Tai nėra koks nors marginalinis interneto forumo reiškinys. Tai rimta intelektualinė tradicija, kurią palaiko tokie vardai kaip Nickas Bostromasas, Rayas Kurzweilas, Eliezeris Yudkowsky. Ir nors dalis jų idėjų skamba kaip mokslinė fantastika, realybė yra tokia, kad mes jau gyvename šio eksperimento pradžioje.
Transhumanizmo esmė – ne robotai, o tu pats
Dažniausia klaida, kurią žmonės daro kalbėdami apie transhumanizmą – jie galvoja apie robotus, dirbtinį intelektą, Terminatorių. Bet iš tikrųjų šios filosofijos centras esi tu. Tavo kūnas. Tavo protas. Tavo mirtingumas.
Transhumanistai klausia: kodėl mes turime priimti biologines ribas kaip duotybę? Žmogaus gyvenimo trukmė – apie 80 metų. Atmintis – ribota ir nepatikima. Fizinis kūnas – pažeidžiamas, serga, sensta. Emocijos – dažnai neracionalios ir trukdo priimti gerus sprendimus. Kodėl visa tai turi likti nepakeista, jei turime technologijas, kurios gali tai pagerinti?
Štai kelios pagrindinės transhumanizmo kryptys, apie kurias verta žinoti:
- Gyvenimo pratęsimas – mokslininkai jau dirba su senėjimo procesų sulėtinimu. Kompanijos kaip Calico (Google projektas) investuoja milijardus į tai, kad suprasti, kodėl mes senstame ir kaip tai sustabdyti.
- Kognityviniai pageriniai – nuo nootropikų iki Neuralink tipo smegenų-kompiuterio sąsajų. Idėja paprasta: jei galime padidinti smegenų efektyvumą, kodėl to nedaryti?
- Skaitmeninė nemirtingumas – teorija, kad ateityje bus galima „įkelti” sąmonę į skaitmeninę terpę. Tai skamba kaip filmas, bet kai kurie rimti filosofai ir mokslininkai tai laiko realiu ilgalaikiu tikslu.
- Genetinis inžinerija – CRISPR technologija jau leidžia redaguoti genus. Klausimas ne ar tai bus daroma, o kaip ir kiek toli eisime.
Svarbu suprasti – transhumanizmas nėra monolitinis judėjimas. Yra libertariniai transhumanistai, demokratiniai transhumanistai, net krikščioniški transhumanistai. Kiekvienas turi skirtingą viziją, kaip šie pokyčiai turėtų vykti ir kas turėtų turėti prie jų prieigą.
Singuliarumas – kai mašina tampa protingesnė už visus žmones kartu
Rayas Kurzweilas, Google inžinierius ir futuristas, yra vienas garsiausių singuliarumo teorijos šalininkų. Jo teigimu, apie 2045 metus dirbtinis intelektas pasieks tašką, kai jo intelektas pranoks visą žmonijos intelektą, sudėtą kartu. Šis momentas vadinamas technologiniu singuliarumu.
Kas nutinka po to? Niekas tiksliai nežino. Ir tai yra ir jaudinantis, ir bauginantis dalykas. Kurzweilas optimistiškai teigia, kad superintelektas išspręs visas žmonijos problemas – ligas, skurdą, klimato kaitą. Kiti, kaip Nickas Bostromasas savo knygoje „Superintelligence”, perspėja, kad superinteligentas DI gali tapti egzistencine grėsme žmonijai, ne todėl, kad bus „blogas”, o tiesiog todėl, kad jo tikslai gali nesutapti su mūsų.
Praktiškai tai reiškia štai ką: jei esi 20 metų amžiaus šiandien, statistiškai yra reali tikimybė, kad per tavo gyvenimą šis klausimas taps ne filosofiniu, o labai konkrečiu politiniu ir socialiniu iššūkiu. Tai nėra kažkur toli – tai artėja.
Vienas iš geriausių dalykų, ką gali padaryti dabar – pradėti domėtis šia tema rimtai. Ne per sensacingus YouTube video, o per pirminius šaltinius. Bostromasas, Yudkowsky, Tegmarkas – jų darbai yra prieinami ir, nors sudėtingi, tikrai įkandami žmogui, kuris nori suprasti, kur pasaulis juda.
Kas yra žmogus, kai jo ribos išnyksta?
Čia prasideda tikrai gili filosofinė problema. Ir ji nėra abstrakti – ji liečia tave asmeniškai.
Įsivaizduok: tu implantavai smegenų lustą, kuris pagerina tavo atmintį dešimt kartų. Tu prisimeni viską, ką skaitei, matei, girdėjai. Ar tu vis dar esi „tu”? O jei tas lustas pradeda siūlyti sprendimus, kuriuos tu priimi, nes jie visada geresni už tavo paties sprendimus – kas tada priima sprendimus? Tu ar lustas?
Filosofai šį klausimą vadina „asmenybės tęstinumo problema”. Jis nėra naujas – jis egzistuoja nuo Tezėjo laivo paradokso laikų. Bet technologijos jį padaro labai konkretų ir labai skubų.
Yra kelios pagrindinės pozicijos:
- Esencialistai teigia, kad yra kažkas esminio žmoguje – siela, sąmonė, subjektyvus patyrimas – ko negalima redukuoti į biologiją ar kompiuterinį kodą. Jei tai pakeičiame, prarandame žmogų.
- Funkcionalistai sako, kad svarbu ne substancija, o funkcija. Jei sistema atlieka tas pačias funkcijas kaip žmogaus smegenys, ji yra lygiavertė. Tai atveria duris skaitmeninei sąmonei.
- Gradualistai – ir tai galbūt labiausiai intuityviai priimtina pozicija – teigia, kad pokyčiai gali vykti laipsniškai, ir kol jie vyksta pamažu, asmenybės tęstinumas išlieka. Kaip laivas, kurio lentos keičiamos po vieną.
Šie klausimai nėra tik akademiniai. Jei ateityje bus galima „įkelti” sąmonę į kompiuterį – ar ta skaitmeninė versija turės teises? Ar ji bus laikoma ta pačia asmenybe? Ar ji galės balsuoti, turėti nuosavybę, sudaryti santuoką? Tai teisiniai, politiniai, socialiniai klausimai, kuriuos mūsų karta turės spręsti.
Nelygybė 2.0 – kai pagerinimas tampa privilegija
Čia yra vienas iš labiausiai nerimą keliančių transhumanizmo aspektų, ir apie jį kalbama per mažai. Jei technologijos leis žmonėms gyventi ilgiau, mąstyti greičiau, būti sveikesniems – kas turės prieigą prie šių technologijų?
Atsakymas, remiantis dabartine ekonomine logika, yra gana akivaizdus: tie, kurie turi pinigų. Ir tai sukuria scenarijų, kuris yra ne tik socialiai neteisingas, bet ir egzistenciškai pavojingas. Įsivaizduok pasaulį, kur viena žmonių dalis gyvena 200 metų, turi pagerintą intelektą, yra atsparesnė ligoms – o kita dalis lieka biologiškai „standartinė”. Tai nebėra socialinė nelygybė. Tai biologinė nelygybė. Tai du skirtingi žmonių tipai.
Filosofas Michaelas Sandelas savo knygoje „The Case Against Perfection” perspėja, kad technologinis pagerinimas gali sunaikinti tai, ką jis vadina „dovanų etika” – supratimą, kad mūsų talentai ir gebėjimai nėra tik mūsų nuopelnas, o tam tikra prasme dovana, kurią gavome. Kai galėsime nusipirkti intelektą ar sportinį pranašumą, ar liks erdvės nuopelnams, pastangoms, charakteriui?
Praktinis patarimas čia yra toks: domėkis ne tik technologijomis, bet ir politika, kuri jas reguliuoja. Europos Sąjunga jau kuria DI reguliavimo sistemas. Diskusijos apie genetinės inžinerijos ribas vyksta tarptautiniu lygiu. Tai yra erdvė, kur jaunų žmonių balsas yra reikalingas, nes sprendimai, priimami dabar, formuos pasaulį, kuriame gyvensite jūs, ne dabartiniai politikai.
Budizmas, stoicizmas ir transhumanizmas – netikėtos sąjungos
Įdomu tai, kad transhumanistiniai klausimai nėra visiškai nauji. Filosofinės tradicijos apie juos galvojo šimtmečius – tiesiog kitaip juos formuluodamos.
Budizmas ilgą laiką kalbėjo apie „aš” iliuziją – idėją, kad nėra jokio fiksuoto, nekintančio savęs. Mes esame procesai, ne daiktai. Tai labai artima funkcionalistinei pozicijai apie sąmonę. Budistų meditacijos praktikos iš esmės yra proto „pagerinimo” technologijos – jos keičia smegenų struktūrą (tai patvirtina neuromokslas), gerina dėmesio koncentraciją, reguliuoja emocijas. Ar tai jau transhumanizmas?
Stoikai, ypač Markas Aurelijus ir Epiktetas, kalbėjo apie racionalumo ugdymą kaip aukščiausią žmogaus tikslą. Jie tikėjo, kad žmogus gali ir turi tobulinti save per discipliną ir filosofiją. Tai skamba labai transhumanistiškai, tik be technologijų.
Krikščioniška tradicija turi sąvoką „theosis” – žmogaus sudievinimas, artėjimas prie dieviškumo. Tai irgi savotiškas „peržengimas” žmogiškų ribų, tik dvasine, o ne technologine prasme.
Šios paralelės nėra tik akademiškai įdomios. Jos rodo, kad noras peržengti ribas yra giliai žmogiškas. Klausimas visada buvo ne „ar”, o „kaip” ir „kokia kaina”. Ir šiandien ta kaina gali būti ne tik asmeninė, bet ir civilizacinė.
Kaip gyventi dabar, kai ateitis tokia neaiški
Gerai, filosofija filosofija, bet ką su tuo daryti praktiškai? Ypač jei esi 18-25 metų ir bandai suprasti, kaip planuoti gyvenimą pasaulyje, kuris keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau?
Pirma – ugdyk adaptyvumą, ne tik kompetencijas. Konkrečios profesinės žinios sensta greičiau nei bet kada. Bet gebėjimas mokytis, kritiškai mąstyti, prisitaikyti – tai lieka vertinga. Filosofija, psichologija, logika – šie dalykai nėra „nenaudingi humanitarai”. Jie yra pagrindas, ant kurio galima statyti bet ką.
Antra – domėkis DI ne kaip vartotojas, o kaip pilietis. Naudoti ChatGPT yra viena. Suprasti, kaip jis veikia, kokios jo ribos, kokios etinės problemos su juo susijusios – tai visai kas kita. Yra puikių nemokamų kursų (fast.ai, Coursera, edX), kurie gali padėti suprasti DI pagrindus net be matematikos doktorantūros.
Trečia – praktikuok „lėtą mąstymą”. Tai skamba paradoksaliai technologijų amžiuje, bet būtent gebėjimas sustoti, apmąstyti, kvestionuoti – tai yra tai, ko mašinos dar negali gerai daryti. Meditacija, žurnalų rašymas, filosofinių tekstų skaitymas – tai nėra nostalgija praeičiai. Tai investicija į tai, kas daro tave žmogumi.
Ketvirta – kalbėk apie šiuos dalykus su draugais. Rimtai. Vienas didžiausių iššūkių yra tai, kad šie klausimai atrodo per dideli ir per abstraktūs kasdieniam pokalbiui. Bet jie nėra. Jie yra labai konkretūs ir labai asmeniniai. Kas yra tapatybė? Ar technologijos mus laisvina ar kontroliuoja? Kur yra riba tarp pagerinimo ir praradimo? Tai pokalbiai, kurie verta vesti.
Penkta – skaityk pirminius šaltinius. Nick Bostrom „Superintelligence”, Max Tegmark „Life 3.0”, Yuval Noah Harari „Homo Deus” – tai knygos, kurios nėra lengvos, bet jos suteikia kontekstą, kurio nesuteiks joks YouTube video ar podcast’as. Jos verčia galvoti, o ne tik vartoti informaciją.
Tarp baimės ir žavesio – kur stovime mes
Galiausiai, transhumanizmo filosofija kelia klausimą, į kurį nėra lengvo atsakymo: ar mes norime tapti kažkuo daugiau nei žmonės? Ir jei taip – ar tai reiškia, kad nustosime būti žmonėmis?
Mūsų karta yra unikalioje pozicijoje. Mes esame pirmoji karta, kuri užaugo su internetu nuo vaikystės, kuri mato DI revoliuciją ne kaip mokslinę fantastiką, o kaip kasdienybę. Mes turime ir intuityvų supratimą apie technologijas, ir dar gyvą ryšį su „ikieksperimentine” žmonija – su seneliais, kurie gyveno be išmaniųjų telefonų, su gamta, su kūnu.
Tai suteikia mums kažką vertingo: perspektyvą iš abiejų pusių. Mes galime matyti ir technologijų galimybes, ir tai, ką galime prarasti. Mes galime būti ne tik technologijų vartotojai, bet ir jų formuotojai – per politiką, per kultūrą, per filosofiją, per paprastus kasdienius pasirinkimus.
Virš žmogiškos būties filosofija nėra atsakymas. Ji yra klausimas. Ir galbūt svarbiausia, ką galime padaryti – tai atsisakyti lengvų atsakymų. Nei naivaus optimizmo („technologijos išspręs viską”), nei paranojaus pesimizmo („DI mus sunaikins”). Vietoj to – nuolatinis, sąžiningas, kritiškas dialogas su savimi ir su kitais apie tai, kokie žmonės norime būti ir kokį pasaulį norime sukurti. Nes galiausiai – ir tai yra labiausiai žmogiška savybė – mes esame vienintelės būtybės, kurios gali pasirinkti savo ateitį. Bent jau kol kas.
