Kodėl apskritai reikia kalbėti apie alternatyvias ekonomikas?
Jei esi bent kiek domėjęsis ekonomika ar politika, turbūt esi girdėjęs tą patį argumentą šimtus kartų: „kapitalizmas yra vienintelė sistema, kuri veikia.” Bet ar tikrai? Pasaulis keičiasi greičiau nei bet kada anksčiau, klimato krizė daužo į duris, socialinė nelygybė auga, o jaunas žmogus šiandien turi dirbti kur kas daugiau nei jo tėvai, kad pasiektų tą patį gyvenimo lygį. Kažkas čia ne taip.
Alternatyvios ekonomikos modeliai – tai ne kažkokios utopinės svajonės ar komunistų propagandos produktas. Tai realūs, veikiantys ir kai kur jau seniai išbandyti būdai organizuoti mainus, darbą ir išteklių paskirstymą kitaip. Darbelių ekonomika, dovanų ekonomika, žiedinė ekonomika – kiekvienas iš šių modelių siūlo skirtingą atsakymą į tą patį klausimą: ar tikrai vienintelis būdas gyventi – tai nuolat pirkti, parduoti ir išmesti?
Šiame straipsnyje pabandysime išnarplioti, kas tai per žvėrys, kaip jie veikia praktikoje ir – svarbiausia – ką tu pats gali su tuo padaryti jau šiandien.
Darbelių ekonomika: kai pinigai nėra vienintelė valiuta
Darbelių ekonomika (angl. barter economy arba time banking) – tai sistema, kurioje žmonės keičiasi paslaugomis ar prekėmis tiesiogiai, be pinigų tarpininkavimo. Skamba archaiškai? Iš tiesų ši sistema egzistavo dar gerokai prieš atsirandant monetarinei ekonomikai, bet šiandien ji grįžta naujais pavidalais ir su naujomis technologijomis.
Vienas iš įdomiausių šiuolaikinių darbelių ekonomikos variantų – laiko bankai. Principas paprastas: tu turi vieną valandą ir padedi kaimynui sutvarkyti sodą. Už tą valandą gauni „laiko kreditą.” Vėliau gali panaudoti tą kreditą, kad kitas žmogus padėtų tau su kompiuteriu, pamokytų gitaros ar pagamintų maisto. Svarbiausia – kiekvieno žmogaus valanda yra vienodai vertinga, nesvarbu, ar tu esi gydytojas, ar dailidė.
Laiko bankai šiandien veikia daugelyje šalių. Japonijoje sistema vadinama Fureai Kippu ir buvo sukurta specialiai pagyvenusiems žmonėms – jaunesni žmonės kaupia laiko kreditus, o sulaukę senatvės gali jais pasinaudoti. Jungtinėse Valstijose veikia šimtai laiko bankų, o Ispanijoje po 2008 metų ekonominės krizės jų skaičius šoktelėjo dramatiškai, nes žmonės tiesiog neturėjo pinigų, bet turėjo laiko ir įgūdžių.
Ką tai reiškia praktiškai? Jei nori išbandyti:
- Ieškok vietinių laiko bankų – Lietuvoje iniciatyvos dar tik formuojasi, bet Facebook grupės tipo „Mainai be pinigų” ar „Kaimynų tinklas” veikia
- Galima pradėti paprastai – pasiūlyti kaimynams paslaugą mainais į kitą paslaugą
- Tarptautiniai tinklai kaip hOurworld.org leidžia jungtis prie globalios laiko bankų bendruomenės
Žinoma, darbelių ekonomika turi ir savo ribotumų. Ji sunkiai veikia dideliu mastu, nes koordinuoti sudėtingus mainus be pinigų tarpininkavimo tampa logistiniu košmaru. Bet mažose bendruomenėse, tarp draugų ar kaimynų – tai gali būti tikrai galingas įrankis.
Dovanų ekonomika: kai davimas tampa norma, o ne išimtis
Dovanų ekonomika skamba dar radikaliau nei darbelių sistema. Čia žmonės tiesiog… duoda. Be jokio tiesioginio atlygio, be mainų, be lūkesčio gauti kažką atgal. Bet palaukite – tai ne naivus altruizmas. Dovanų ekonomika remiasi giliai įsišaknijusia žmogaus psichologijos dalimi: socialinis kapitalas, reputacija ir abipusiškumas ilgainiui grįžta.
Geriausias šiuolaikinis dovanų ekonomikos pavyzdys – atvirojo kodo programinė įranga. Linux, Firefox, WordPress, Python – visa tai sukūrė žmonės, kurie dirbo nemokamai ir dalijosi savo darbu su visu pasauliu. Šiandien Linux valdo didžiąją dalį pasaulio serverių, Android telefonų ir net NASA misijų kompiuterių. Tai ne mažas pasiekimas sistemai, kuri „neturėtų veikti” pagal klasikinę ekonomikos logiką.
Kitas pavyzdys – Burning Man festivalis Nevados dykumoje. Tai ne tik muzikos renginys – tai eksperimentas su dovanų ekonomika. Festivalyje draudžiama prekyba (išskyrus ledus ir kavą). Visi dalyvauja, visi kažką duoda – maistą, meną, paslaugas, patirtis. Ir kažkaip tai veikia. Dešimtys tūkstančių žmonių savaitę gyvena pagal principą „imk, ko reikia, duok, ką gali.”
Dovanų ekonomika taip pat turi labai seną istoriją. Daugelis tradicinių bendruomenių – nuo Amerikos indėnų potlatch ceremonijų iki Polinezijos salų gyventojų – organizavo savo ekonomiką aplink dovanojimą ir dosnumą, o ne kaupimą. Aukštas statusas bendruomenėje buvo pasiekiamas ne per tai, kiek tu turi, o per tai, kiek tu duodi.
Praktiškai dovanų ekonomikos elementus galima rasti ir šiandien:
- „Imk laiskai” dėžutės prie namų – knygas, drabužius, daiktus
- Freecycle.org – platforma, kur žmonės dovanoja nereikalingus daiktus
- Wikipedia – žinių dovanojimas visiems
- Vietiniai maisto bankai ir bendruomeniniai sodai, kur derlius dalijamas
- „Pay it forward” iniciatyvos kavinėse – sumoki už kavą kitam nepažįstamam
Svarbu suprasti, kad dovanų ekonomika neprieštarauja žmogaus prigimčiai – ji iš tiesų labai atitinka tai, kaip mes evoliuciškai esame sukurti. Mes esame socialinės būtybės, ir mums natūraliai patinka padėti kitiems. Problema ta, kad šiuolaikinė rinkos ekonomika šį instinktą sistemingai slopina, nes jis „neefektyvus.”
Žiedinė ekonomika: kai atliekos tampa žaliava
Žiedinė ekonomika – tai galbūt labiausiai paplitusi iš trijų šiame straipsnyje aptariamų sistemų, bent jau diskusijų lygmeniu. Bet kas ji iš tikrųjų yra, ir kodėl ji skiriasi nuo to, ką mes paprastai vadiname „recikliavimu”?
Tradicinė ekonomika veikia pagal tiesinį modelį: paimk → pagamink → išmesk. Mes išgauname išteklius, pagaminame produktus, juos naudojame ir išmetame. Žiedinė ekonomika siūlo visiškai kitą logiką: paimk → pagamink → naudok → grąžink. Idėja ta, kad kiekvieno produkto „gyvenimo pabaiga” yra kito produkto pradžia.
Bet žiedinė ekonomika yra daug platesnė nei tik perdirbimas. Ji apima:
- Dizainą ilgaamžiškumui – produktai kuriami taip, kad juos būtų galima taisyti, atnaujinti, išardyti ir panaudoti iš naujo
- Paslaugų modelius vietoj nuosavybės – pvz., užuot pirkęs automobilį, moki už nuvažiuotus kilometrus
- Pramoninę simbiozę – vienos gamyklos atliekos tampa kitos žaliava
- Biologinius ciklus – organinės medžiagos grąžinamos į gamtą kompostavimo ar kitais būdais
Geras pavyzdys – Danijos miestas Kalundborg. Čia veikia pramoninės simbiozės parkas, kur elektrinė, naftos perdirbimo gamykla, farmacijos įmonė ir kitos kompanijos keičiasi atliekomis ir šalutiniais produktais. Vienos įmonės išmetamas šiltas vanduo šildo kitos gamyklos patalpas. Gipso atliekos iš elektrinės naudojamos statybose. Sistema sutaupo milijonus ir dramatiškai sumažina atliekų kiekį.
Žiedinės ekonomikos principai veikia ir vartotojų lygmeniu. Štai keletas konkrečių dalykų, kuriuos gali padaryti:
- Pirkti naudotus daiktus – Vinted, eBay, vietiniai turgūs
- Taisyti, o ne išmesti – ieškoti „Repair Café” renginių savo mieste
- Rinktis produktus su ilgesne garantija ir taisymo galimybe
- Naudotis daiktų nuomos paslaugomis – įrankiai, drabužiai, net baldai
- Kompostuoti organines atliekas
- Rinktis produktus su perdirbamomis pakuotėmis arba be pakuočių
Žiedinė ekonomika turi ir kritikų. Kai kurie ekonomistai teigia, kad ji negali visiškai pakeisti tiesinės ekonomikos, nes fizikos dėsniai (ypač termodinamikos) reiškia, kad šimtaprocentinis perdirbimas yra neįmanomas. Tačiau net jei žiedinė ekonomika negali būti tobula, ji gali būti dramatiškai geresnė nei tai, ką turime dabar.
Bendradarbiavimo ekonomika: kai platformos tampa bendruomenėmis
Yra dar vienas modelis, kuris dažnai minimas šiame kontekste – bendradarbiavimo ekonomika (angl. collaborative economy arba sharing economy). Ir čia reikia būti atsargiems, nes šis terminas buvo labai agresyviai pasisavintas korporacijų.
Kai žmonės sako „sharing economy”, dažnai turi omenyje Uber ar Airbnb. Bet tai – ne tikra bendradarbiavimo ekonomika. Tai tiesiog tradicinis kapitalizmas su skaitmenine platforma. Uber vairuotojai nėra bendruomenė – jie yra darbuotojai be darbuotojų teisių. Airbnb šeimininkai dažnai yra investuotojai, o ne žmonės, dalijantys savo namus.
Tikra bendradarbiavimo ekonomika atrodo kitaip. Pavyzdžiui:
Kooperatyvai – tai įmonės, kuriomis valdo patys darbuotojai ar vartotojai. Ispanijoje veikia Mondragón korporacija – viena didžiausių pasaulyje kooperatyvų grupių, turinti daugiau nei 80 000 darbuotojų-savininkų. Jie gamina viską nuo virtuvės prietaisų iki valdo universitetus. Ir tai veikia jau daugiau nei 60 metų.
Platformų kooperatyvai – tai skaitmeninės platformos, kuriomis valdo patys naudotojai. Up&Go – tai namų valymo paslaugų platforma, kurią valdo pačios valytojos. Stocksy – fotografijų platforma, kurią valdo fotografai. Pelnas paskirstomas tarp narių, o ne išeina į korporacijos akcijų savininkų kišenes.
Bendruomeniniai tinklai – žmonės dalijasi daiktais, kurie naudojami retai. Vietoj to, kad kiekvienas pirktų grąžtą, kurį naudos tris kartus per metus, bendruomenė perka vieną ir dalijasi. Tai ir ekonomiška, ir ekologiška.
Kas trukdo šiems modeliams plisti?
Jei šie modeliai tokie geri, kodėl jie nėra dominuojantys? Tai labai teisėtas klausimas, ir atsakymas yra sudėtingas.
Pirma, sisteminės kliūtys. Dabartinė ekonominė sistema yra optimizuota piniginiams mainams. Mokesčių sistemos, teisinės struktūros, finansavimo mechanizmai – visa tai sukurta tradicinei rinkai. Laiko bankai, pavyzdžiui, kai kuriose šalyse susiduria su problema: ar laiko kreditai yra apmokestinami kaip pajamos? Tai absurdiška, bet reali problema.
Antra, masto problema. Dovanų ekonomika puikiai veikia mažose bendruomenėse, kur žmonės pažįsta vienas kitą. Bet kaip ją išplėsti į miestą, šalį ar pasaulį? Tai nėra neįmanoma (internetas yra tam tikra prasme globalus dovanų ekonomikos eksperimentas), bet reikalauja naujų institucijų ir mechanizmų.
Trečia, kultūrinės kliūtys. Mes esame užauginti sistemoje, kuri sako: „kiekvienas sau.” Pasitikėjimas nepažįstamais žmonėmis, dalijimasis tuo, ką turi, atsisakymas kaupti – tai prieštarauja daugeliui įsišaknijusių normų. Tai nėra neįveikiama, bet reikalauja laiko ir sąmoningo darbo.
Ketvirta, ir turbūt svarbiausia – politinė valia. Esamos sistemos naudos gavėjai (didelės korporacijos, finansų sektorius) turi milžinišką įtaką politikams ir žiniasklaidai. Jiems nenaudinga, kad alternatyvios ekonomikos modeliai plėstųsi, todėl jie aktyviai priešinasi arba, dar blogiau, pasisavina šiuos modelius ir juos performuoja taip, kad jie atrodytų alternatyvūs, bet iš tikrųjų tarnauja tiems patiems interesams.
Lietuva ir alternatyvios ekonomikos: kur esame?
Lietuva šioje srityje nėra nei lyderė, nei visiškai atsilikusi. Yra keletas įdomių iniciatyvų, kurias verta žinoti.
Žiedinės ekonomikos srityje Lietuva turi gana gerai išvystytą antrinių žaliavų rinkimą, nors perdirbimo kokybė ir infrastruktūra dar atsilieka nuo Vakarų Europos. Iniciatyvos kaip „Repair Café” Vilniuje ir Kaune leidžia žmonėms atnešti sugedusius daiktus ir kartu su savanoriais juos sutaisyti. Tai ir praktiškai naudinga, ir keičia mąstymą apie daiktų vertę.
Bendruomeninio dalijimosi srityje veikia įvairios Facebook grupės, kur žmonės keičiasi daiktais, siūlo paslaugas mainais į paslaugas. Tai nėra labai organizuota, bet tai yra pradžia. Platforma Vinted, beje, yra lietuviška įmonė – ir nors ji veikia pagal tradicinį rinkos modelį, ji skatina drabužių perparduodamumą, o tai yra žiedinės ekonomikos elementas.
Kooperatyvų judėjimas Lietuvoje yra silpnas, palyginti su Skandinavija ar Ispanija. Tačiau yra keletas žemės ūkio kooperatyvų ir kreditų unijų, kurios veikia pagal kooperatyvų principus.
Ką galėtum padaryti tu, jei gyveni Lietuvoje ir nori prisidėti?
- Prisijunk prie vietinių mainų grupių socialiniuose tinkluose
- Ieškok „Repair Café” renginių – arba organizuok tokį savo bendruomenėje
- Pirkink iš vietinių kooperatyvų ir smulkių gamintojų
- Jei turi įgūdžių – siūlyk juos mainais, ne tik už pinigus
- Palaikyk politines iniciatyvas, skatinančias žiedinę ekonomiką ir kooperatyvus
Gal tai ir nėra revoliucija, bet tai tikrai yra kažkas
Nereikia tikėtis, kad rytoj atsibusi ir kapitalizmas bus dingęs. Tai neatsitiks. Bet tai nereiškia, kad alternatyvios ekonomikos modeliai yra beprasmiai ar tik akademiniai žaidimai.
Kiekvienas laiko bankas, kiekvienas kooperatyvas, kiekvienas sutaisytas daiktas vietoj naujo – tai ne tik praktinis sprendimas. Tai ir mąstysenos pokytis. Tai klausimas, kurį užduodi sau: ar man tikrai reikia šito nusipirkti, ar galiu pasiskolinti? Ar galiu tai sutaisyti? Ar galiu tai padovanoti, kai man nebereikia?
Alternatyvios ekonomikos modeliai nėra tobuli. Darbelių ekonomika turi koordinavimo problemų. Dovanų ekonomika gali būti išnaudojama. Žiedinė ekonomika negali išspręsti visų aplinkosaugos problemų. Bet jie visi turi vieną bendrą bruožą: jie klausia, ar galima kitaip. Ir tai, kad klausimas apskritai užduodamas – jau yra svarbu.
Jaunas žmogus šiandien turi unikalią galimybę. Jūs esate pirmoji karta, kuri užauga su internetu kaip natūralia aplinka – ir internetas jau yra tam tikra prasme dovanų ekonomikos eksperimentas. Jūs esate karta, kuri mato klimato krizę ne kaip abstrakčią grėsmę, o kaip savo gyvenimo realybę. Ir jūs esate karta, kuri vis labiau abejoja tuo, ar „daugiau, greičiau, pigiau” iš tikrųjų yra atsakymas.
Galbūt atsakymas yra „mažiau, bet geriau.” Galbūt – „kartu, o ne atskirai.” Galbūt – „dalinkis, o ne kaupk.” Šie modeliai nesiūlo tobulo pasaulio. Bet jie siūlo kitokį pasaulį. Ir kartais to užtenka, kad pradėtum.
