Kai gatvės virsta drobėmis
Vasaros vidurys Vilniuje reiškia ne tik karštą saulę ir ledų vaikymą po miestą, bet ir vieną iš spalvingiausių kultūros įvykių – Kristupo festivalį. Jei dar nesi girdėjęs apie šitą eventą, tai rimtai – kur tu buvai? Šis festivalis jau seniai tapo ne tik grafiti mėgėjų susibūrimu, bet ir tikru miesto švenčiu, kai gatvės menas išeina iš užkampių ir užima centrinę sceną.
Kristupo festivalis prasidėjo kaip gana kuklus projektas, bet dabar tai – vienas didžiausių gatvės meno renginių Baltijos šalyse. Čia susirenka menininkai iš viso pasaulio, kurie per kelias dienas paverčia pilkus miesto sienus tikrais meno kūriniais. Ir ne, tai nėra vien tik purškiamų dažų chaosas – tai gerai apgalvotas, organizuotas ir, svarbiausia, teisėtas kūrybos procesas.
Daugiau nei tik dažai ant sienos
Daug kas vis dar mano, kad grafiti = vandalizmui. Bet Kristupo festivalis kaip tik įrodo priešingai. Čia menininkai dirba su oficialiais leidimais, bendradarbiauja su savivaldybe ir paverčia apleistas ar niūrias vietas tikrais traukos centrais. Matei tuos nuostabius muralinius darbus Vilniaus senamiestyje ar Užupyje? Didelė tikimybė, kad bent dalis jų atsirado būtent per šį festivalį.
Festivalis vyksta paprastai liepos mėnesį ir trunka apie savaitę. Per tą laiką mieste atsiranda dešimtys naujų darbų – nuo mažų, bet detalizuotų kūrinių iki kelių aukštų sienų užimančių milžiniškų muralų. Ir visą procesą gali stebėti gyvai! Tai vienas iš įdomiausių dalykų – matai, kaip iš nieko gimsta kažkas nuostabaus. Menininkai dirba dienomis, vakarais, kartais net naktimis, kai oro sąlygos leidžia.
Bet festivalis nėra tik apie sienas. Čia vyksta ir įvairūs workshopai, diskusijos, koncertai, DJ setai. Galima išbandyti purškiamų dažų techniką pačiam (teisėtai!), pasiklausyti paskaitų apie gatvės meno istoriją, susipažinti su menininkais. Tai tokia viso paketo istorija, kur kultūra, menas ir bendruomenė susilieja į vieną.
Kas čia apskritai vyksta?
Jei planuoji užsukti į Kristupo festivalį, štai ką tikėtis. Visų pirma, yra oficiali programa su konkrečiomis vietomis, kur dirba menininkai. Paprastai tai būna Naujamiestyje, Šnipiškėse, Užupyje – rajonuose, kurie ir taip jau turi stiprią alternatyvios kultūros vibą. Gali tiesiog vaikščioti po miestą ir ieškoti menininkų darbo vietų – tai savotiškas miesto tyrinėjimas su prizu.
Festivalio centrinė vieta paprastai būna kažkur Vilniaus centre, kur vyksta pagrindiniai renginiai. Ten rasi info punktą, kur gausi žemėlapį su visomis vietomis, kur kuriami darbai. Taip pat ten dažnai būna ir maža mugė su gatvės meno tematika – galima nusipirkti originalių spaudų, marškinėlių, lipdukų ir kitų daiktų.
Workshopai – tai tikrai verta patirtis. Net jei niekada nesi laikęs purškiamų dažų skardinės rankoje, čia gali išbandyti. Profesionalai pamoko bazinių technikų, papasakoja apie dažų tipus, kaip dirbti su šablonais. Ir nereikia bijoti – niekas nesijuoks, jei tavo pirmasis bandymas atrodys kaip keturmetės piešinys. Visi čia mokosi ir eksperimentuoja.
Menininkai, kuriuos verta sekti
Kristupo festivalyje dalyvauja tiek lietuvių, tiek užsienio menininkų. Kiekvienais metais lineup’as keičiasi, bet yra keletas vardų, kurie jau tapo festivalio legendomis. Pavyzdžiui, Juandres – vienas žinomiausių lietuvių gatvės menininkų, kurio darbai puošia ne tik Vilnių, bet ir daugelį kitų Europos miestų. Jo stilius – ryškūs spalvų kontrastai ir dažnai socialinės tematikos.
Arba Gera Gera – menininkė, kuri dirba su labai jautriais, poetiškais vaizdais. Jos moterų portretai Vilniaus sienose tapo tikrais instagramo hitais (nors menas, žinoma, ne apie laikus, bet pripažinkim – gražu yra gražu). Užsienio svečių tarpe būna tikrų žvaigždžių iš Vokietijos, Ispanijos, Skandinavijos šalių.
Įdomu tai, kad kiekvienas menininkas atneša savo unikalų stilių. Vieni dirba fotorealistiniu stiliumi, kiti – abstrakčiu, treti mėgsta geometrines formas ar characters (personažus). Kai viename rajone mato tokią stilių įvairovę, supranti, koks platus iš tiesų yra gatvės meno spektras. Tai ne vien tie burbuliniuose raidės, kurias matai po tiltais (nors ir tai yra sava kultūra).
Kaip festivalį išgyventi maksimaliai
Pirmas patarimas – atsineškite gerą batų porą. Rimtai. Jei norite pamatyti kuo daugiau, teks nemažai pavaikščioti. Menininkai dirba skirtingose miesto vietose, ir nors viešasis transportas Vilniuje neblogas, didelę dalį kelio vis tiek eisi pėsčiomis. Bet tai ir yra dalis nuotykio – atrandi miesto vietas, kuriose gal niekada nebūtum atsidūręs.
Antras dalykas – sekite festivalio socialines paskyras. Ten nuolat atnaujinama info apie tai, kas kur vyksta, kokie renginiai planuojami, kur galima rasti konkrečius menininkus. Kartais būna spontaniškų jam session’ų ar netikėtų svečių, apie kuriuos sužinosi tik iš socialinių tinklų.
Jei fotografuojate, tai tikras rojus. Bet atminkite – menininkai dirba, tai būkite pagarbesni. Galite fotografuoti procesą, bet nebūkite tie žmonės, kurie stovi tiesiai prieš menininkus ir trukdo. Taip pat jei norite nusifotografuoti su menininku ar paprašyti autografo, palaukite, kol jis/ji padarys pertrauką. Dažai džiūsta greitai, ir kai kurie momentai reikalauja pilno susikaupimo.
Dar vienas cool dalykas – galite parsivežti savo daiktų, kad menininkai juos papuoštų. Kai kurie menininkai festivalio metu daro custom darbus ant rūbų, batų, net telefonų dėklų. Žinoma, už tai paprastai reikia mokėti, bet turėti originalų gatvės meno kūrinį ant savo džinsinės striukės – tai jau kitas lygis.
Bendruomenė ir atmosfera
Vienas geriausių dalykų Kristupo festivalyje – tai žmonės. Čia susirenka tikrai įvairi publika: nuo hardcore gatvės meno fanų iki šeimų su vaikais, kurie tiesiog nori pamatyti kažką įdomaus. Ir visi sugyvena puikiai. Atmosfera labai atsipalaidavusi, friendly, be jokio snobiškumo, kurį kartais jauti tradicinėse meno galerijose.
Menininkai paprastai labai atviri ir mielai papasakoja apie savo darbą. Jei matote, kad kažkas daro pertrauką ir atrodo prieinamas, drąsiai prieikite ir pakalbėkite. Daugelis mėgsta dalintis savo istorijomis, paaiškinti, ką bando perteikti savo darbu, kokias technikas naudoja. Tai puiki galimybė sužinoti daugiau apie meną iš pirmų lūpų.
Vakariniai renginiai – atskira istorija. Koncertai, DJ setai, kartais net improv teatro pasirodymai. Viskas vyksta labai neformalioje aplinkoje, dažnai lauke, su alumi rankose ir gera nuotaika ore. Tai ne tas fancy kultūros eventas, kur reikia apsirengti ir elgtis pagal protokolą. Čia gali ateiti su draugais, atsisėsti ant žolės ir tiesiog mėgautis.
Kodėl tai svarbu miestui
Galite paklausti – na ir kas iš to, kad sienos nudažytos? Bet iš tiesų Kristupo festivalis daro daug daugiau nei tiesiog gražina miestą. Pirma, tai keičia žmonių požiūrį į gatvės meną. Kai matas, kaip profesionaliai ir gražiai tai daroma, sunkiau atmesti viską kaip vandalizmą. Pradedi skirti teisėtą meną nuo neteisėto, menišką raišką nuo šiaip nieko nereiškiančių užrašų.
Antra, festivalis atgaivina apleistas miesto vietas. Yra daug pastatų, kurie atrodo depresiškai – seni, apleisti, niekas jų neprižiūri. Kai ant tokios sienos atsiranda nuostabus muralis, visa vieta įgyja naują gyvenimą. Žmonės pradeda ten vaikščioti, fotografuotis, rajone atsiranda daugiau judėjimo. Tai savotiškas miesto regeneracijos būdas.
Trečia, tai ekonominis impulsas. Festivalis pritraukia turistų, kurie leidžia pinigus vietinėse kavinėse, baruose, viešbučiuose. Kuria darbo vietas – organizatoriams, savanoriams, techniniam personalui. Skatina kūrybiškumą ir verslumą – kiek žmonių po festivalio pradeda savo projektus, įkvepiami to, ką matė?
Kai menas tampa miesto dalimi
Gražiausia Kristupo festivalio pusė yra ta, kad menas lieka. Skirtingai nuo koncerto ar teatro spektaklio, kurie baigiasi ir išnyksta, muralai lieka sienos mėnesiams, metams, kartais net dešimtmečiams. Jie tampa miesto tapatybės dalimi, orientyrais, susitikimo vietomis. „Susitiksim prie tos sienos su meška” – ir visi žino, apie ką kalbi.
Šie darbai pasakoja istorijas. Kai kurie atspindi socialines problemas, kiti švenčia grožį, treti tiesiog džiugina akį spalvomis ir formomis. Vaikštai pro šalį kiekvieną dieną ir kiekvieną kartą gali pastebėti kažką naujo – detalę, kurią anksčiau praleidai, spalvų žaismą skirtingu paros metu, kaip šešėliai keičia vaizdą.
Ir tai, kas pradėjo kaip vieno žmogaus – Kristupo – idėja, dabar yra tapę judėjimu. Kiekvienas festivalis įkvepia naujus menininkus, skatina savivaldybes kitose šalyse organizuoti panašius eventus, keičia diskursą apie tai, kas yra menas ir kam jis priklauso. Nes gatvės menas, skirtingai nuo galerijos, yra visiems. Nereikia pirkti bilieto, nereikia žinoti meno istorijos, nereikia nieko – tiesiog eini gatve ir matas.
Taigi, jei dar nesi buvęs Kristupo festivalyje, šiais metais tikrai užsuk. Pamatysi miestą kitomis akimis, gal susipažinsi su įdomių žmonių, tikrai padarys gerų nuotraukų. O svarbiausia – būsi dalimi kažko didesnio, kažko, kas keičia mūsų miestus ir mūsų santykį su menu. Ir kas žino, gal po festivalio pats pradėsi žiūrėti į tuščias sienas kaip į galimybes, o ne tik pilką foną.
