Kai kinas tampa iššūkiu
Prisimenu, kaip prieš keletą metų draugas įkalbėjo mane nueiti į vieną nepriklausomą kiną. „Bus įdomu”, – sakė. Ir buvo. Tik ne taip, kaip tikėjausi. Vietoj įprasto popcorno kino su aiškia pradžia, kulminacija ir laimingu pabaiga, dvi valandas žiūrėjau į juostą, kur beveik nieko nevyko, o pabaigoje liko daugiau klausimų nei atsakymų. Išėjau iš kino salės truputį sutrikęs, bet kartu ir keistai sužavėtas. Tai buvo mano pirmasis susidūrimas su tuo, ką daugelis vadina „nepatogiu kinu”.
Nepatogus kinas – tai ne žanras, o greičiau požiūris į filmų kūrimą. Tai filmai, kurie tyčia išeina už įprastų rėmų, meta iššūkį žiūrovui, verčia jausti nepatogumą – fizinį ar emocinį. Jie gali būti lėti iki beprotybės, gali rodyti tai, ko mes tikrai nenorime matyti, arba pasakoti istorijas tokiu būdu, kuris prieštarauja visoms Holivudo taisyklėms.
Kodėl kas nors norėtų jaustis nepatogiai?
Skamba keistai, tiesa? Mes einame į kiną pailsėti, pabėgti nuo realybės, pasilinksminiti. Tai kam tada kankintis su filmais, kurie daro priešingai? Bet štai čia ir slypi visa esmė – nepatogus kinas nepriima žiūrovo kaip pasyvaus stebėtojo. Jis reikalauja aktyvaus dalyvavimo, mąstymo, emocinio įsitraukimo.
Kai žiūri tokį filmą, negali tiesiog atsipalaiduoti ir leisti istorijai tave nešti. Turi būti budrus, turi stengtis suprasti, turi leisti sau jausti nepatogumą. Ir būtent šis procesas dažnai tampa transformuojančiu. Tokie filmai lieka su tavimi ilgai po seansų pabaigos, grįžta mintimis, verčia permąstyti.
Pavyzdžiui, Lars von Trier filmai – klasikinis nepatogaus kino pavyzdys. Jo „Dogville” visas vyksta ant teatro scenos su minimalia scenografija, o „Antichrist” turi scenų, nuo kurių tikrai norisi nusigręžti. Bet šie filmai kalba apie žmogiškąją prigimtį, smurtą, kančią tokiu būdu, kuris tiesiog negali palikti abejingo.
Lėtumas kaip ginklas
Vienas ryškiausių nepatogaus kino bruožų – tyčinis lėtumas. Ir ne toks lėtumas, kai filme yra kelios ilgesnės scenos. Ne. Mes kalbame apie filmus, kur kamera gali penkias minutes stebėti žmogų, einantį koridoriumi, arba dešimt minučių rodyti tuščią kambarį.
Tarkim, Bela Tarr filmai. Jo „Turino arklys” – tai beveik du su puse valandos žiūrėjimo į kasdienius tėvo ir dukters ritualus izoliuotoje sodyboje. Tas pats veiksmas kartojasi dieną po dienos, su minimaliaisiais pokyčiais. Daugelis žiūrovų tiesiog negali to ištverti – ir tai visiškai suprantama. Bet tie, kurie ištveria, patiria kažką unikalaus. Tas lėtumas tampa meditatyvus, jis leidžia pajusti laiką kitaip, įsigilinti į smulkmenas, kurias įprastame kine tiesiog pralekiame.
Arba paimkime Tsai Ming-liang darbus. Jo filme „Stray Dogs” yra scena, kur veikėjas tiesiog žiūri į sieną su nutrupėjusiu freska apie dešimt minučių. Nieko daugiau. Ir tai nėra klaida montaže – tai sąmoningas sprendimas. Tokios scenos verčia mus susimąstyti apie savo santykį su laiku, su nuoboduliu, su meditacija.
Kai forma tampa turiniu
Nepatogus kinas dažnai eksperimentuoja su pačia kino forma. Čia režisieriai leidžia sau viską – nuo keistų kadravimo sprendimų iki visiškai nelinearių pasakojimų, nuo juodai baltos juostos iki keistų formų.
Gaspar Noé „Enter the Void” – puikus pavyzdys. Filmas pasakojamas iš mirusio žmogaus perspektyvos, kamera plaukioja virš Tokijo kaip vaiduoklis, įeina į žmonių kūnus per jų galvas. Tai vizualiai pritrenkiantis, bet kartu ir fiziškai išsekantis patyrimas. Kai kurie žiūrovai praneša apie pykinimą ar galvos skausmą žiūrint šį filmą – ir tai nėra atsitiktinumas.
Arba paimkime Yorgos Lanthimos darbus. Jo „The Killing of a Sacred Deer” naudoja tokius keistus kameros kampus, tokį nenatūralų dialogų pasakojimą, kad viskas atrodo šiek tiek „ne taip”. Ir būtent šis „ne taip” jausmas sukuria nerimą, kuris yra būtinas filmo istorijai.
Lietuvoje taip pat turime savo nepatogaus kino pavyzdžių. Šarūno Barto „Koridorius” ar „Trys dienos” – tai filmai, kurie tikrai nesilaiko įprastų taisyklių. Jie lėti, jie keisti, jie palieka klausimų. Bet jie ir autentiški, ir drąsūs.
Nepatogios temos nepatogiais būdais
Nepatogus kinas dažnai pasirenka ir nepatogias temas – smurtą, seksualumą, mirtį, psichines ligas. Bet svarbiausia – jis rodo jas nepatogiais būdais. Ne glamūrizuotai, ne estetizuotai, o žiauriai realistiškai arba priešingai – keistai abstrakčiai.
Michael Haneke „Funny Games” yra meta-komentaras apie smurtą kine. Filmas rodo šeimą, kuri tampa dviejų jaunuolių kankinimo aukomis, bet daro tai taip, kad žiūrovas jaučiasi kaltas už tai, ką mato. Viename momente vienas iš antagonistų net tiesiogiai kreipiasi į kamerą, į mus. Tai filmas, kuris kaltina savo žiūrovą už voyeurizmą, už norą matyti smurtą ekrane.
Arba Darren Aronofsky „Requiem for a Dream” – filmas apie priklausomybę, kuris pats tampa priklausomybės metafora. Jo montažas, muzika, vaizdai sukuria beveik fizinį nepatogumo jausmą, ypač filmo pabaigoje, kur viskas griūva į chaosą.
Tokios temos ir tokie jų pateikimo būdai tikrai nėra visiems. Bet būtent todėl, kad jie tokie nepatogu, jie ir veikia. Jie nepalieka vietos distancijai, jie verčia mus susidurti su tuo, nuo ko paprastai bėgame.
Ar tai elitizmas ar menas?
Vienas dažniausių priekaištų nepatogiam kinui – kad tai elitistinis, pretenzingas, sukurtas tik „intelektualams”, kurie nori jaustis išskirtiniais. Ir, tiesą sakant, kartais šis priekaištas yra pagrįstas. Yra filmų, kurie atrodo sukurti tik tam, kad būtų sunkūs, tik tam, kad režisierius galėtų pasijusti menininku.
Bet dažniausiai tai nėra tiesa. Geriausi nepatogaus kino pavyzdžiai nėra sunkūs dėl sunkumo. Jie tokie, nes režisierius turi viziją, kurią negali išreikšti įprastomis priemonėmis. Jie tokie, nes kalba apie dalykus, kurie patys savaime yra nepatogu ir sudėtingi.
Taip, reikia tam tikro pasiruošimo, tam tikros kantrybės, tam tikros atvirumo. Bet tai nereiškia, kad turi būti kino kritikas ar turėti meno istorijos diplomą. Tai reiškia tik tai, kad turi būti pasirengęs išeiti iš komforto zonos.
Geras patarimas pradedantiesiems – nepulk iš karto į giliausią galą. Pradėk nuo lengvesnių nepatogaus kino pavyzdžių. Pavyzdžiui, Wes Anderson filmai, nors ir ne visiškai nepatogūs, tikrai eksperimentuoja su forma. Arba ankstyvieji David Lynch darbai kaip „Blue Velvet” – keisti, bet dar pakankamai prieinami. Palaipsniui gali judėti link sudėtingesnių dalykų.
Kur ir kaip žiūrėti
Viena didžiausių problemų su nepatogu kinu – jį sunku rasti. Tokie filmai retai patenka į įprastus kino teatrus, o jei ir patenka, būna rodomi labai ribotai. Bet yra būdų.
Pirma, sekite alternatyvius kino teatrus. Vilniuje tai „Skalvija”, „Pasaka”, Kaune – „Romuva”. Šie kino teatrai reguliariai rodo meno filmus, retrospektyvas, festivalių nugalėtojus. Dažnai būna ir diskusijų po seansų, kas labai padeda suprasti sudėtingesnius darbus.
Antra, kino festivaliai. „Kino pavasaris”, „Nepatogus kinas” (taip, yra net toks festivalis!), dokumentinio kino festivalis „Nepatogus kinas” – visi jie rodo būtent tokio tipo filmus. Festivaliuose dar ir atmosfera ypatinga – žmonės ateina būtent dėl tokio kino, todėl jaučiasi kaip bendruomenės dalis.
Trečia, streaming platformos. Mubi – tai platforma, specializuojasi būtent meno kine. Jie kasdien prideda vieną naują filmą ir pašalina vieną seną, todėl visada yra pasirinkimas, bet ne per didelis. Criterion Channel – kita puiki opcija, nors Lietuvoje prieiga gali būti ribota. Net Netflix ir HBO turi savo „arthouse” sekcijas, nors ten pasirinkimas ribotas.
Ketvirta, nebijokite piratavimo alternatyvų. Daugelis senų, retų nepatogaus kino pavyzdžių tiesiog neprieinami legaliai. Yra filmų, kurie niekada nebuvo išleisti DVD ar streaming platformose. Tokiais atvejais bendruomenės sukurti subtitrų ir dalijimosi tinklai tampa vieninteliu būdu pamatyti šiuos darbus.
Kai nepatogumas tampa katarsiu
Grįžkime prie to, nuo ko pradėjome. Kodėl vis dėlto verta žiūrėti tokius filmus? Kodėl tyčia ieškoti nepatogumo?
Atsakymas paprastas ir sudėtingas vienu metu. Todėl, kad tikrasis menas dažnai yra nepatogus. Todėl, kad gyvenimas yra nepatogus. Mes gyvename pasaulyje, kuris nuolat bando mus paguosti, nuraminti, pramogauti. Socialiniai tinklai rodo tik tai, kas mums patinka. Algoritmai parenka turinį, kuris mus neišves iš komforto zonos. Įprastas kinas siūlo aiškias istorijas su aiškiomis pabaigomis.
Bet tikrasis gyvenimas toks nėra. Tikrasis gyvenimas pilnas neaiškumų, nepatogumo, sudėtingų emocijų, kurioms neturime vardų. Ir nepatogus kinas leidžia mums patirti tai saugioje aplinkoje. Jis leidžia mums pajusti nerimą, baimę, painiavą, neviltį – bet žinant, kad po dviejų valandų galėsime išeiti į šviesą.
Ir kartais, kai išeini iš tokio filmo, jauti kažką keisto. Ne malonumo, bet kažko gilesnio. Katarsio. Jausmo, kad patyrėi kažką svarbaus, kad paliesti kažko tikro. Ir tas jausmas, nors ir nepatogus, yra neįkainojamas.
Taigi galbūt kitą kartą, kai draugas pasiūlys nueiti į keistą filmą, kurio niekas nežino, į festivalį, kur rodys trijų valandų juodai baltą lėtą dramą – pasakyk taip. Galbūt bus sunku. Galbūt norėsi išeiti. Bet galbūt būtent tas filmas paliks pėdsaką, kuris išliks daug ilgiau nei bet koks blogiausias Holivudo blokbasteris. Ir galbūt būtent tas nepatogumas taps tavo patogiausia vieta kine.
