Kai galvoje gimsta keisčiausi dalykai
Turbūt kiekvienas esam patyrę tą jausmą – guli lovoje prieš miegą arba važiuoji autobusu, ir staiga galvon šauna TOKIA idėja, kad net šiurpas per kūną perbėga. Gal tai būtų pasaulis, kur žmonės gali matyti mirties datą ant kitų kaktų? O gal civilizacija, kuri gyvena milžiniškų medžių viršūnėse, nes žemė tapo nuodinga? Arba paprasta istorija apie paauglį, kuris staiga supranta, kad jo šešėlis gyvena savo gyvenimą?
Fantastikos kūrimas prasideda būtent nuo tokių akimirkų. Nereikia būti genijum ar turėti rašytojo diplomą – užtenka leisti savo vaizduotei pabėgioti ten, kur realybė baigiasi. Problema ta, kad dauguma žmonių šitą idėją tiesiog paleidžia pro šalį. „A, kvailystė”, – pasakom sau ir grįžtam į Instagram’ą. Bet jei tą idėją pagautum, užsirašytum ir pradėtum su ja dirbti? Tada prasideda tikroji magija.
Pirmiausia – niekada nelepink savo idėjų. Užsirašyk VISKĄ. Turėk bloknotą, telefoną su užrašais, bet ką. Tos keisčiausios mintys, kurios atrodo visiškai nesąmoningos 3 val. nakties, gali tapti tavo geriausiu kūriniu. Aš pats esu praradęs dešimtis puikių idėjų, nes galvojau „nu tai tikrai nepamiršiu”. Spoiler alert: pamirši. Visada.
Kai idėja virsta istorija (ir kodėl tai sunkiau nei atrodo)
Gerai, turim idėją. Dabar kas? Čia prasideda tikrasis darbas, ir čia dauguma žmonių užstringa. Nes viena turėti cool koncepciją apie robotus, kurie sapnuoja, ir visai kas kita – parašyti apie tai istoriją, kuri nebus nuobodi kaip pirmadienio rytas.
Fantastikos istorija be personažų yra kaip pica be sūrio – techniškai gali egzistuoti, bet kam to reikia? Tavo personažai turi būti gyvi, kvėpuojantys, su savo problemomis ir keistais įpročiais. Net jei rašai apie ateivius ar vampyrus, jie turi jaustis realūs. Kaip tai pasiekti? Duok jiems žmogiškų bruožų. Gal tavo vampyras nekenčia anksti keltis (ironiška, nes jis naktinis padaras)? Gal tavo kosmoso pilotas turi fobiją nuo mažų erdvių, bet dirba laive?
Pasaulio kūrimas – dar viena sritis, kur galima arba visiškai nusižudyti, arba sukurti kažką nuostabaus. Nereikia aprašyti VISKO. Rimtai. Niekas nenori skaityti dešimties puslapių apie tavo išgalvoto pasaulio pinigų sistemą ar politinę struktūrą. Bent jau ne iš karto. Duok detales palaipsniui, per veiksmą, per dialogus. Tai vadinasi „show, don’t tell”, ir nors skamba kaip klišė, bet veikia.
Žanro pasirinkimas ir kodėl tai iš tikrųjų svarbu
Fantastika – tai ne vienas žanras, o visas universumas žanrų. Turim mokslinę fantastiką (sci-fi), fantasy, siaubą, distopijas, alternatyvią istoriją, steampunk, cyberpunk ir dar milijoną kitų „punk” atmainų. Kiekvienas turi savo taisykles, savo auditoriją, savo vibe’ą.
Sci-fi paprastai remiasi mokslu (arba bent jau pseudomokslu, kuris skamba įtikinamai). Čia galim kalbėti apie kosminius laivus, dirbtinį intelektą, laiko keliavimus. Fantasy dažniau siejasi su magija, mitologinėmis būtybėmis, viduramžių atmosfera. Bet šios ribos nuolat išsitrina – ir tai puiku! Geriausios istorijos dažnai miksina žanrus.
Pasirinkti žanrą svarbu ne tam, kad save apribotum, o tam, kad žinotum, kokias konvencijas gali žaisti. Jei rašai vampyrų istoriją, skaitytojui bus lūkesčių (nors ir pasąmoningų) apie tai, kaip vampyrai veikia. Gali tuos lūkesčius patenkinti arba visiškai subvertuoti – bet turi žinoti, kad jie egzistuoja.
Dar vienas dalykas – konkursuose dažnai būna žanro apribojimai. Jei konkurse prašo sci-fi, o tu atsiuntei fantasy su elfais ir drakonais, tai… nu, nesvarbu kaip gera tavo istorija, ji tiesiog netiks. Todėl svarbu skaityti konkursų sąlygas LABAI atidžiai.
Rašymo procesas arba kaip nepamesti proto
Dabar apie patį rašymą. Ir čia turiu tau pasakyti nemalonią tiesą: pirmasis variantas VISADA bus šūdas. Visada. Net profesionalų. Net tų rašytojų, kurių knygas skaitei ir galvojai „vau, kaip jie taip gali”. Jie irgi rašo šūdiną pirmąjį variantą, tik paskui jį redaguoja tol, kol jis tampa geru.
Yra du pagrindiniai rašymo stiliai: planavimas ir improvizacija. Kai kurie žmonės (vadinami „plotters”) planuoja viską iki smulkmenų – sudaro schemas, rašo personažų biografijas, piešia žemėlapius. Kiti („pantsers”, nuo „writing by the seat of your pants”) tiesiog sėda ir rašo, žiūrėdami kur istorija juos nuves. Nėra teisingo būdo – rask tai, kas veikia tau.
Aš asmeniškai esu kažkur per vidurį. Turiu bendrą idėją, žinau pradžią ir pabaigą, bet vidurys… vidurys yra chaosas. Ir tai ok. Kartais geriausi dalykai gimsta būtent iš to chaoso, kai leidžiame personažams gyventi savo gyvenimą ir mus nustebinti.
Praktiniai patarimai rašymui:
– Nustatyk sau tikslą. Nebūtinai „1000 žodžių per dieną” (nors tai veikia daugeliui). Gal tai bus „rašyti 30 minučių kasdien” arba „viena scena per savaitę”. Bet turėk kažkokią struktūrą.
– Nerašyk chronologiškai, jei nesinori. Jei tau dabar labai norisi parašyti kulminaciją, rašyk ją. Pradžią prisirašysi vėliau.
– Neredaguok rašydamas. Tai didžiausia klaida. Rašyk, leisk sau rašyti blogai, redagavimas – tai atskiras etapas.
– Skaityk daug. Ypač to žanro, kuriame rašai. Bet ne tik jo. Įkvėpimas ateina iš visur.
Kai tekstas parašytas, bet tai tik pusė kelio
Taigi, turim pirmąjį variantą. Sveikinu! Rimtai, tai jau pasiekimas. Dauguma žmonių niekada net nepasiekia šio taško. Bet dabar prasideda redagavimas, ir čia daug kas meta viską.
Pirmiausia – padaryk pertrauką. Neskaityk savo teksto bent savaitę, geriau dvi. Reikia distancijos, kad galėtum jį matyti šviežiomis akimis. Kai grįši prie teksto, pamatysi milijoną dalykų, kurių nepastebėjai rašydamas.
Redaguok etapais:
1. **Struktūros redagavimas** – ar istorija veikia? Ar pradžia įtraukia? Ar pabaiga patenkina? Ar viduryje nėra nuobodžių vietų? Čia gali tekti išmesti ištisas scenas arba pridėti naujų.
2. **Personažų redagavimas** – ar jie nuoseklūs? Ar jų motyvacija aiški? Ar jie auga ir keičiasi per istoriją?
3. **Dialogo redagavimas** – perskaityk dialogus garsiai. Jei skamba keistai, perrašyk. Žmonės (ar ateiviai, ar kas ten) nekalba tobulais sakiniais.
4. **Kalbos redagavimas** – gramatika, skyrybos, žodžių pasirinkimas. Čia jau smulkmenos, bet svarbios.
Ir dar vienas labai svarbus dalykas – rask beta skaitytojus. Tai žmonės, kurie perskaitys tavo tekstą ir duos feedback’ą. Idealiu atveju, tai turėtų būti žmonės, kurie mėgsta skaityti fantastiką ir nėra tavo mama (nes mama visada pasakys, kad nuostabu, net jei objektyviai ne).
Konkurso paieška ir paraiškos paruošimas
Dabar prie konkursų. Jei nori, kad tavo tekstą kas nors perskaitytų (ir galbūt net laimėtum kažką), konkursai – puikus būdas. Lietuvoje ir užsienyje vyksta daugybė rašymo konkursų, skirtų jaunimui, pradedantiesiems, konkretiems žanrams.
Kur ieškoti konkursų:
– Literatūros portalai (Bernardinai.lt, Literatūra ir menas, Šiaurės Atėnai)
– Bibliotekų svetainės (ypač didžiųjų miestų)
– Leidyklų Facebook puslapiai
– Tarptautiniai portalai (Reedsy, Submittable)
– Jaunimo organizacijos
Skaityk sąlygas LABAI atidžiai. Čia ne juokai. Patikrink:
– Žanro reikalavimus
– Žodžių skaičiaus limitą (ir laikykis jo! Jei prašo iki 5000 žodžių, tai nereiškia 7000)
– Amžiaus apribojimus
– Formatavimo reikalavimus
– Pateikimo terminą
– Ar galima siųsti anksčiau publikuotus tekstus
Daugelis konkursų nori anonimiškų pateikimų – tai reiškia, kad tavo vardas neturi būti pačiame tekste. Paprastai reikia atskirai pateikti cover letter su savo informacija.
Cover letter nerašyk kaip oficialų raštą. Būk profesionalus, bet ne robotas. Trumpai prisistatyk, paminėk tekstą, gal vieną sakinį apie save kaip rašytoją. Nereikia pasakoti visos savo gyvenimo istorijos ar aiškinti, kodėl tavo tekstas yra geriausias pasaulyje.
Atmestuvės, kritika ir kaip su tuo gyventi
Pasakysiu iš karto – gausi atmestuvių. Daug. Visi jas gauna. J.K. Rowling gavo 12 atsisakymų prieš išleidžiant Harį Poterį. Stephen King’o „Carrie” buvo atmesta 30 kartų. Tai normalu.
Atmestuvės nereiškia, kad tavo tekstas blogas. Gali reikšti milijoną dalykų: ne tas žanras, ne tas stilius, konkurse buvo per daug gerų darbų, vertintojai turėjo blogą dieną, tavo tekstas tiesiog nepataikė į jų skonį. Tai subjektyvu.
Bet kartais atmestuvės reiškia, kad tekstas tikrai galėtų būti geresnis. Ir čia svarbu atskirti konstruktyvią kritiką nuo tiesiog negatyvumo. Jei keli žmonės nurodo tą pačią problemą – pavyzdžiui, kad pradžia per lėta arba pabaiga nelogiška – tai ko gero verta į tai pažiūrėti.
Kaip reaguoti į kritiką:
– Pirma emocija – gink savo tekstą. Tai normalu. Leisk sau pajausti tą emociją.
– Paskui padaryk pertrauką. Neatsikirtinėk iš karto.
– Grįžk prie kritikos po kelių dienų ir pažiūrėk objektyviai.
– Pasiimk tai, kas naudinga, ignoruok tai, kas ne.
Ir svarbiausia – nerašyk pikto atsakymo. Niekada. Net jei kritikas yra visiškai ne teisus ir nemandagus. Literatūros pasaulis mažas, reputacija svarbi.
Kai žvaigždės susidėlioja teisingai
Taigi, ką darai, kai laimėji konkursą arba tavo tekstas bent jau patenka į finalą? Pirma – švenk! Tai didelis dalykas, net jei tau atrodo, kad „nu, tai tik mažas konkursiukas”. Bet šventimas neturėtų trukti amžinai.
Konkurso laimėjimas arba net tiesiog dalyvavimas atidaro duris. Gali tai įtraukti į savo „rašytojo CV” (taip, tokia šūdas egzistuoja). Jei kada nors bandysi publikuoti knygą arba kreiptis į literatūrinį agentą, galėsi paminėti: „Mano apsakymas laimėjo X konkursą” arba „Buvau finalininkas Y konkurse”. Tai rodo, kad ne tik tu pats mąstai, jog tavo tekstai geri – kiti žmonės irgi taip mano.
Bet svarbiausia – tai motyvacija tęsti. Nes rašymas yra maratonas, ne sprintas. Vienas konkursas, vienas tekstas – tai tik žingsnis. Tikrasis tikslas – nuolat tobulėti, nuolat kurti, rasti savo balsą.
Ir dar vienas dalykas, apie kurį niekas nekalba – rašymo bendruomenė. Dalyvaudamas konkursuose, publikuodamas tekstus, bendraudamas su kitais rašytojais (online arba gyvai), randi savo žmones. Tuos, kurie supranta, kodėl tu praleidi vakarą rašydamas apie drakonus vietoj to, kad žiūrėtum Netflix’ą. Tuos, su kuriais gali pasidalinti savo tekstais ir gauti honest feedback’ą. Tuos, kurie tavęs nepažiūrės keistai, kai pasakysi, kad tavo personažai kartais tau kalba galvoje.
Rašymas, ypač fantastikos, yra vieniša veikla daugeliu atžvilgių. Bet tai taip pat gali būti bendruomenės dalykas. Ir tai gražu.
Tad rašyk. Rašyk tas keistas istorijas, kurios šauna tau į galvą 3 val. nakties. Rašyk apie pasaulius, kurių niekas niekada nematė. Rašyk apie personažus, kurie gyvena tik tavo vaizduotėje. Ir kai parašysi – siųsk į konkursus, dalinkis su draugais, publikuok internete. Tegul tavo istorijos gyvena ne tik tavo galvoje.
Gali būti, kad pirmasis tekstas nebus tobulas. Antrasis irgi ne. Bet dešimtasis? Dvidešimtasis? Kas žino. Gal būtent tu parašysi kitą lietuvišką fantastikos bestselerį. Arba bent jau istoriją, kuri kažkam padarys dieną šiek tiek įdomesnę. Ir tai jau daug.
