Kai fizika susitinka su poezija
Prisimeni tą jausmą, kai mokykloje turėjai rinktis – ar tu „humanitaras”, ar „technikas”? Tarsi žmogus būtų koks kompiuteris, kuriam reikia įdiegti tik vieną operacinę sistemą. Ši dirbtinė takoskyra tarp mokslų ne tik riboja mūsų mąstymą, bet ir stabdo tikrą pažangą. Šiandien pasaulio didžiausi atradimai vyksta ne ten, kur vienas mokslas gilinasi į save, o ten, kur skirtingos disciplinos susiduria, trinasi ir sukuria kažką visiškai nauja.
Tarpdisciplininis mokslas – tai ne madinga frazė konferencijų plakatuose. Tai realus atsakas į realias problemas, kurios tiesiog atsisako tilpti į vieną vadovėlį. Klimato kaita nėra vien chemijos ar politikos klausimas. Psichinė sveikata nėra vien psichologijos teritorija. Dirbtinis intelektas nėra vien informatikos reikalas. Ir kuo greičiau tai suprasime – tiek kaip visuomenė, tiek kaip individualūs žmonės, renkantys savo kelią – tuo geriau.
Kodėl tradicinis mokslų skirstymas jau seniai pasenęs
Universiteto koridoriuose vis dar gyvuoja tam tikra hierarchija. Matematikai žiūri į sociologus šiek tiek iš aukšto. Biologai mano, kad filosofai tik „kalbą kalba”. Inžinieriai kartais neslepia, kad humanitarai jiems atrodo kažkokie… ne visai rimti. Bet ši sistema atsirado ne dėl to, kad taip geriau – ji atsirado dėl to, kad taip buvo patogiau organizuoti žinias XIX amžiuje.
Tuo metu žmonija tiesiog bandė susitvarkyti su informacijos sprogimu. Reikėjo kažkaip susisteminti, sukatalogizuoti, paskirstyti. Ir tai buvo prasminga žingsnis. Bet mes vis dar gyvename pagal tą pačią logiką, nors pasaulis aplink mus pasikeitė neatpažįstamai. Šiandien informacija teka laisvai, tyrimai vyksta globaliai, o problemos, kurias reikia spręsti, yra tokios sudėtingos, kad jokia viena disciplina tiesiog neturi visų įrankių.
Štai konkretus pavyzdys: antibiotikinė rezistencija. Tai medicinos problema? Taip. Bet taip pat ir žemės ūkio politikos problema, ekonomikos problema, elgesio psichologijos problema (kodėl žmonės nevartoja antibiotikų teisingai), komunikacijos problema (kaip perduoti žinią visuomenei), net antropologijos problema (kaip skirtingos kultūros supranta ligą ir gydymą). Jei tik gydytojai sprendžia šią problemą – jie sprendžia tik dalį jos.
Realūs atvejai, kai mokslų susitikimas pakeitė viską
Teorija yra gražu, bet pažiūrėkime į konkrečius atvejus, kur tarpdiscipliniškumas davė apčiuopiamų rezultatų.
Neuromokslai ir muzika. Kai neuromokslininkai pradėjo bendradarbiauti su muzikologais ir psichologais, atsirado visiškai nauja supratimo sritis. Paaiškėjo, kad muzikos mokymas vaikystėje fiziškai keičia smegenų struktūrą – stiprina ryšius tarp smegenų pusrutulių, gerina kalbos apdorojimą, net padeda žmonėms su disleksija. Tai ne vien „muzika yra malonu” – tai neuromokslinis faktas, kuris dabar keičia švietimo sistemas visame pasaulyje. Bet šio atradimo nebūtų buvę, jei muzikantai ir mokslininkai būtų likę savo kambariuose.
Duomenų mokslas ir archeologija. LiDAR technologija – tai lazerinis skenavimas iš oro – leido archeologams atrasti ištisus paslėptus miestus džiunglėse. Gvatemaloje taip buvo rasta daugiau nei 60 000 Majų struktūrų, apie kurias niekas nežinojo. Tai informatikos, fizikos, archeologija ir net botanikos (reikia suprasti, kaip augmenija slepia struktūras) susitikimas. Vienas mokslas to nebūtų padaręs.
Elgesio ekonomika. Klasikinė ekonomika ilgai manė, kad žmonės yra racionalūs. Psichologai žinojo, kad taip nėra. Kai šios dvi disciplinos pagaliau pradėjo rimtai kalbėtis – gimė elgesio ekonomika, kuri dabar keičia viešąją politiką, sveikatos apsaugą, pensijų sistemas. Danielis Kahnemanas gavo Nobelio premiją ekonomikoje, būdamas psichologas. Tai labai daug pasako.
Ką tai reiškia tau, jei esi studentas ar jaunas žmogus
Gerai, bet gal tu dabar galvoji – „tai įdomu, bet ką man su tuo daryti?” Labai konkretų dalyką. Jei esi studentas arba tik rengiesi stoti, tarpdiscipliniškumas turėtų tiesiogiai paveikti tai, kaip tu galvoji apie savo studijas ir karjerą.
Pirma, nepanik, jei tavo interesai „netelpa” į vieną sritį. Jei tau patinka ir biologija, ir filosofija – tai nėra problema. Tai yra turtas. Bioetika yra viena sparčiausiai augančių sričių, ir ji reikalinga žmonių, kurie supranta abu pasaulius. Jei tau patinka ir programavimas, ir psichologija – UX dizainas, žmogaus-kompiuterio sąveika, dirbtinio intelekto etika laukia būtent tokių žmonių.
Antra, ieškokis universitetų programų, kurios skatina tarpdiscipliniškumą. Daug universitetų jau siūlo dvigubas specialybes, tarpdalykinius modulius ar net visiškai naujas programas, kurios sujungia skirtingas sritis. Vilniaus universitete, pavyzdžiui, galima studijuoti kognityvinius mokslus – tai filosofijos, psichologijos, lingvistikos ir neuromokslų mišinys. Tokios programos nėra „lengvesnės” – jos yra kitokios, ir dažnai reikalauja daugiau lankstumo.
Trečia, naudokis laisvu pasirinkimu. Jei tavo studijų programa leidžia rinktis papildomus dalykus – nerink tik tai, kas „saugiausiai” atrodo. Jei studijuoji ekonomiką, pasiimk sociologijos kursą. Jei studijuoji mediciną, pasiimk etikos ar komunikacijos modulį. Tai ne laiko švaistymas – tai investicija į tai, kaip tu mąstysi.
Kliūtys, apie kurias niekas nenori kalbėti
Būkime sąžiningi – tarpdiscipliniškumas nėra vien rožinė svajonė. Yra realių kliūčių, ir jas verta įvardinti.
Finansavimo sistema. Moksliniai tyrimai dažniausiai finansuojami pagal disciplinas. Jei tu nori daryti tyrimą, kuris yra „tarp” dviejų sričių, dažnai atsiduri situacijoje, kur nesi pakankamai „chemijos” chemikams ir nesi pakankamai „biologijos” biologams. Tai realus biurokratinis barjeras, kurį daugelis tyrėjų patiria.
Akademinė karjera. Universitetuose katedros dažniausiai organizuotos pagal disciplinas. Jei tu esi tarpdisciplininis tyrėjas, kartais sunku rasti „savo” vietą. Kur publikuoji? Kur pretenduoji į poziciją? Tai keičiasi, bet lėtai.
Bendras kalbos barjeras. Skirtingos disciplinos turi skirtingą žargoną, skirtingus metodus, net skirtingą supratimą, kas yra „geras tyrimas”. Sociologas ir fizikas gali kalbėti apie tą pačią problemą ir visiškai nesusikalbėti. Tarpdisciplininis darbas reikalauja papildomo laiko ir pastangų tiesiog tam, kad visi suprastų vienas kitą.
Bet šios kliūtys nėra argumentas prieš tarpdiscipliniškumą – jos yra argumentas už tai, kad reikia keisti sistemas, kurios šias kliūtis sukuria.
Kaip ugdyti tarpdisciplininį mąstymą jau dabar
Gera žinia ta, kad tarpdisciplininio mąstymo ugdyti nereikia laukti universiteto ar specialios programos. Tai galima pradėti dabar, ir tai nėra sudėtinga.
Skaityk plačiai, ne tik savo srityje. Jei domies biologija, paskaityk knygą apie ekonomiką. Jei esi humanitaras, pabandyk kokį populiarų mokslo žurnalą – „Quanta Magazine” yra nemokamas, rašo apie matematiką ir fiziką taip, kad supranta žmogus be specialaus išsilavinimo. Tikslas nėra tapti ekspertu visur – tikslas yra suprasti, kaip kitos sritys mąsto.
Klausk „kodėl” ir „kaip” už savo disciplinos ribų. Jei studijuoji teisę ir nagrinėji kokį įstatymą – paklausk savęs, kokia psichologinė logika slypi už žmonių elgesio, kurį tas įstatymas bando reguliuoti. Jei studijuoji istoriją – paklausk, kokios ekonominės jėgos formavo tuos įvykius. Tai ne papildomas darbas – tai gilesnis supratimas.
Ieškokis žmonių iš kitų sričių. Tai skamba paprastai, bet daugelis žmonių draugauja ir bendrauja tik su tais, kurie studijuoja tą patį. Pokalbis su kažkuo, kuris mąsto visiškai kitaip nei tu, yra vienas efektyviausių būdų išplėsti savo mąstymą. Tai gali vykti universiteto studentų klube, hackathone, vasaros mokykloje ar tiesiog per kavą.
Naudokis online resursais. Coursera, edX, Khan Academy – visa tai leidžia nemokamai pasiimti kursus iš bet kokios srities. Jei tave domina kognityviniai mokslai, bet tu studijuoji inžineriją – niekas netrukdo lygiagrečiai pereiti psichologijos kursą. Tai nėra sertifikatas, bet tai yra žinios.
Dirbtinis intelektas kaip geriausias tarpdiscipliniškumo argumentas
Jei nori vieno pavyzdžio, kuris geriausiai iliustruoja, kodėl tarpdiscipliniškumas yra ne pasirinkimas, o būtinybė – tai dirbtinis intelektas.
Techniškai DI yra informatikos ir matematikos sritis. Bet pažiūrėk, kokie klausimai iš tikrųjų svarbūs šiandien: Ar DI priimami sprendimai yra sąžiningi? (Tai etikos ir teisės klausimas.) Kaip DI veikia darbo rinką? (Ekonomika, sociologija.) Kaip žmonės sąveikauja su DI sistemomis? (Psichologija, UX dizainas.) Ar DI gali būti kūrybingas? (Filosofija, meno teorija.) Kaip reguliuoti DI? (Politikos mokslai, tarptautinė teisė.) Kaip DI veikia vaikų raidą? (Pedagogika, raidos psichologija.)
Kompanijos, kurios kuria DI, jau seniai tai suprato. „Google”, „OpenAI”, „DeepMind” samdo ne tik programuotojus – jie samdosi filosofus, psichologus, sociologus, antropologus. Ne dėl to, kad tai madinga, o dėl to, kad be jų produktai yra nepilni ir pavojingi.
Jei esi jaunas žmogus, galvojantis apie karjerą DI srityje – žinok, kad programavimo įgūdžiai yra tik dalis to, ko reikia. Žmogus, kuris supranta ir kodą, ir etiką, ir psichologiją, yra daug vertingesnis nei tas, kuris moka tik vieną iš šių dalykų.
Pasaulis, kurio dar nėra, bet kuris jau kuriamas
Galiausiai, tarpdiscipliniškumas nėra tik apie karjerą ar tyrimus. Tai apie tai, kaip mes, kaip visuomenė, sprendžiame problemas. Ir šiandien mūsų problemos yra tokios sudėtingos, tokios tarpusavyje susijusios, kad senasis modelis – „kiekvienas mokslas sprendžia savo dalį” – tiesiog nebeveikia.
Klimato krizė reikalauja fizikų, ekonomistų, psichologų, politologų, inžinierių ir komunikacijos specialistų dirbančių kartu – ne atskirai. Pandemijos valdymas reikalauja epidemiologų, elgesio mokslininkų, logistikos ekspertų ir žurnalistų koordinuotų veiksmų. Miestų planavimas reikalauja architektų, sociologų, ekologų ir duomenų analitikų bendro darbo.
Geriausias dalykas, kurį galite padaryti – nesvarbu, ar esate abiturientas, studentas, ar jau dirbantis žmogus – tai atsisakyti minties, kad jūsų žinios ir interesai turi tilpti į vieną apibrėžtą dėžutę. Klausinėkite už savo srities ribų. Bendraukite su žmonėmis, kurie mąsto kitaip. Nesibijokite atrodyti „nekompetentingi” kažkieno srityje – smalsumas yra stiprybė, ne silpnybė. Pasaulis, kurį mes kuriame – su visomis jo problemomis ir galimybėmis – reikalauja žmonių, kurie moka ne tik giliai, bet ir plačiai. O tai prasideda nuo sprendimo: šiandien perskaitysiu, pasiklausysiu ar pakalbėsiu su kažkuo, kuris mąsto visiškai kitaip nei aš.
