Kodėl mokykla vis dar moko dalykus atskirai, lyg gyvenimas būtų suskirstytas į kabinetus?
Pagalvok apie tai: matematikos pamokoje skaičiuoji lygtis, biologijoje nagrinėji ląstelių struktūrą, istorijoje kalbi apie karus, o literatūroje analizuoji eilėraščius. Kiekvienas dalykas – savo pasaulyje, savo kabinete, savo logikoje. Bet kai išeini į realų gyvenimą, niekas tavęs neklausia: „O dabar naudok tik matematiką.” Realiame pasaulyje viskas susipina – klimato krizė yra ir mokslo, ir politikos, ir ekonomikos, ir etikos klausimas vienu metu. Startuolio kūrimas reikalauja ir kūrybiškumo, ir finansų supratimo, ir psichologijos žinių.
Čia ir atsiranda tarpdisciplininis mokymasis – idėja, kuri nėra nauja, bet kurią švietimo sistema vis dar labai lėtai priima. Ir ne tik mokyklos – net universitetai dažnai veikia pagal tą patį seną modelį: tu esi biologas arba filosofas, bet ne abu vienu metu. Tačiau pats įdomiausias dalykas tas, kad geriausios idėjos, atradimai ir sprendimai dažniausiai gimsta ten, kur susitinka skirtingos disciplinos.
Kas iš tikrųjų yra tarpdisciplininis mokymasis – ir kuo jis skiriasi nuo to, ką galvoji
Daugelis žmonių, išgirdę „tarpdisciplininis mokymasis”, įsivaizduoja kažką panašaus į tai, kad per biologijos pamoką truputį pakalbama apie chemiją. Bet tai nėra tarpdiscipliniškumas – tai tiesiog kryžminės nuorodos. Tikras tarpdisciplininis mokymasis reiškia, kad problema ar klausimas sprendžiamas vienu metu naudojant kelių sričių metodus, žinias ir mąstymo būdus, o ne tiesiog paminint, kad „o, beje, tai susiję ir su fizika.”
Yra keletas lygių, kaip tai gali veikti:
- Multidisciplininis požiūris – skirtingos disciplinos nagrinėja tą patį klausimą atskirai, bet greta. Pavyzdžiui, klimato kaita nagrinėjama ir per mokslo, ir per ekonomikos, ir per politikos prizmę – bet kiekvienas dalykas vis tiek lieka savo „dėžutėje.”
- Interdisciplininis požiūris – disciplinos aktyviai bendrauja, jų metodai ir žinios susipina. Biologas ir ekonomistas kartu kuria sprendimą, o ne tiesiog pateikia savo ataskaitas.
- Transdisciplininis požiūris – tai jau aukščiausias lygis, kai ribos tarp disciplinų praktiškai išnyksta ir kuriamas visiškai naujas žinojimo laukas. Kognityviniai mokslai – puikus pavyzdys: tai psichologija + neurobiologija + lingvistika + filosofija + kompiuterių mokslas viename.
Svarbu suprasti, kad tarpdisciplininis mokymasis nereikalauja, kad tu žinotum viską apie viską. Jis reikalauja, kad mokėtum kalbėtis su skirtingomis sritimis ir suprasti, kada reikia pasitelkti kitokį mąstymo įrankį.
Konkretūs metodai, kurie iš tikrųjų veikia
Teorija – gerai, bet kaip tai atrodo praktikoje? Štai keletas metodų, kuriuos naudoja mokyklos, universitetai ir net savarankiški besimokantys žmonės visame pasaulyje.
Projektinis mokymasis (Project-Based Learning) yra bene labiausiai paplitęs tarpdisciplininio mokymosi metodas. Idėja paprasta: vietoj to, kad mokytumeis dalykus atskirai, dirbi prie realaus projekto, kuris reikalauja kelių sričių žinių. Pavyzdžiui, Suomijos mokyklose mokiniai gali turėti projektą „Mūsų miestas po 50 metų” – ir tam reikia geografijos, demografijos, ekonomikos, architektūros, aplinkosaugos ir net psichologijos žinių. Nėra atskiros „geografijos pamokos” ir atskiros „ekonomikos pamokos” – yra projektas, kuris natūraliai traukia žinias iš visur.
Dizaino mąstymas (Design Thinking) – tai metodas, kilęs iš dizaino pasaulio, bet dabar naudojamas visur nuo verslo iki medicinos. Jo esmė: pirmiausia giliai suprask problemą (empatija), tada apibrėžk ją tiksliai, generuok kuo daugiau idėjų, sukurk prototipą ir testuok. Šis metodas natūraliai jungia socialinius mokslus (empatijos fazė), analitiką (apibrėžimo fazė), kūrybiškumą (idėjų generavimas) ir inžineriją ar meną (prototipas). Jei nori pradėti nuo ko nors konkretaus – IDEO ir Stanford d.school turi nemokamų išteklių internete.
Atvejo analizė (Case Study Method) – populiari teisininkų, verslininkų ir medikų mokymosi priemonė. Paimamas realus atvejis ir analizuojamas iš visų pusių. Geras atvejis – Enron bankrotas: jis yra ir finansų, ir etikos, ir psichologijos, ir organizacinės kultūros istorija vienu metu. Analizuodamas tokį atvejį, negali apsiriboti tik viena disciplina.
Socratinis dialogas ir seminarai – metodas, kai grupė žmonių su skirtinga patirtimi diskutuoja apie vieną klausimą. Kai biologas, filosofas ir ekonomistas sėdi prie vieno stalo ir kalba apie genų redagavimo etiką, kiekvienas atneša savo disciplinos logiką, ir diskusija tampa daug turtingesnė nei bet kurios vienos srities monologas.
Maker Education – mokymasis kuriant fizinius ar skaitmeninius objektus. Kai mokiniai stato robotą, jie naudoja matematiką (geometrija, skaičiavimai), fiziką (jėgos, judėjimas), programavimą, bet taip pat ir dizainą, ir komandinį darbą. Šis metodas ypač gerai veikia tiems, kurie mokosi geriau darydami, o ne klausydami.
Menas ir mokslas – kodėl šis duetas yra galingesnis nei atrodo
Vienas iš labiausiai neįvertintų tarpdisciplininio mokymosi ryšių yra tarp meno ir mokslo. Mes esame įpratę galvoti, kad tai priešingybės – kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai, „kūrybiniai” ir „analitiniai” žmonės. Bet tai yra didžiulis mitas, kurį tyrimai jau seniai paneigė.
Leonardo da Vinci buvo dailininkas, skulptorius, inžinierius, anatomas ir muzikantas vienu metu – ir ne atsitiktinai. Jo anatomijos eskizai buvo tokie tikslūs ne nepaisant to, kad jis buvo menininkas, o dėl to. Menas išmokė jį stebėti. Šiandien tai vadinama „STEAM” (Science, Technology, Engineering, Arts, Mathematics) – meno integravimas į STEM disciplinas.
Praktinis pavyzdys: Harvardo medicinos mokykla bendradarbiauja su meno muziejais. Studentai medikai praleidžia laiką studijuodami paveikslus – ne dėl kultūros, o todėl, kad tai gerina jų diagnostinius gebėjimus. Stebėdami paveikslą, jie mokosi pastebėti detales, kurias kitu atveju praleistų. Tyrimai parodė, kad po tokių užsiėmimų studentų gebėjimas tiksliai aprašyti paciento simptomus žymiai pagerėjo.
Jei esi studentas ir galvoji, kad menas tau „neaktualus”, nes studijuoji inžineriją ar programavimą – pagalvok dar kartą. UI/UX dizainas, kuris yra viena karščiausių sričių technologijų pasaulyje, yra būtent meno ir programavimo sankirta. Geriausi programuotojai dažnai yra ir muzikantai – ne atsitiktinai, nes abu reikalauja panašaus struktūrinio mąstymo.
Humanitariniai mokslai technologijų amžiuje – ne praeities reliktas, o ateities įrankis
Čia norisi pasakyti kažką, ką ne visi nori girdėti: humanitariniai mokslai šiandien yra svarbesni nei bet kada. Ir ne sentimentalumo sumetimais.
Dirbtinis intelektas, socialiniai tinklai, biotechnologijos – tai ne tik techninės problemos. Jos yra giliai susijusios su tuo, ką reiškia būti žmogumi, kaip veikia visuomenė, kokios yra galios struktūros, kaip formuojasi tapatybė. Technologijų kompanijos, kurios neturėjo filosofų, etikų ir sociologų savo komandose, sukūrė produktus, kurie dabar kelia milžiniškas problemas – nuo dezinformacijos iki algoritminio šališkumo.
Filosofija moko kritiškai mąstyti ir formuluoti argumentus – tai yra būtent tai, ko reikia kuriant AI sistemas, kurios turi priimti etiškai sudėtingus sprendimus. Istorija moko suprasti, kaip technologijos keičia visuomenes – ir kokie pavojai lydi šiuos pokyčius. Psichologija padeda suprasti, kaip žmonės iš tikrųjų naudoja technologijas, o ne kaip inžinieriai galvoja, kad jie naudos.
Jei studijuoji humanitarinius mokslus ir jauti spaudimą „persikvalifikuoti į kažką naudingą” – žinok, kad tavo gebėjimai yra labai paklausūs, tik reikia išmokti juos parduoti ir papildyti techniniais įgūdžiais. Ir atvirkščiai – jei esi technologijų srities studentas, bent vienas kursas apie etiką, sociologiją ar filosofiją gali tapti tuo, kas tave išskirs iš minios.
Kaip tai daryti savarankiškai – praktinis vadovas tiems, kurie nenori laukti, kol sistema pasikeis
Gerai, bet ką daryti, jei tavo mokykla ar universitetas vis dar veikia pagal seną modelį? Laukti, kol sistema pasikeis, gali užtrukti ilgai. Štai kaip galima pradėti savarankiškai.
1. Skaityk iš skirtingų sričių – sąmoningai. Tai nereiškia, kad turi skaityti viską. Bet jei esi technologijų entuziastas, pabandyk vieną knygą per ketvirtį pasirinkti iš visiškai kitos srities – istorijos, filosofijos, biologijos. Ir atvirkščiai. Rekomenduojamos knygos, kurios puikiai iliustruoja tarpdiscipliniškumą: „Sapiens” (Yuval Noah Harari) – istorija + biologija + antropologija + filosofija; „Thinking, Fast and Slow” (Daniel Kahneman) – psichologija + ekonomika; „The Structure of Scientific Revolutions” (Thomas Kuhn) – filosofija + mokslo istorija.
2. Rask „trečiąją erdvę” tarp savo interesų. Pagalvok apie du dalykus, kurie tau įdomūs, ir ieškok, kur jie susikerta. Mėgsti muziką ir matematiką? Yra visa muzikos teorijos ir matematikos sankirta – Fourier transformacijos, ritmo matematika, harmonijos geometrija. Domina sportas ir psichologija? Sporto psichologija yra visa disciplina. Šis „trečiasis taškas” dažnai tampa tuo, kur žmonės randa savo unikalią nišą.
3. Naudok internetinius kursus strategiškai. Coursera, edX, Khan Academy leidžia rinktis kursus iš visiškai skirtingų sričių. Strategija: paimk vieną pagrindinį kursą savo srityje ir vieną „svetimą” kursą, kuris atrodo nelogiškai susijęs. Stebėk, kaip jie pradeda kalbėtis tarpusavyje.
4. Ieškok bendruomenių, kuriose susitinka skirtingų sričių žmonės. Hackathonai, dizaino maratonai, mokslo festivaliai, TEDx renginiai – tai vietos, kur biologas gali susitikti su programuotoju, o filosofas su verslininku. Tokiuose susitikimuose gimsta idėjos, kurių negalima sugalvoti sėdint savo „disciplinos burbule.”
5. Praktikuok „T formos” mąstymą. Ši metafora reiškia: turėk vieną sritį, kurioje esi tikrai gilus (vertikalė), bet taip pat turėk platų supratimą apie daugelį kitų sričių (horizontalė). Tai yra tai, ko ieško darbdaviai, ko reikia inovacijoms ir ko mokosi tarpdisciplininis ugdymas.
Realūs pavyzdžiai, kai disciplinų susitikimas pakeitė pasaulį
Kartais geriausia motyvacija yra pamatyti, kad tai iš tikrųjų veikia. Štai keli atvejai, kai tarpdisciplininis mąstymas sukūrė kažką, ko negalėjo sukurti viena disciplina.
GPS technologija – tai fizikos (Einšteino reliatyvumo teorija), matematikos (trigonometrija, statistika), inžinerijos ir net politikos mokslų (karinės programos, tarptautiniai susitarimai) produktas. Jei GPS kūrėjai būtų ignoravę Einšteino reliatyvumo teoriją (kuri atrodo „per filosofiška” praktiniam inžinieriui), GPS paklaida per dieną augtų apie 10 kilometrų.
Mikrofinansų judėjimas – Muhammad Yunus sukūrė Grameen banką, kuris teikia mikrokreditus skurdžiausiems žmonėms. Tai buvo ekonomikos + sociologijos + antropologijos + vystymosi studijų sintezė. Tradicinė ekonomika sakė, kad skolinti vargšams yra per rizikinga. Yunus pasitelkė sociologijos ir antropologijos žinias apie bendruomenių dinamiką ir sukūrė modelį, kuris veikia.
Spotify rekomendacijų algoritmas – tai ne tik matematika ir programavimas. Jame yra muzikologijos (kaip klasifikuoti muziką), psichologijos (kaip žmonės patiria muzikos nuotaiką), sociologijos (kaip formuojasi muzikos skonis) ir duomenų mokslo sintezė. Inžinieriai, kurie kūrė šį algoritmą, turėjo bendradarbiauti su muzikologais ir psichologais.
Pandemijų valdymas – COVID-19 parodė, kad virusologijos nepakanka. Reikėjo epidemiologijos, elgesio psichologijos (kaip žmonės reaguoja į riziką), komunikacijos mokslo (kaip perduoti žinutes), ekonomikos (kaip subalansuoti sveikatą ir ekonomiką), politikos mokslų ir net antropologijos (kaip skirtingos kultūros suvokia ligą ir valdžios rekomendacijas). Šalys, kurios turėjo tarpdisciplinines krizių valdymo komandas, paprastai susidorojo geriau.
Kai skirtingos sritys susitinka tavyje – tai yra tavo supergalia
Yra vienas dalykas, kurį švietimo sistema retai pasako atvirai: tavo „neįprastas” derinys – tai, kad myli ir matematiką, ir teatrą, arba kad esi biologas, kuris rašo poeziją – nėra trūkumas. Tai yra potencialiai tavo didžiausias pranašumas.
Pasaulis pilnas žmonių, kurie yra labai geri viename dalyke. Bet žmonių, kurie gali tilpti į dvi ar tris skirtingas „dėžutes” ir kalbėti skirtingomis disciplinų „kalbomis” – tokių yra daug mažiau. Ir būtent jie dažnai tampa tiltais tarp skirtingų pasaulių, vertėjais tarp skirtingų ekspertų, žmonėmis, kurie sugeba pamatyti ryšius, kurių kiti nemato.
Tarpdisciplininis mokymasis nėra tik pedagoginis metodas ar švietimo reforma. Tai yra mąstymo būdas – gebėjimas žiūrėti į problemą iš kelių kampų vienu metu, drąsa peržengti savo disciplinos ribas ir smalsumas, kuris nepasiduoda „tai ne mano sritis” logikai. Ir šio mąstymo būdo galima išmokti – ar tai vyksta per specialiai sukurtą programą, ar per savarankišką tyrinėjimą, ar tiesiog per drąsą rinktis neįprastus kursus ir skaityti neįprastas knygas.
Gyvename laikais, kai didžiausios problemos – klimato kaita, dirbtinis intelektas, nelygybė, visuomenės sveikata – yra per sudėtingos bet kuriai vienai disciplinai. Jos reikalauja žmonių, kurie moka galvoti per ribas. Ir jei skaitai šį straipsnį ir galvoji „gal ir aš galiu” – atsakymas yra taip. Pradėk nuo mažo: nuo vienos knygos iš kitos srities, nuo vieno pokalbio su žmogumi, kuris studijuoja kažką visiškai kitą nei tu, nuo vieno klausimo, kuriam atsakyti reikia daugiau nei vienos disciplinos. Likusį kelią atras pats.
