Kai mokykla tampa bauginančia vieta
Prisimeni tą jausmą, kai ryte žiūri į laikrodį ir galvoji – gal šiandien galėčiau neiti? Ne dėl to, kad tingisi, o dėl to, kad žinai, jog vėl kažkas pasakys kažką negražaus, vėl kažkas stumdys koridoriuje, vėl bus ta pati situacija, kurios niekaip negali sustabdyti. Mokyklinis smurtas – tai ne tik filmuose ar kažkur toli vykstantis dalykas. Jis vyksta čia, Lietuvos mokyklose, kiekvieną dieną, ir dažnai apie jį tiesiog nutylima.
Statistika šalta, bet kalba pati už save: Lietuvos moksleivių apklausos rodo, kad daugiau nei trečdalis vaikų yra patyrę patyčias ar fizinį smurtą mokykloje. Tai reiškia, kad beveik kiekvienoje klasėje yra bent vienas žmogus, kuris kasdien eina į mokyklą su baimės mazgu pilve. O gal net keli.
Šiame straipsnyje kalbėsime atvirai – kas iš tikrųjų yra mokyklinis smurtas, kaip jį atpažinti, ką daryti, jei tai vyksta tau ar tavo draugui, ir kodėl tylėjimas niekada nėra sprendimas.
Smurtas – tai ne tik kumščiai
Dažnai, kai išgirstame žodį „smurtas”, iškart įsivaizduojame fizinį susidūrimą – stumdymą, mušimą, spardymą. Bet mokyklinis smurtas yra daug platesnė sąvoka, ir būtent todėl jis taip dažnai lieka nepastebėtas arba nuvertinamas.
Fizinis smurtas – tai, ką lengviausia pamatyti. Mušimas, spardymas, daiktų atėmimas jėga, stumdymas. Bet net ir čia yra niuansų – kartais tai atrodo kaip „žaidimas”, „juokeliai”, „mes tik taip draugaujame”. Jei vienas žmogus tą „žaidimą” nori sustabdyti, bet negali – tai jau smurtas.
Psichologinis smurtas – šis yra klastingesnis, nes nepalieka matomų žymių. Pašaipūs komentarai, pravardžiavimas, tyčinis ignoravimas, pašalinimas iš grupės, gąsdinimai, manipuliavimas. Žmogus, patiriantis psichologinį smurtą, dažnai pats savęs klausia – gal aš per daug reaguoju? Gal tai normalu? Ne. Tai nėra normalu.
Kibernetinis smurtas – patyčios, kurios nesibaigia skambučiui po pamokų. Žeminantys komentarai socialiniuose tinkluose, netikrų paskyrų kūrimas, privačių nuotraukų platinimas, grupiniai pranešimai, kuriais siekiama pažeminti. Šis smurto tipas ypač paplitęs tarp paauglių, nes telefonas visada yra rankoje – ir smurtas gali pasiekti bet kuriuo metu, net ir namuose, kur turėtum jaustis saugiai.
Seksualinis smurtas – nepageidaujami prisilietimai, seksualinio pobūdžio komentarai, spaudimas, intymaus turinio platinimas. Apie tai kalbama mažiausiai, bet tai vyksta, ir tai yra rimtas nusikaltimas, ne tik „mokyklinė problema”.
Svarbu suprasti: smurtas yra smurtas nepriklausomai nuo to, ar jis palieka mėlynes, ar tik skaudžius prisiminimus. Abu yra tikri. Abu reikalauja dėmesio.
Kaip atpažinti, kad kažkas negerai – ženklai, kuriuos lengva praleisti
Ne kiekvienas, patiriantis smurtą, ateis ir pasakys tiesiai šviesiai. Dažniausiai būna priešingai – žmogus tyli, slepia, bando susidoroti vienas. Todėl svarbu mokėti pastebėti ženklus – tiek savyje, tiek drauguose.
Jei kalbame apie save, atkreipk dėmesį į tai, ar pradedi vengti mokyklos be aiškios priežasties, ar dažnai skauda pilvą ar galvą prieš pamokas (tai dažnai yra nerimo fizinė išraiška), ar esi tapęs labiau užsidaręs, ar praradai norą bendrauti su draugais, ar pradėjai vengti tam tikrų vietų mokykloje – koridoriaus, tualeto, sporto salės.
Jei stebite draugą ar klasioką – pastebėkite, ar jis staiga tapo tylus, ar vengia pertraukų, ar jo nuotaika po mokyklos yra visiškai kitokia nei ryte, ar jo daiktai dažnai dingsta ar būna sugadinti, ar jis nustojo kalbėti apie mokyklą. Šie ženklai nereiškia, kad tikrai vyksta smurtas, bet jie reiškia, kad reikia paklausti. Tiesiog – paklausti.
Beje, smurtautojai taip pat turi savo ženklus. Dažnai tai yra žmonės, kurie patys namuose patiria smurtą, kuriems trūksta dėmesio, kurie nori kontrolės, nes kažkur kitur jos neturi. Tai neteisina jų elgesio, bet padeda suprasti, kad problema gilesnė nei tiesiog „blogas vaikas”.
Ką daryti, jei tai vyksta tau – žingsnis po žingsnio
Lengviau pasakyti nei padaryti, bet vis tiek – tylėjimas situacijos nepagerina. Dažniausiai ji tik blogėja. Štai keli konkretūs žingsniai, kurie gali padėti:
Pirmas žingsnis: pripažink, kas vyksta. Skamba paprastai, bet iš tikrųjų daugelis žmonių ilgą laiką sau sako „nieko tokio”, „gal aš per jautrus”, „taip visiems būna”. Ne. Jei tau blogai – tai jau yra priežastis ieškoti pagalbos.
Antras žingsnis: papasakok patikimam suaugusiam. Žinau, žinau – tai skamba kaip standartinis patarimas iš plakatų. Bet iš tikrųjų tai veikia. Svarbu rasti žmogų, kuriam tikrai pasitiki – gali būti tėvai, klasės auklėtoja, mokyklos psichologas, kitas mokytojas, kuriam esi artimas. Jei vienas suaugęs nepadeda arba nereaguoja rimtai – eik pas kitą. Nepasiduok po pirmojo bandymo.
Trečias žingsnis: dokumentuok. Ypač jei smurtas yra kibernetinis – daryk ekrano kopijas, išsaugok pranešimus. Jei fizinis – jei yra žymių, fotografuok. Jei yra liudininkų – jų parodymai gali labai padėti. Tai neatrodo kaip natūralus dalykas, bet įrodymai labai palengvina situacijos sprendimą.
Ketvirtas žingsnis: žinok, kur kreiptis. Lietuvoje veikia Vaikų linija – nemokamas telefono numeris 116 111, kur gali paskambinti bet kuriuo metu ir pasikalbėti su specialistu. Taip pat veikia el. pašto konsultacijos adresu [email protected]. Jei situacija yra pavojinga – nedelsdamas skambink 112.
Penktas žingsnis: rūpinkis savimi. Tai nėra silpnumas – tai būtinybė. Ieškok veiklų, kurios tau teikia džiaugsmą, leisk laiką su žmonėmis, kurie tave palaiko, ir jei reikia – prašyk psichologo pagalbos. Patirtas smurtas palieka pėdsakus, ir su tais pėdsakais galima dirbti.
Ką daryti, jei smurtą patiria tavo draugas
Kartais sunkiausia pozicija yra stebėtojo. Matai, kas vyksta, bet nežinai, ką daryti. Bijosi, kad jei įsikišsi, pats tapsi taikiniu. Arba galvoji – gal tai ne mano reikalas? Bet iš tikrųjų stebėtojų reakcija yra vienas iš svarbiausių veiksnių, galinčių sustabdyti smurtą.
Tyrimai rodo, kad apie 57% patyčių atvejų baigiasi per 10 sekundžių, kai į situaciją įsikiša stebėtojas. Tai milžiniškas skaičius. Tavo buvimas šalia, tavo reakcija – tai turi realios įtakos.
Ką galima padaryti praktiškai? Jei situacija neatrodo fiziškai pavojinga – galima tiesiog prieiti prie nukentėjusiojo ir nukreipti dėmesį: „Ei, tu čia? Aš tavęs ieškojau.” Tai paprastas triukas, bet jis veikia. Smurtautojas dažnai nori auditorijos – kai auditorija išnyksta, situacija keičiasi.
Po incidento – paklausk draugo, kaip jis jaučiasi. Pasiūlyk lydėti pas mokytoją ar psichologą. Pasakyk, kad tai, kas vyksta, nėra normalu ir jis nusipelno pagalbos. Kartais žmogui reikia, kad kažkas iš šalies patvirtintų – taip, tai yra problema, tu turi teisę į pagalbą.
Ir dar vienas svarbus dalykas – neplatink informacijos apie incidentą socialiniuose tinkluose. Tai ne pagalba, tai papildoma žala.
Mokyklos atsakomybė – ko galima reikalauti
Mokykla nėra tik vieta, kur mokoma matematikos ir lietuvių kalbos. Ji yra atsakinga už saugią aplinką kiekvienam mokiniui. Ir tai nėra tik moralinis teiginys – tai įtvirtinta Lietuvos įstatymuose.
Pagal Lietuvos švietimo įstatymą, kiekviena mokykla privalo turėti smurto prevencijos programą, mokyklos psichologą arba galimybę kreiptis į specialistą, aiškią reagavimo į smurto atvejus tvarką. Jei mokykloje šių dalykų nėra arba jie egzistuoja tik popieriuje – tai yra problema, apie kurią galima ir reikia kalbėti.
Jei kreipeisi į mokyklos administraciją ir nieko nepasikeitė – galima kreiptis į Valstybinę vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą (VVTAĮT). Tai institucija, kuri prižiūri, kaip yra saugomi vaikų interesai, ir gali įpareigoti mokyklą imtis veiksmų.
Tėvai taip pat turi teisę reikalauti susitikimo su mokyklos vadovybe, dalyvauti sprendžiant situaciją, gauti informaciją apie tai, kokių priemonių buvo imtasi. Jei mokykla bando situaciją nutylėti arba sumenkinti – tai yra rimtas signalas, kad reikia eskaluoti problemą aukščiau.
Prevencija mokykloje turėtų prasidėti dar iki smurto – per klasių valandėles, diskusijas, empatijos ugdymą, aiškias taisykles ir jų laikymąsi. Geros mokyklos tai daro nuolat, ne tik tada, kai kažkas nutinka.
Socialiniai tinklai ir kibernetinis smurtas – šiuolaikinė problema, kuriai reikia šiuolaikinių sprendimų
Kalbėti apie mokyklinį smurtą šiandien ir nepaminėti interneto – tai kaip kalbėti apie lietų ir nepaminėti vandens. Kibernetinis smurtas tapo neatsiejama patyčių dalimi, ir jis turi savo ypatybių, kurios jį daro ypač sunkiai pakeliamą.
Pirma – jis nesibaigia. Fizinis smurtas vyksta mokykloje, o namuose gali jaustis saugiai. Kibernetinis smurtas seka paskui tave visur. Telefonas vibruo naktį – ir tai gali būti dar vienas žiaurus komentaras. Tai reiškia, kad žmogus neturi jokios erdvės atsikvėpti.
Antra – jis gali pasiekti labai daug žmonių labai greitai. Viena žeminanti nuotrauka per kelias minutes gali pasiekti visą mokyklą, o per kelias valandas – ir daugiau. Tai sukuria papildomą gėdos ir bejėgiškumo jausmą.
Ką daryti praktiškai? Jei esi kibernetinio smurto auka – blokuok smurtautoją, bet prieš tai padaryk ekrano kopijas. Praneš platformai (Instagram, TikTok, Snapchat ir kt. turi pranešimo funkcijas). Papasakok suaugusiam. Ir – labai svarbu – neatsikveipk į provokacijas. Smurtautojas dažnai nori reakcijos, ir jos negavęs, dažnai nustoja.
Jei matai, kad kažkas internete tyčiojasi iš tavo klasioko – nepalik to be reakcijos. Galima tiesiog parašyti nukentėjusiajam privačiai: „Matau, kas vyksta. Kaip tu?” Tai maža žinutė, bet ji gali reikšti labai daug.
Kai smurtas lieka praeityje – kaip gydosi žaizdos
Mokyklinis smurtas – tai ne tik momentinė problema. Jo pasekmės gali lydėti žmogų ilgai po to, kai mokykla jau baigta. Žema savivertė, socialinis nerimas, sunkumai pasitikėti žmonėmis, depresija, net potrauminis stresas – visa tai yra realios pasekmės, kurias patiria nemažai žmonių, patyrusių smurtą vaikystėje ar paauglystėje.
Ir tai nėra silpnumas. Tai yra normali psichikos reakcija į nenormalią situaciją.
Jei jautiesi, kad praeities patirtys vis dar veikia tavo gyvenimą – psichologo pagalba gali būti tikrai naudinga. Lietuvoje veikia nemokamos psichologinės pagalbos galimybės – per mokyklos psichologą, per savivaldybių psichikos sveikatos centrus, per įvairias organizacijas, dirbančias su jaunimu.
Svarbu žinoti: tai, kas tau nutiko, nedefiniuoja to, kas esi. Tai, ką kažkas tau pasakė ar padarė – tai kalba apie juos, ne apie tave. Ir net jei tai sunku patikėti dabar – tai tiesa.
Smurtautojai taip pat nelieka be pasekmių. Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie smurtauja mokykloje ir negauna tinkamos pagalbos, dažniau susiduria su problemomis suaugusiame gyvenime – tiek santykiuose, tiek darbe, tiek teisės sistemoje. Todėl prevencija ir reagavimas yra svarbu abiem pusėm – ne tik tam, kad apsaugotum auką, bet ir tam, kad padėtum smurtautojui keistis.
Nes mokykla turėtų būti vieta, į kurią norisi eiti
Galbūt tai skamba naiviai, bet tai yra tikslas, kurio verta siekti. Mokykla – tai ne tik vieta, kur įgyji žinių. Tai vieta, kur mokiesi bendrauti, kur formuojasi tavo tapatybė, kur susirandi draugų, kurie kartais lieka visam gyvenimui. Ir visa tai gali vykti tik tada, kai aplinka yra saugi.
Kiekvienas iš mūsų – mokinys, mokytojas, tėvas, draugas – turi savo dalį šiame procese. Nėra tokio dalyko kaip „tai ne mano problema”. Jei matai smurtą ir nutyli – tu esi jo dalis. Jei kalbi, jei reaguoji, jei palaikei – tu esi pokyčio dalis.
Praktiškai tai reiškia: kalbėk su savo draugais apie tai, kas yra normalu ir kas nėra. Jei matai, kad kažkas yra vienas ir atrodo liūdnas – prieik. Jei žinai, kad kažkam yra blogai – pasakyk suaugusiam, net jei tas žmogus prašė tylėti. Kartais geriausia pagalba yra ta, kurios žmogus neprašė, bet kurios jam reikia.
Ir jei tu pats šiuo metu esi sunkioje situacijoje – žinok, kad tai laikina. Mokykla baigiasi. Gyvenimas tęsiasi. Ir tu turi teisę į tą gyvenimą – pilną, laimingą, be baimės. Ieškok pagalbos, kalbėk, nesileisk į tylą. Nes tyla niekada nebuvo ir nebus sprendimas.
